Vieni baigiantis 2012-iesiems kaupė produktus, ruošdamiesi majų išpranašautai pasaulio pabaigai, nors teoriškai po jos jau niekam nieko nebūtų reikėję. Kiti metams prasidėjus pirko vaistus ir slėpėsi nuo magnetinių saulės audrų, nors jų realiai net nenumatoma. Treti, „gelbėdami“ sūnus, kurių, kaip atsitokėjus paaiškėjo, net neturi, atiduoda pinigus telefoniniams sukčiams, nors policijos pareigūnai žiniasklaidoje nuolat įspėja apie sukčiavimo grėsmę.
Ar tapome tokie patiklūs, kad aklai ėmėme tikėti viskuo, ką išgirstame ar perskaitome, ir nustojome vadovautis sveiku protu bei elgtis protingai?
Psichologas, socialinių mokslų daktaras Viktoras Keturakis „Respublikai“ teigė nemanąs, kad lietuviai patiklesni nei kitų tautybių žmonės.
„Dauguma žmonių tiki informacija, kurią išgirsta ar perskaito. Tai normalu, tik ne visada žmonėms naudinga, nes neretai skleidžiantieji tam tikrą informaciją siekia savų tikslų, - teigia jis. - Problema ta, kad žmogus augdamas išmokomas kramtyti maistą, kad šis būtų gerai virškinamas, tačiau neišmokomas „kramtyti“ informacijos: gavus žinią nepulti ja besąlygiškai tikėti, bet ir neatmesti jos kaip visiško melo, o suabejoti, pamėginti informaciją patikrinti, paieškoti kitų šaltinių, pasigilinti“.
Pasak V. Keturakio, dažniausiai žmonės elgiasi nemąstydami ir neanalizuodami tada, kai informacija jiems emociškai svarbi. Tad tuo dažniausiai ir manipuliuoja įvairūs sukčiai. Emocijos nugali net bet kokias racionalaus svarstymo užuomazgas, žmogus pradeda veikti negalvodamas. Žmogaus smegenys taip jau sukurtos, kad, gavus emociškai svarbią informaciją apie pavojų ar grėsmę tau ar tavo artimajam, siunčia signalą: nėra kada galvoti - reikia veikti.
Maisto kaupimas išgirdus apie gresiančią pasaulio pabaigą, anot psichologo, - normali prisitaikymo prie gyvenimo sąlygų elgsena.
„Jeigu yra grėsmės tikimybė, žmonės imasi priemonių, nes kol jie galvos - nebeliks maisto. Tai savisaugos instinktas, - paaiškina jis. - Iš principo savisaugos instinktas turi egzistuoti, nes kai grėsmė bus reali, o žmogus imsis tik ją analizuoti, gali baigtis liūdnai. Niekuo netikėti - vėl blogai“.
V. Keturakio patarimas: bet kokioje situacijoje nereikia pulti į kraštutinumus ir visų pirma tikrinti informacijos šaltinius. „Jeigu matote, kad griūva namas, nėra ko abejoti, reikia bėgti. Tačiau jeigu perskaitėte ar išgirdote, kad šitas namas galbūt kada nors sugrius, tai dar nereikia bėgti pro duris - iš pradžių reikia pasidairyti į sienas, pasidomėti, ką apie tai girdėjo kaimynai, paieškoti daugiau informacijos. Taip pat ir tuo atveju, jei kas nors paskambina telefonu ir pasako, kad atsitiko nelaimė, - paieškok daugiau informacijos ir galbūt paaiškės, kad „atsitiko“ dalykas, kurio net negalėjo atsitikti“.
Net ir gavus informaciją, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo labai svarbi ar grėsminga, psichologas pataria šiek tiek nusiraminti ir pagalvoti: penkios minutės ar pusvalandis tikrai situacijos nepakeis, o praleidus tą laiką aiškinantis, kur, kas ir kaip, gali labai daug kas paaiškėti. Todėl sukčiai dažniausiai ir spaudžia savo aukas, kad jie viską darytų greitai. Tai gali būti tarsi signalas: jeigu labai spaudžia greitai veikti, gal kaip tik dabar ir nereikia veikti?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą