Pokalbis su gydytoju, metusiu rūkyti

Specialisto išpažintis

Su Klaipėdos priklausomybės ligų centro vyriausiuoju gydytoju Aleksandru Slatvickiu kalbamės, regis, nereikšminga tema: lygiai prieš dešimt metų, ruagpjūčio 17 dieną metė rūkyti. Tačiau to padaryti jam nepavyko dvidešimt metų.

Kaipsyk buvo gavęs laišką iš Amerikos, kuriame toks Tonis Niumanas atskleidžia savo patirtį. Jis rašo: "Mano patirtis, kovojant su tabaku, tokia pat, kaip narkomanų, skirtumas tas, kad kai atkrisdavau, manęs nesodindavo į kalėjimą. Kai mėginu nerūkoriams paaiškinti, kaip man patinka rūkyti, sakau, jog sutikčiau, kad man nupjautų kairę ranką, jeigu galėčiau rūkyti ir nesusirgčiau vėžiu, ir nenumirčiau.

Kai pagalvoji apie rūkymą, trukusį 50 metų, kai gerdavau kavą rytais, arba po labai svarbaus telefono skambučio, arba sunkios situacijos darbe, ar cigaretės skanumą po valgio, - ir viskas tik už mano kairę ranką, kurią, ko gero, ne taip dažnai naudingai panaudoju! Aš ką tik mečiau rūkyti keturioliktą kartą: mesdavau po gimtadienio, minėdamas vedybų metines, po to, kai mane ilgai, su ašaromis įtikinėdavo mano mylima moteris. Aš vartojau pleistrus ir įvairius preparatus. Juk dabartiniais laikais yra labai nedaug žmonių, kurie nežino, kad rūkymas žudo.

Vien tik JAV kasmet dėl rūkymo sukeltų komplikacijų žūsta apie 400 000 žmonių. Mano senelis mirė dėl rūkymo. Aš prisimenu, kaip paskutinius du metus jis vaikščiojo po mano tėvų namus, kvėpuodamas deguonį iš baliono. Man labai patinka rūkymas sociologiniu aspektu: šaltą naktį išėjęs iš baro, rankoje smilkstant cigaretei, rūkančiųjų būryje gali stebėti praeivius.

Cigaretė suteikia galimybę atitrūkti nuo kolegų pobūvyje ir pasilikti vienam. Cigaretė yra draugas, kuris šalia, kai tau liūdna ar esi laimingas. Vėliau perskaičiau, kad atsikratyti cigaretės sunkiau, negu heroino. Ir nuo cigarečių miršta daugiau žmonių, negu nuo kitų narkotikų, kartu sudėjus.

Anksčiau nesuprasdavau alkoholikų, kurie, paragavę vieną taurelę, prarasdavo saiką. Suprantu, kad dėl tų niekingų nikotino lazdelių niekada neteks įsilaužti į kito butą, neprarasiu darbo nei savo vaikų. Dėl kitų narkotikų vartojimo žmonės sodinami į kalėjimą, nes jų vartojimas labiau priartina prie mirties. Bet jeigu cigaretės būtų uždraustos kaip nelegalūs narkotikai, kalėjimai taip pat būtų pilni žmonių, dėl cigarečių žudančių vieni kitus. Aš džiaugiuosi, kad man pavyko įveikti šį destruktyvų įprotį. Noras atsisakyti rūkymo nėra nuopelnas žmonių, norėjusių padėti man atsikratyti šio įpročio, tačiau jų solidarumas ir kantrybė prie to labai prisidėjo. Ir mano santykiai su mylima moterimi dabar yra žymiai geresni".

- Kartais vienas žmogus turi daugybę priklausomybių...

- Absoliučiai kiekvienas žmogus, kuris gyvena pasaulyje, yra priklausomas. Oras, maistas ir vanduo - didžiausios, fiziologinės žmogaus priklausomybės, ir jų netenkinimas būtų fatališkas, - sako Aleksandras Slatvickis. Ko gero, ir kitos priklausomybės formuoja mūsų gyvenimą. Tik stiprios asmenybės gali atsiribot nuo nereikalingų, tarkim, cheminių medžiagų priklausomybių, o silpnesnės prie priklausomybės labiau psichologiškai prisiriša. Aš pats, dirbdamas psichiatrijoje veik trisdešimt metų, neseniai atradau sau keistą dalyką, jog visi be išimties žmonės, kurie vartoja svaigalus, yra psichologiškai nuo jų priklausomi.

Ir kai mes kalbame apie priklausomybę nuo alkoholio kaip ligą, ko gero, tai jau yra priklausomybės viršūnė, ne tik psichologinė, bet ir fizinė. Jei man nepatinka kuris maistas ar gėrimas, aš jo nevartosiu; jei mėgstu šokoladą ar sumuštinį su sūriu, ir tai valgau kone kasdien, vadinasi, aš jau esu psichologiškai priklausomas. Tas pats ir su alkoholiu bei kitais dalykais. Priklausomybė nuo sekso - čia groteskinis variantas to, kad kiekvienas suaugęs žmogus turi pratęst savo giminę, palikti kuo daugiau palikuonių. Klausi ar galima pavadinti priklausomybe viena po kitos daromas plastines operacijas, kai norima savo kūną paversti tobulu? Tai nėra priklausombybė, tai jau įkyrumai, sunkus psichikos sutrikimas.

Aš dar esu priklausomas nuo senų daiktų kaupimo. Apskritai, kuo ilgiau aš gyvenu, tuo labiau tampu priklausomas nuo gyvenimo, noriu, kad jis kuo ilgiau tęstųsi", - pusiau juokais sako pašnekovas.

- Kodėl pradėjote rūkyti?

- Todėl, kad buvau jaunas ir kvailas. Turbūt tai smalsumas ir draugų įtaka. Kai man stengiasi įrodyt, jog va, yra psichologinės problemos, dėl kurių žmonės pradeda rūkyti ar piktnaudžiauti svaigalais, - mano įsitikinimu, tai yra nesąmonė. Visi bendraujame, ir jeigu tavo draugų rate atsiranda žmonių, kurie vartoja tam tikrą medžiagą, ar tai būtų "žolytė", ar tabakas, ar kas kita, tai pradeda plisti. Yra du variantai: arba kompanija "užgesins" tą vieną eksperimentatorių: "Būk protingas, nevartok, baik tą nesąmonę", arba atvirkščiai - visa kompanija vartoja, ir tam vienam sako: "Na, paragaujam". Aš nepatyriau didesnio spaudimo, vadinasi, mano pagrindinis motyvas buvo smalsumas. Kita vertus, kai visi rūko, o tu vienas ne, jautiesi kaip balta varna, kažkuo skiriesi. O kai jaunam žmogui kartais neužtenka savimonės ir savigarbos, savarankiškumo priimti sprendimą: "aš - kitoks", jis bandys pritapti.

Aišku, tas pirmas pabandymas, jeigu prisimeni - labai šlykštus. Nuo cigaretės ir galva svaigsta, ir pykina, ir skonis siaubingas. O paskui dar vienas kartas, dar - grūdini valią, pratini organizmą: nuo vienos cigaretės nenumirei, nenumirsi ir nuo tūkstantosios. Ir toliau tie procesai vyksta: formuojasi psichologinė priklausomybė, paskui tampi ir fiziškai priklausomas nuo vartojamos medžiagos. O, ko tik aš nerūkiau: "Primą", "Sever" ir "Belomor kanal", "Pamyrą", ir kubietiškas...

Kartais persirūkydavau, ir galva svaigsta, nuovargis, ir vis tiek rūkau. Būdavo periodų, kai atsibudęs pirmas impulsas būdavo parūkyti, bet suveikdavo sveikas protas: pirma išgerk kavos, sukirsk sumuštinį. Nors irgi nieko gero: pavalgei, ir kartu su maistu į skrandį patenka tos dervos. Aš nežinau, kaip kiti rūkoriai, bet kol pats nesupratau, kad tapau priklausomas - rūkiau ir nemačiau didelės problemos. Bet kai supratau, kad esu priklausomas ir kad iš principo tai yra pakankamai drastiškas dalykas - nuodyti organizmą, ir dar už savo pinigus, tai atrodė labai absurdiška. Ir prasidėjo nuožmi kova, kuri tęsėsi beveik dvidešimt metų.

- Koks pagrindinis motyvas buvo mesti? Ar dėl priklausomybės kreipėtės į kitą specialistą?

- Įvairūs motyvai. Iš pradžių tai, jog rūkymas nieko gero neduoda. Aš buvau jaunas, 22-jų metų, rimtai rūkiau tik trejus metus, bet jau norėjau mesti. Turėjau draugę, dar aršesnę rūkorę, ir jos namuose buvau jai uždanga: ateina jos mama, skendim dūmuose, atseit, Saša rūko. Ir staiga sakau jos motinai, kad mečiau rūkyt. Pamenu situaciją, kai įeina jos motina, draugė man įbruka degančią cigaretę, aš nerūkau, tik kratau pelenus... O kodėl vėl pradėjau? Todėl, kad buvo priklausomybė, ateina momentas, kai potraukis įprastai medžiagai išauga, ir darosi stiprenis už motyvaciją nevartoti. Atsiranda papildomų pseudoargumentų, kodėl turiu tęsti.

Aš visai nemanau, kad buvau silpnavalis, reikalas tas, kad priklausomybės dėsniai visiems tokie pat: ar tu esi gydytojas, ar žurnalistas, ar popiežius, ar komunistų partijos vadas. Ir negalima priešpastatyti vieno įpročio prieš kitą: štai aš verčiau išgersiu taurelę, bet nerūkysiu. Kaip taisyklė, svaigalų vartojimas stimuliuoja kitas priklausomybes. Pirmiausia reikia suvokt, kad esi priklausomas. Atvirai pasakysiu, man buvo labai gėda, kad aš esu priklausomas, ir daug mano pacientų tais laikais net nežinojo, kad aš rūkau. Nes beveik niekuomet nerūkiau viešai, gatvėse.

Kiekvienas turi savo vartojimo ritmą: tarkim, vieni alkoholikai geria diena po dienos, kitiems po užgėrimų - šviesūs periodai, aš rūkiau kiekvieną dieną, man buvo labai malonu parūkyt su draugais. Suveikdavo refleksas: galiu pusę dienos nerūkyt, sutinku Joną, ir pirma mintis: eime parūkysim. Sakai, kad rūkydami žmonės nori pabūti dviese, ir užpildyti tylos pauzes: tu mėgini sukeisti vietomis pasekmes ir priežastis. Rūkote, nes abu esate rūkoriai, todėl ir einate parūkyti, o jei norite pabūti dviese, paimkite butelį mineralinio vandens: tai irgi pabuvimas dviese ir kažkoks veiksmas, ritualas.

Ar rūkymas kaip nors atsiliepė mano gyvensenai, sveikatai? Gali būti, dar atsilieps. Ko gero, vienintelis minusas buvo atsiradęs kosulys - progresuojantis rūkoriaus bronchito požymis. Antrasis motyvas buvo tai, jog dirbau priklausomybės ligų psichiatru, ir pats akivaizdžiai esi priklausomas, sau pačiam negali padėti, nesugebi susitvarkyti. Trečias pakankamai rimtas motyvas buvo, kad augo mano sūnus. Jis jau buvo paauglys, ir jo mama rūkė, senelis buvo užkietėjęs rūkorius ir rūkė nuo šešerių metų, o jeigu dar tėvas rūkorius - tai jau drama. Mano tikslas buvo sūnui parodyti, kad metu rūkyti, ir pasakiau jam, kad taip elgiuosi, kad jis nepradėtų rūkyti. Ir viskas. Paėmiau ir mečiau.

Nebuvo tokio žūtbūtinio noro rūkyti, išskyrus tam tikras tradicijas, ritualą, aplinkybes ir situacijas, kurios skatino rūkyti. Bet, sakykim, ateinu į darbą ir yra daug svarbių darbų, kuriuos reikia tuoj pat atlikti, ir paprasčiausiai užsimiršti. Vieną dieną atėjau darban, cigeretės buvo pasibaigusios, ir net neprisiminiau, visą dieną labai intensyviai dirbau, nepasitaikė situacijų, kurios išprovokuotų rūkymą, ir grįžęs namo vėlai vakare, prisiminiau, kad taip ir neparūkiau ir neturiu cigarečių. Pirma mintis: eiti nusipirkti. Tu sakai, bohemos atstovai paryčiais, neturėdami degtukų, eidavo prisidegt nuo amžinosios ugnies karių kapinėse? Ko gero, nebebuvo ir amžinosios ugnies. Pasakiau sau: "Tiek to. Jau dieną nerūkiau, kitą rytą parūkysiu". Bet prabėgo vėl pusė dienos, kol prisiminiau, kad ir vėl neparūkiau. Ir nuo tos dienos praėjo jau dešimt metų...

- Ir koks "kaifas", kad nerūkote? Tuo didžuojatės?

- Ir pasididžiavimą jaučiu, ir privalumų yra daug. Aš negadinu sau sveikatos, sutaupau ko gero, apie tūkstantį litų per metus. Ir iš profesinės pusės man pasidarė lengviau bendrauti su žmonėmis, nes kai pats esi priklausomas, o kitam sakai: "Na, čia nieko sunkaus nėra, visa įmanoma", jautiesi apgavikas. Iš kitos pusės, mano dvidešimties metų priklausomybės istorija padeda, nes aš suprantu, ką jaučia priklausomas žmogus, nesvarbu, kokią medžiagą vartoja: heroiną, klijus ar degtinę. 1995 metais aš lankiausi Airijos alkoholikų gydymo centre, ir mes, psichoterapinės grupės nariai, gyvenome kartu su pacientais. Ir kiekvieną dieną, prieš pusryčius, pietus, vakarienę buvo sukalbama malda: "Dieve, padėk man išlikti blaiviu ir švariu visą dieną". Ir sykį ten sėdėjo tipiškas milžinas rudaplaukis plaukuotas airis, kalbantis lyg turėtų karaštą bulvę burnoj, ir staiga jis sako man: "O kokią tu turi teisę kalbėt šitą maldą?" Man pasidarė nepatogu, paraudau, pagalvojau, iš tikrųjų, kokio velnio aš čia meldžiuosi? O paskui pagalvojau, kad jau metus neberūkau, tačiau bet kada galiu vėl pradėti. Ir airis sutiko, jog turiu teisę maldai.

- Tai išvada būtų tokia, kad reikia viską pačiam išbandyti, kad suprastum kitus ir galėtum padėti, pagaliau, kad nebūtum pilka asmenybė?

- Neigiama patirtis, be abejo, irgi yra patirtis, rezultatas, bet nemanau, kad kiekvienas žmogus, kuris dirba priklausomybės ligų psichiatru, turi pereiti asmeninį pragarą. Geriau priklausomybės neturėti, arba dėti visas pastangas, kad ją įveiktum. Būna tokių pilkų asmenybių, nemačiusių saulėtekių ir tarp tų, kurie turi aibę priklausomybių, ne dėl to, kad nevartoja, o dėl to, kad tokie yra. Ir yra tokių, kurie vartoja visus kvaišalus iš eilės, ir vis tiek lieka tokie pilki, kad nesiskiria nuo asfalto. Iš tiesų jokių praregėjimų nepriklausomybės nesukelia, nesuteikia asmenybei charizmos nei talento jėgos.

Ivona ŽIEMYTĖ