Priklausomybės problemą išsprendė kalėjimas

Sveikimo kelias

Žmonės jau nuo seno žinojo įvairias narkotines medžiagas. Sakoma, kad dar iki rašto atsiradimo buvo vartojamas alkoholis, įvairūs augalai, sukeliantys tam tikrus fizinius ir psichinius pojūčius, - pasakoja baptistų reabilitacijos centro "Nikopolis" vadovas, Emanuelis Kinas.

Niekada nemaniau, kad pačiam teks susidurti su šia problema. Augau normalioje šeimoje. Mama buvo politikė, tėtis paprastas darbininkas. Mane auklėjo kaip ir daugelį to meto vaikų, socializmo dvasia. Kai iš Vilniaus persikėlėme gyventi į Klaipėdą, man buvo aštuoneri. Tada tėtis pradėjo plaukioti į jūrą, o mama pasinėrė į savo darbą. Taigi buvau mažai kontroliuojamas vaikas. Taip atsidūriau gatvėje, ten ir susikūriau savo pasaulėžiūrą. Viliojo kalėjimo "autoritetai". Atrodė, kad tikras vyras turi būti sėdėjęs. Jau tada nusprendžiau, kad užaugęs pinigų prasimanysiu nedirbdamas.

Savo "karjerą" pradėjau nuo vagiliavimų. Buvau ne kartą sulaikytas už chuliganizmą ir muštynes. Aštuoniolikos už nusikaltimą sunkinančiomis aplinkybėmis mane nuteisė dešimčiai metų.

Kaip jūsų gyvenime atsirado narkotikai ir kada tai įvyko?

Kalėjime, ten pirmą kartą pabandžiau "simplekso" (kalėjimo žargonas, neaiškios kilmės skystis) ir raminančių vaistų. Tokie tuo metu buvo svaigalai, jie veikė kaip degtinė. Mane perspėjo, kad tai labai rimtas pavojus sveikatai, bet nekreipiau į tai dėmesio. Troškimas patirti euforiją buvo didesnis. Taip svaiginausi, kol sėdėjau.

Ar išėjus į laisvę kas nors pasikeitė?

Laikinai. Grįžęs kurį laiką nevartojau, bandžiau keisti gyvenimo būdą, įsidarbinau žvejybos uoste. Mane vargino sunkus darbas ir mažas užmokestis, todėl ėmiau vogti. Vėliau, dirbdamas mikroautobusu, susipažinau su narkomanais. Kartą pasiūlė nuvežti juos pasiskinti aguonų. Taip radau lengvą uždarbį. Viskas klojosi gerai, kol nepabandžiau. Tas pojūtis mane "vežė", kalėjime nieko panašaus nebuvau patyręs. Tada rimtai įklimpau. Per trumpą laiką praradau viską, ką per trejus metus buvau sukaupęs.

Pradėjau "laužtis", t.y. bandžiau nustoti vartoti. Fizinė savijauta buvo siaubinga. Norėjau kuo greičiau atgauti jėgas ir dumti iš Lietuvos. Supratau, kad turiu pakeisti aplinką, pabėgti nuo visų. Išvykau į Murmanską, norėjau pradėti naują gyvenimą.

Daugelis narkomanų nepajėgia susitvarkyti su šia priklausomybe. Kaip pavyko jums?

Murmanske patekau į autoavariją. Nors buvau nekaltas, mane trejiems metams pasodino į kalėjimą. Situacija palanki tuo, kad ten nebuvo narkotikų, nors psichologinė priklausomybė mane labai kankino. Vieną dieną susipažinau su baptistų misionieriais. Jie dažnai lankydavosi mūsų kalėjime, skelbė evangeliją, mokė nuteistuosius atsivertimo, tikėjimo ir kaip atsikratyti priklausomybės nuo alkoholio ir narkotikų. Mane tai labai sudomino. Pradėjau analizuoti savo veiksmus, jausmus ir elgesį. Tuomet atėjo suvokimas apie alkoholio ir narkotikų žalą ir galimus padarinius.

Pasibaigus kalėjimo laikotarpiui, norėjau grįžti į Lietuvą, bet nesėkmingai. Dėl tuometinės šalies politinės padėties į gimtinę grįžti negalėjau, o įsidarbinti Rusijoje užsieniečiui niekas neleido. Tada krikščionys patarė kreiptis į reabilitacijos ir adaptacijos centrą pagalbos. Dabar manau, jog neatsitiktinai likimas nubloškė į Rusiją, tai buvo Dievo ranka.

Reabilitacijos centre gyvenau pusantrų metų. Uoliai mokiausi naujo gyvenimo įpročių, studijavau Šv. Raštą, dalyvaudavau mišiose. Supratau, kad mintys apie svaigalus neduos ramybės tol, kol visiškai neišlaisvinsiu savo sąmonės ir neįtikėsiu.

Kaip vizija tapo realybe?

Sugrįžęs į Lietuvą, turėjau aiškų siekį. Kreipiausi į baptistų bendruomenę prašydamas jų paramos kuriant reabilitacijos centrą čia, Klaipėdoje. Bažnyčia pritarė sumanymui, ir 1998 m. su bendruomenės grupe pasiuntė mane į Vokietiją. Ten buvome geranoriškai sutikti. Mano planai tapo realybe. Vokiečiai labai padėjo materialiai. Padovanojo surenkamą namelį, rėmė finansiškai. Klaipėdos miesto savivaldybė skyrė pastatą veiklai vystyti. Taip pradėjau dirbti su priklausomybę nuo alkoholio ir narkotikų turinčiais žmonėmis. Ilgainiui ryšiai plėtėsi, atsirado dar daugiau bendraminčių, norinčių padėti. Dabar mus globoja ir remia amerikiečiai. Veiklą sparčiai plečiame, planuojame įkurti ir atskirą moterų reabilitacijos centrą.

Na, o kaip šeima, nejau jos taip ir nebuvot sukūręs?

Anksčiau ne tas rūpėjo, reikėjo laisvės ir "kaifo". Visada maniau, kad šeima labai įpareigoja, o aš buvau iš tų, kuriems reikia nepriklausomybės. Be to, apie kokią šeimą galima kalbėt kalėjime?..

Tai atsitiko gerokai vėliau, kai pradėjau dirbti centre. Susipažinau su kaimyne, kuri susidomėjo mano veikla. Pasiūliau jai prisidėti. Taip ir vedžiau pirmą kartą. Dabar auginame trejų metų sūnų. Kartu su žmona dirbame centre ir džiaugiamės galėdami padėti kenčiantiems.

Medikai teigia, kad priklausomybė nuo alkoholio ir narkotikų yra liga. Kokia jūsų nuomonė?

Aš taip nemanau. Tuomet tai reikštų, jog galima savo atsakomybę suversti ligai ir taip išsisukti. Tai savęs apgaudinėjimas. Esu įsitikinęs, kad tai neteisingo gyvenimo padarinys, kitaip sakant nuodėmė. Mūsų gyvenimą sudaro keturios sferos: darbas, buitis, šeima ir laisvalaikis. Visos sferos turi funkcionuoti teisingai, o teisingai funkcionuos tik tada, kai pagrindinis prioritetas bus Dievas. Čia tik mano nuomonė. Šios taisyklės laikausi ir mūsų centro programoje. Civilizacija keičiasi, bet amžinos tiesos - ne. Reikia keisti gyvenimo būdą, kitos išeities nematau.

Kaip vertinate metadono programą?

Labai neigiamai. Tai sintetinis narkotikas, nuo kurio taip pat atsiranda priklausomybė. Metadonas yra heroino, morfijaus ir kitų opijatų pakaitalas. Tai vienų narkotikų pakeitimas kitais. Esu sutikęs daug žmonių, kurie dalyvaudami metadono programoje tampa tarsi dvigubai priklausomi, t.y. leidžiasi metadoną, o išėję į gatvę ieško "dozės". Kyla klausimas kodėl? O todėl, kad metadonas šalina abstinencijos simptomus. Priklausomam žmogui pagerėja fizinė savijauta, o tada atsiranda stiprus troškimas įsidurti. Tokiu būdu žmogus patenka į užburtą ratą. Mano manymu, ta programa bevaisė.

Tai koks jūsų programos tikslas?

Visiška abstinencija. Tik taip suprantu veiksmingą sveikimo progresą. Naudojame 12-os žingsnių ir Minesotos modelio programą, studijuojame Šv. Raštą, kiekvieną sekmadienį dalyvaujame mišiose. Bendruomenėje išmokstama tarpasmeninių, darbinių ir mokymosi įgūdžių, sudarant gyvenimo be narkotikų ir nusikaltimų pagrindą, keičiant gyvenimo būdą ir kuriant kitokias vertybes.

Rūta ŽALANDAUSKIENĖ