Pasaulinę savižudybių prevencijos dieną būtų galima pasidžiaugti tik tuo, kad per pastaruosius penketą metų Lietuvoje savižudybių skaičius šiek tiek sumažėjo, tačiau tai dar nereiškia, kad ši sudėtinga problema nyksta ir netrukus bus išspręsta.
Anot Kauno miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro psichologės Rasos Vaitkienės, savižudybė - sudėtingas reiškinys, kurį dažnai sukelia biologinių, genetinių, psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma. Ji šiuo metu yra viena iš svarbiausių pasaulio visuomenės sveikatos problemų.
Vartotojiška visuomenė, augantis gyvenimo tempas, plintantis smurtas tiek mokykloje, tiek už jos ribų, didėjantis skyrybų skaičius turi įtakos žmogui žengti tokį kraštutinį žingsnį kaip savižudybė.
Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, Lietuvoje per pastaruosius penkerius metus savižudybių skaičius nežymiai sumažėjo. 2002 m. 100 tūkstančių gyventojų Lietuvoje buvo užregistruota 44,7 savižudybės, o 2006 m. - 30,9. Nustatyta, kad dažniau žudosi vyrai, nei moterys.
2005-aisiais mūsų šalyje nusižudė 13 vaikų (iki 17 metų), iš jų - 10 berniukų ir 3 mergaitės, 2006 m.- 23 vaikai, iš jų - 20 berniukų ir 3 mergaitės.
Psichologai teigia, kad galima užbėgti už akių šiam kraštutiniam žmogaus sprendimui, jei laiku pastebėsime ir teisingai įvertinsime jo elgesį.
Atkreiptinas dėmesys, jei asmuo neseniai patyrė sunkų išgyvenimą, smurtą, gėdą, atrodo prislėgtas, apimtas nevilties, gėdos. Kelti nerimą turėtų tai, kad, pavyzdžiui, mokinys nebegali susikaupti mokykloje, pradėjo nesimokyti, nebesidomi tuo, kas jam anksčiau patiko. Įdėmiau reikėtų stebėti elgesį ir to, kuris skundžiasi įvairiais negalavimais, kuriam sutriko miegas, dingo apetitas, pasikeitė nuotaika (tapo nenuspėjama, nepastovi). Be dėmesio neturėtų likti žmogus, kuris pradėjo dažniau ir daugiau svaigintis (rūkyti, gerti, vartoti narkotikus).
Reikėtų labai susirūpinti, jei žmogus pradėjo save žaloti, jo piešiniuose ir rašiniuose ima vyrauti mirties tematika, o kalboje vis dažniau pasigirsta mintys apie mirtį, pavyzdžiui: "nematau prasmės gyventi", "aš niekam nereikalingas", "nebenoriu gyventi" ir pan.
Svarbiausia nenuvertinti ir nepaneigti žmogaus minčių sakant: "negalvok apie tai", "tu kalbi nesąmones", nes taip gali atsirasti nepasitikėjimas tarp krizėje esančio žmogaus ir žmogaus, galinčio bei norinčio jam padėti.
"Žinoma, artimiesiems nedera stengtis viską išspręsti patiems, be specialistų pagalbos, - primena psichologė R. Vaitkienė. - Profesionalios pagalbos tokiais atvejais galima susilaukti iš šeimos gydytojo, mokyklos, poliklinikos psichologo, socialinio darbuotojo ar psichiatro."
Neabejotina, kad pirminės sveikatos priežiūros personalo mokymas bendruomenėje atpažinti, įvertinti krizės ištiktą žmogų, teisingai su juo elgtis, surasti jam pagalbą būtų svarus įnašas į savižudybės prevenciją.
Eltos inf.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą