S. Misikonienė: visada tarp gerų žmonių

"Man gyvenime sekasi - susiduriu tik su gerais žmonėmis. Ir mama visada gyveno tarp gerų žmonių, ir man taip Dievas davė", - sako Klaipėdos apskrities ligoninės gydytoja nefrologė Salvinija Misikonienė, šiais metais skaitytojų išrinkta nuoširdžiausia ir mylimiausia Vakarų Lietuvos gydytoja.

Kaip jaučiatės pelniusi šį titulą? Ar nesunku būti nuoširdžiai?

Neabejoju, kad kiekvienas pacientas turi savo mylimiausią gydytoją, o šį balsavimą vertinu labiau kaip žaidimą. Bet, žinoma, malonu pelnyti šį titulą.

Pacientai, kurie pakliūva į medikų rankas, turi savų problemų, išgyvena skausmą, todėl jei būna nervingi ar pikti, - medikas turi atleisti. Stengiuosi ateidama į darbą palikti savo problemas ir blogą nuotaiką už durų.

Koks jūsų kelias į mediciną?

Esu žemaitė, gimusi Salantuose, ten baigusi vidurinę. Nuo mažens žinojau, kad būsiu medikė, nebuvo minčių, kad gali būti kitaip. Baigusi mokyklą įstojau į Kauno medicinos universitetą ir štai jau 26 metai esu gydytoja.

Jau 10 metų dirbate ir administracinį darbą - kaip vyriausiojo gydytojo pavaduotoja. Kokią sritį kuruojate?

Esu atsakinga už kokybės sistemos diegimą įstaigoje, medicininį auditą. Taigi tenka priiminėti ir pacientų skundus. Konfliktai dažniausiai kyla dėl to, kad žmonėms nėra suteikiama išsami informacija - piktumai būna dėl nežinojimo ir nesupratimo.

Nuoširdus bendravimas su pacientu - vienas svarbiausių dalykų šiuo sunkiu periodu, kai finansinės ligoninės lėšos tokios ribotos.

Gyvenate Palangoje prie jūros. Kaip, be jūros, stengiatės pailsėti, ar lieka laiko šeimai?

Vaikai jau paaugę, išvažinėję, tad šiuo metu gyvename dviese su vyru. Nuvažiuoju į Salantus, pas mamą, mėgstu būti gamtoje, keliauti, skaityti, apsilankyti teatre. O savaitgaliais labai dažnai sulaukiame draugų bei atvykstančių vaikų.

Kokios patirties įgyjate bendraudama su pacientais? Juk jie - lakmuso popierėlis, rodantis, kas vyksta visuomenėje.

Džiugu, kada sutinki garbaus amžiaus žmogų, kuris ir kęsdamas skausmą sugeba likti mandagus, malonus, dvelkia vidine kultūra. Gali to mokytis visą gyvenimą. O kartais tenka atsiminti, kas esi ir kur, kad neįvyktų konfliktas.

Visada sakau, kad blogio nėra - yra per mažai gėrio. Ir tą gėrį reikia pradėti skleisti nuo savęs. Tuomet visiems būtų lengviau gyventi, nebūtų įtampos, piktumo.

Su liūdesiu pastebiu, kad labai daug vaikų išvažiuoja į užsienį ir seni tėvai lieka be priežiūros. Jų nebėra kam lankyti ligoninėje, slaugyti, suteikti pagalbą.

Pacientai medikams ne tik dėkoja, bet ir burnoja prieš juos, esą ima kyšius, ne viską padaro...

Tai skaudi problema Lietuvos medicinoje. Nemanau, kad medikui yra malonu paimti vokelį, manau, kad to nebūtų, jei valstybėje medikų darbas būtų tinkamai įvertintas.

Todėl tikimės, kad reforma kada nors bus padaryta iki galo ir pagerės medikų atlyginimai. Kartais žmonėms sunku suprasti, kad medikai - tokie pat žmonės kaip ir visi, slegiami mokesčių, problemų, kylančių kainų, nepriteklių. Ši specialybė valstybės nėra deramai įvertinta. Belieka džiaugtis, kad ne visi jauni gydytojai išvažiuoja į užsienį, o lieka dirbti Lietuvoje. Ir pas mus į ligoninę atvyksta dirbti gerai paruoštas gabus jaunimas. Ir nė vienas jų nenusivilia darbo sąlygomis. Galiu pasidžiaugti, kad ligoninėje labai draugiški darbuotojų santykiai, daug demokratijos, o tai gerai atsiliepia ir pacientams.

Kam iš ligoninės medikų jūs suteiktumėte nuoširdžiausiųjų titulus?

Kartais ir administracijoje pasikalbame, ką iš medikų galėtume išskirti. Tai be galo sunku. Dauguma ligoninės darbuotojų gerai, sąžiningai atlieka savo darbą.