Priklausomybės
Jau septynerius metus Klaipėdos priklausomybės ligų centre socialinį darbą dirba Gediminas Norvilas. Įdomu, jog pacientų mėgstamas darbuotojas kadaise pats buvo šio centro pacientas, sirgęs priklausomybe nuo alkoholio. Pakalbinau jį.
Kokie keliai atvedė jus į šią medicinos įstaigą?
Atsidūriau čia per asmeninę patirtį. Beveik prieš 10 metų buvau šios įstaigos pacientas. Kai išėjau Minesotos psichoterapinę programą, pamačiau, kad turiu vidinių resursų padėti kitiems žmonėms. Tokia buvo pradžia.
Baigęs programą palaikiau ryšį su centru toliau. Iš pradžių dirbau kaip savanoris, paskui supratau, kad asmeninės patirties neužteks. Jos per maža. Radau galimybę studijuoti. Baigiau Klaipėdos kolegiją, socialinį darbą. Dalyvavau konferencijose, seminaruose, dirbau savo įkurtoje nevyriausybinėje organizacijoje. Ir prieš septynerius metus atvykau nuolat dirbti į centrą.
Ar ši asmeninė patirtis padeda darbe?
Taip, nes žinau įstaigos situaciją iš dviejų pusių - paciento ir darbuotojo. Mano asmeninė patirtis padeda geriau suprasti pacientus ir parodyti jiems galimybę sveikti. Puikiai žinau jų poreikius, norus, net bandymus nesigydyti, išsisukti...
O kaip pacientai į jus žiūri?
Jie jaučia, kad priešais sėdi žmogus, kuris nemeluoja, kuris jį supranta. O įgyti pacientų pasitikėjimą norint juos pagydyti labai svarbu. Net svarbiausia. Ir reikia padėti suvokti problemą, sudominti žmogų sveikimu, nes visiška blaivybė ne visada tiems žmonėms yra maloni. Daugelį labai gąsdina perspektyva visai nebegerti. Jie ateina norėdami gerti mažiau, kaip visi žmonės. Mūsų darbas yra tą norą pašalint, padėti apsispręsti visiškai nebevartoti ir pasirinkti sveikimo būdą.
Ko jus patį šis darbas išmokė?
Tik pradėjęs dirbti buvau ėmęs prognozuoti, kuris pacientas pasveiks, kuris - ne. Manydavau, jei aktyvus - būtinai pasveiks. O būdavo viskas priešingai. Tie, iš kurių mažiausiai tikėjausi, - pasveikdavo. Pamačiau, kad prognozuoti sveikimą tiesiog neetiška, kad prognozuodamas tarsi kabinu žmogui etiketę. Teko dirbti su savimi, kad atsisakyčiau to. Taigi netikėtumų būdavo...
Ar pasisakote pacientams, kad pats buvote priklausomas?
Iš pradžių apskritai bet kam bijojau pasakyti, kad turėjau problemų. O paskui paklausiau savęs: "O kodėl turiu bijoti?" Dabar nebebijau.
O pacientams to nereikia sakyti - visi jie ir taip žino... Ir jie manim pasitiki.
Būna tokių pacientų, kurie priešiškai nusiteikę personalo atžvilgiu. Mano, jie jam nepadės, jie nesupras jo. Net psichologas nesupras. Sako: "Neturėjai tokių problemų, kaip gali suprasti?" Aš jiems parodau, kad tas požiūris neteisingas. Jei būtų taip, juk ir depresiją galėtų gydyti tik tas, kas pats sirgęs depresija.
Pacientas dažnai jaučia mums priešiškumą, nes mano, kad auklėsim jį, pamokslausim... Ir jie labai nustemba, kad elgiamės priešingai - rodome pagarbą, geranoriškai nusiteikę norim padėti. Ateina patys ir klausia: "Gediminai, ką daryti?". Susėdam ir sprendžiam. Pacientai patys turi pasirinkti sveikimo būdą. Aš tik informuoju apie juos.
Ar patinka darbas? Nekyla minčių paieškot šiltesnės vietos?
Patinka, nes turiu galimybę save realizuoti. Kita vertus, kartais norisi ko nauja, nes jau daug metų dirbu. Darbą pakeisti skatina algos - kiekvieno mėnesio gale, kai jas gaunam... Labai. Nes mūsų algos vienos mažiausių gydymo įstaigose.
Genovaitė PRIVEDIENĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą