Tėvynės ilgesį atsveria pagarba ir įvertinimas

Emigrantai

Šįsyk rubrikoje "Emigrantai" - pokalbis su buvusiu Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų kardiologu Eduardu Šubkovu, jau trejus metus dirbančiu Jungtinėje Karalystėje.

Papasakokite apie darbo sąlygas Lietuvoje.

Nuo 1994 metų dirbau Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų kardiologu. Didžiąją laiko dalį praleisdavau dirbdamas naktimis. Nuo 8 iki 14 kartų per mėnesį (skirtingais karjeros laikotarpiais) tekdavo budėti visą parą. Budėdavau vadinamojoje širdies zondavimų operacinėje, kur visą parą teikiamos iš anksto suplanuotos ir skubios širdies vainikinių kraujagyslių zondavimo procedūros, ir papildomai intensyviosios kardiologijos skyriuje.

Nepaisant didelio darbo krūvio, pinigų šeimai išlaikyti trūko, - juk gydytojų algos ženkliai padidėjo tik pastaruosius dvejus metus. Todėl, be darbo ligoninėje, dienomis papildomai su nedidelėmis pertraukomis darbavausi ir klinikinius vaistų tyrimus organizuojančioje ir prižiūrinčioje privačių akcininkų užsienio kapitalo įmonėje.

Kokios priežastys paskatino emigruoti?

Emigruoti paskatino pernelyg intensyvus darbas, laisvalaikio trūkumas, nusivylimas menku aprūpinimu techninėmis darbo priemonėmis ir, žinoma, tai, jog materialiai aprūpinti savo šeimos poreikius tegalėjau dirbdamas dviejose darbovietėse.

Vienas svarbiausių veiksnių, lėmusių apsisprendimą išvykti, buvo itin ženklus inventoriaus zondavimų operacinėje stygius. Mūsų darbe šis veiksnys kartu su intervenciją atliekančio gydytojo patirtimi yra pagrindinis sėkmę lemiantis dalykas. Žinojimas, kad galėtum gydyti žmones kokybiškai, jei turėtum pakankamai inventoriaus (vadinamųjų stentų - metalinių spyruoklę primenančių vamzdelių, balionų, kuriais išplečiama susiaurėjusi vieta kraujagyslėj), kėlė begalę nusivylimų ir frustracijos. Tekdavo dirbti naudojant resterilizuotas priemones, kurios po pakartotinės sterilizacijos prarasdavo visas savo technines savybes. Gamintojas resterilizacijos nenumato ir net negalvoja apie tai, kad kai kuriose šalyse kardiologai dirba pakartotinai naudodami vienkartines priemones. Šis techninis trūkumas ilgina procedūros trukmę, didina paciento ir gydytojo apšvitą jonizuojančiąja radiacija (zondavimų operacinėje naudojama rentgeno aparatūra), didina komplikacijų skaičių ir blogina procedūros galutinį rezultatą.

Naujas darbas, aplinka iš pradžių E. Šubkovui kėlė tam tikrų nepatogumų ir rūpesčių. Vis dėlto entuziazmas, susijęs su daug geresnėmis darbo sąlygomis ir dešimteriopai didesne alga, nulėmė tolesnį jo apsisprendimą integruotis Jungtinėje Karalystėje

Kitas ne mažiau svarbus darbo Lietuvoje trūkumas yra darbdavių, kolegų ir visuomenės požiūris į gydytoją. Gydytojo laikas, sąnaudos, atsakomybė, iniciatyva nevertinama. Tai ypač pajunti atsidūręs tokiose šalyse kaip Didžioji Britanija ar Prancūzija.

Taigi tikėdamasis, kad šių trūkumų nebus Jungtinėje Karalystėje, išvykote dirbti į šią šalį. Ar pasitvirtino lūkesčiai?

Taigi 2005 metų birželio 20 dieną išvykau pagal kontraktą su medikus įdarbinančia agentūra į Pietų Angliją. Pirmojo kontrakto trukmė buvo 6 mėnesiai. Per tą laikotarpį supratau, kad daug dalykų, kurie kėlė nepasitenkinimą Lietuvoje, neegzistuoja Didžiojoje Britanijoje.

Tiesa, naujas darbas, aplinka ir kiti buitiniai ypatumai kėlė tam tikrų nepatogumų ir rūpesčių. Vis dėlto entuziazmas, susijęs su daug geresnėmis darbo sąlygomis ir dešimteriopai didesne alga (net ir tokioje santykinai brangioje pragyventi šalyje kaip Anglija) nusvėrė ir nulėmė tolesnį apsisprendimą integruotis čia.

Kokį darbą dirbate dabar?

Po keleto trumpalaikių kontraktų nuolatinį darbą pavyko rasti vienoje iš Didžiąją Britaniją sudarančių dalių - Velse. Ligoninė, kurios pavadinimas Glan Clwyd Hospital, yra šiaurinėje Velso dalyje, į vakarus nuo Anglijos miesto Liverpulio.

Visi gydytojai Didžiojoje Britanijoje skirstomi į konsultantus, viduriniosios grandies specialistus bei įvairiuose mokymosi etapuose esančius rezidentus. Aš turiu nuolatinį kardiologo konsultanto, kuris yra aukščiausias hierarchinėje sistemoje,kontraktą. Jis laiduoja gerokai didesnes nei vidutines pajamas ir nemenką socialinių garantijų paketą.

Ar neketinate grįžti į Lietuvą?

Į Lietuvą kol kas grižti neketinu. Visa šeima stengiamės integruotis į vietos profesinį ir socialinį gyvenimą. Žmona neseniai pradėjo odontologės karjerą, sūnus eina į vietos mokyklą, dukrą prižiūri auklė.

Gyvenimas gerokai saugesnis, ramesnis, sotesnis, daug daugiau laiko galiu praleisti su šeima. Jaučiuosi vertinamas ir gerbiamas čia. Na, o nuo nostalgijos ir tėvynės ilgesio niekur nepabėgsi, kad ir kaip svetur gerai būtų.

Vienas svarbiausių veiksnių, lėmusių apsisprendimą išvykti, buvo itin ženklus inventoriaus zondavimų operacinėje stygius. Žinojimas, kad galėtum gydyti žmones kokybiškai, jei turėtum pakankamai inventoriaus, kėlė begalę nusivylimų ir frustracijos.

Genovaitė PRIVEDIENĖ