Aukštasis mokslas - visiems ar tik gabiems?

Dėl nemokšų studentų į universitetų daržą kritikos strėlės skrieja ir iš Švietimo ir mokslo ministerijos, ir iš prezidentės. Aukštosios mokyklos skatinamos nesivaikyti pelno studijuoti priimant bet ką. Apynasrį joms ketinama uždėti, kitąmet nustačius minimalų priėmimo balą. „Respublika“ teiravosi šalies universitetų rektorių, ką jie galvoja apie numatomas reformas. Ar pasisako už tai, kad Lietuvoje aukštasis mokslas būtų pasiekiamas visiems, ar tik gabiems?

Akad. hab. dr. Algirdas GAIŽUTIS, Lietuvos edukologijos universiteto rektorius:

Noriu pasakyti, kad universitetų studijų kokybės problema yra aktuali ne tik mūsų šalies, bet ir kitų ES šalių universitetams. Į gyvenimą išleisti kompetentingus, išsilavinusius, inteligentiškus žmones yra visų universitetų amžina siekiamybė. O dėl Švietimo ir mokslo ministerijos siūlomų reformų aš turiu savus pastebėjimus bei pasvarstymus.

Minimalaus priėmimo balo nustatymas, mano nuomone, yra labiau kiekybinės universitetinės veiklos požymis. Prieš metus, lankydamasis Lenkijoje, kalbėdamas ne su vienu rektoriumi paliečiau tą klausimą ir kolegos buvo nustebinti, kad Lietuvoje tokia problema sprendžiama valstybiniu lygiu. Štai Lenkijoje universitetai patys nusistato minimalią kartelę, kurią turi peržengti studentas. Tai nėra kažkoks Vyriausybės ar ministro sprendimas. Reikia suprasti, kad, jei mes į universitetus priimame abiturientus su žemais balais, mums patiems padidėja krūvis - rektoriams, docentams, profesoriams - nes jiems tenka užduotis tokį studentą kilstelti iki bendro lygio.

Yra tokių atvejų, kai žmogus į universitetą įstoja, turėdamas žemesnius balus, tačiau, būdamas darbštus, susitelkęs laikui bėgant pralenkia aukštesnius balus turėjusius kolegas. Aš manau, kad tas balas turėtų būti sutarties su atskirais universitetais dalykas. Mes neturėtume pamiršti, kad būsimųjų studentų starto pozicijos nėra vienodos: vieni baigia geras, prestižines gimnazijas, kiti - atokesnių kaimų mokyklas. Vieni turi galimybes pasinaudoti korepetitorių paslaugomis, kiti - ne.

O dėl studijų programų gausos mažinimo aš sutinku su švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio nuomone. Jų - tiek bakalauro, tiek magistro pakopose - yra be galo daug. Siauros studijų programos susiaurina absolvento galimybes. Šiuo klausimu mes turime apgalvotai ir protingai elgtis, tačiau tai neturėtų reikšti, kad profiliniai universitetai, kurie orientuojasi į vieną studijų kryptį, nieku gyvu negalėtų pasiūlyti programų ir kitoje srityje. Aišku, jei tam yra reikmė ir kompetentingų profesorių. Deja, šiandien kai kuriems universitetams ima atrodyti, kad naujų studijų programų kūrimas jiems yra tam tikra niša. Pavyzdžiui, mes neiname į tas erdves, kuriose nesijaučiame tvirti. Nepradedame rengti technikos ar medicinos specialistų, jei žinome, kad juos kur kas geriau parengtų kita aukštoji mokykla. Universitetas, norintis rengti tam tikros srities specialistus, turi turėti sutelktas pajėgas ir pastangas. Studijų programų kūrimas turi būti apgalvotas ir skrupulingas darbas, o ne siekis greičiau papildyti universiteto biudžetą. Tokių greitpyragių mums jau nebereikia. Jų kepimas yra žalingas valstybei.

Prof. Audrius KLIMAS, Vilniaus dailės akademijos rektorius:

Kalbant apie studijų kokybę, manau, kad labai svarbu, kokius jaunus žmones mes priimame studijuoti. Per kokius atrankos mechanizmus jie pakliūva į universitetus. Stojant į specializuotus meno krypties universitetus, yra stojamasis egzaminas. Tai labai gerai, bet ir šitą atrankos būdą reikėtų tobulinti, labiau atsižvelgiant į individualius gebėjimus, į Dievo dovanas, į kiekvieno stojančiojo asmeninį požiūrį į studijas. Deja, turiu pripažinti, kad dabar veikianti atrankos sistema ne visada leidžia mums įsitikinti, ar priimame pačius gabiausius, talentingiausius, kokie tik yra Lietuvoje.

Kodėl? Nes į visus užsienio specializuotus meno krypties universitetus stojimai vyksta gerokai anksčiau nei pas mus. M.K.Čiurlionio mokyklos abiturientai, kurie galėtų būti mūsų studentai, gindamiesi diplominius darbus jau būna įstoję į užsienio universitetus. Mes tarsi susirenkame tuos, kurie neįstojo ar nenorėjo įstoti į užsienio universitetą, kai galėtume būti patys pirmieji, kurie jiems pasiūlo galimybę studijuoti.

Priėmimo paankstinti negalime, nes visoms aukštosioms mokykloms Lietuvoje yra numatyta bendra priėmimo tvarka. Visi studentai vienu metu sužino apie tai, kur yra priimti.

O antra, man atrodo, kad ir kitiems universitetams turėtų būtų aktualu pasižiūrėti, kas pas juos stoja. Ne tik žvelgiant į pasiekimų mokykloje rezultatus, bet ir per motyvacinį pokalbį. Žinoma, galbūt tai tam tikra utopija, nes dideliam universitetui, kuris priima per kelis tūkstančius studentų, būtų sudėtinga su kiekvienu pakalbėti. Tačiau, manau, tokiu būdu universitetai bent jau galėtų išsiaiškinti, kas per jaunuolis pas juos veržiasi - ar jis, pildydamas prašymą studijuoti, užpildė visus įmanomus laukelius ir laukia, kol bent kažkas jį priims, ar vis dėlto yra motyvuotas studijuoti būtent tą studijų programą ir būtent tame universitete.

Aš suprantu, kad kai kurios aukštosios mokyklos nesijaudina, jei stojantysis pirmu pageidavimu rinkosi ne juos, nes jiems svarbu surinkti tam tikrą skaičių studentų, kad į neigiamą pusę nesikeistų biudžetas. Mano nuomone, ydinga, kai universitetai negali drąsiai planuoti savo biudžetų, nesulaukę priėmimo rezultatų. Kai tik studentų skaičius lemia jų išlikimą. Tačiau ką jiems daryti? Dėstytojus atleidinėti, o kitąmet vėl juos priimti? Finansavimo neapibrėžtumas nėra geras dalykas.

Prof. dr. Antanas MAZILIAUSKAS, Aleksandro Stulginskio universiteto rektorius:

Studijų kokybe rūpinamės nuolat, manau, dėl to neseniai tarptautiniai ekspertai institucinio vertinimo metu mus įvertino palankiai, o stojantieji taip pat vertina, nes gera žinia sklinda. Todėl, matyt, neatsitiktinai šiemet turime puikius priėmimo rezultatus.

Minimalus balas nėra vienintelis būdas atsijoti negabius. Tai galima padaryti ir austrišku ar prancūzišku būdu, kai priimami norintys, o negabūs (tiksliau - nenorintys ar nesugebantys mokytis) atsijojami po pirmo semestro.

Dažnai stojamieji balai nebūtinai atspindi gabumus, nes tai netiesioginis mokyklos rezultatų perskaičiavimas, be to, jis skirtingas pagal skirtingas laikytų egzaminų kombinacijas. Kartais klaidingai „suprofiliuotas“ vaikas paskutinėse klasėse pakeičia savo pasirinkimus.

Jei būtų sprendimas taikyti minimalų stojimo balą, mano nuomone, jis turėtų būti diferencijuotas ir būti derybų objektas. Nedidelis minimalus balas mums galėtų būti priimtinas, bet pakartosiu, - tai nėra studijų kokybės įrankis, o tik vienas iš keleto būdų atrinkti norinčius ir gebančius studijuoti.

Prof. habil. dr. Albertas SKURVYDAS, Lietuvos sporto universiteto rektorius:

Norint geresnės studijų kokybės, pirmas svarbus veiksnys - motyvuotas studentas, kuris mato studijų prasmę, kuris turi noro daryti karjerą ir save realizuoti. Tačiau reikia suprasti, kad studento motyvacijos klausimas yra kur kas gilesnis, nei atrodo. Jo motyvacija priklauso ir nuo to, kokį atlyginimą jis gaus baigęs studijas, kokios darbo sąlygos jam bus pasiūlytos. Deja, reikia pripažinti, kad šiandien situacija mūsų šalyje nėra pati geriausia. Aplinka vis dar drasko mūsų nervus ir sveikatą, mūsų protą ir sielą. Atlyginimai taip pat yra labai žemi. Jaunimas mato, kad ne visi gauna darbą, o jį gavę mažai uždirba. Dėl to jie ir nėra motyvuoti. Jei studentas nemotyvuotas, jis nemato ir studijų prasmės, jis nėra smalsus ir trokštantis žinių.

Gali dėstyti nors ir patys geriausi pasaulio mokslininkai ar praktikai - į žmogaus galvą per prievartą neįdėsi žinių. Taigi studento motyvacija atsiranda ne tik mokykloje ar universitete, ją formuoja bendra aplinka.

O antra, mokslas universitete tikrai ne kiekvienam skirtas. Žmogus turi turėti ne tik gebėjimų, bet ir vidinį norą siekti aukštumų, keisti savo šalį, keisti pasaulį. Universitetuose iš tiesų turėtų studijuoti tik tie, kurie labai to siekia, kurie tai gali daryti. Gabiausieji arba vieni iš gabiausiųjų. Galbūt mums reikia tos atidesnės atrankos.

Bet ir ties studentais viskas nesibaigia. Turint motyvuotą studentą, reikia ir tokių pat motyvuotų dėstytojų, kurie norėtų siekti aukštumų, stengtųsi skleisti geriausias savo idėjas. Jei visi dėstytojai tokie būtų, studijos kaip mat šokteltų labai aukštai. Deja, turime situaciją, paveldėtą dar nuo sovietinių laikų, kai dėstytojai nebuvo skatinami žaisti tarptautinio žaidimo, kai nebuvo skatinami konkuruoti su pasaulio protais, su pasaulio mokslo elitu. Norėdami elitinio studento, turime norėti ir elitinio dėstytojo. Geriau mažiau, bet geriau.

Motyvacija neatsiranda pati savaime, ją kuria aplinka. Ta terpė, kurioje yra dėstytojas ir studentas. Tai ir mokymosi sąlygos, ir atlyginimai. O trečia, mano nuomone, studijų programos privalo būti orientuotos į tai, ko reikia gyvenimui, o ne būti vykdomos vien dėl pačių studijų.

Mes turime pradėti tikrai norėti tapti geriausi ne tik savo šalyje, bet visame pasaulyje. Turime turėti tokią ambiciją, o ne tik galvoti, kaip išlikti.

Deja, ta energija kai kam jau yra išgaravo, o kai kas jos niekada ir neturėjo. Taip nutinka, kai nėra noro kurti protą ir tik per protą - pelną. Daugelis ieško pigiausių būdų ir įsileidžia ne pačius intelektualiausius studentus tam, kad užsidirbtų.

Prof. habil. dr. Petras Baršauskas, Kauno technologijos universiteto rektorius:

Aš jau ne kartą ir ne vienoje vietoje esu sakęs, kad minimalus priėmimo balas yra viena iš dedamųjų dalių pakelti studijų kokybę. Žinoma, kad ne visi universitetai tam pritaria - mažesniesiems universitetams, įvedus tą balą, taptų sudėtinga. Bet didesnė dalis vis dėlto pritaria. Balas galbūt užtikrintų, kad į universitetus patektų geresni studentai, bet esminių problemų tai neišspręs. Čia reikia sisteminių pokyčių. Kalbu apie finansavimo sistemos keitimą - tai, mano įsitikinimu, yra kertinis dalykas.

Jei pasikeistų finansavimo sistema, universitetai galėtų orientuotis ne į studentų skaičių, o į kokybinius dalykus. Tačiau tą nelengva padaryti. Jau buvo trys rektorių pasiūlyti variantai - visi moka už studijas, niekas nemoka ir trečias - dalis moka, dalis ne (kaip yra dabar).

Siūlymų buvo, bet ryžto mažai. Dabar sakoma, jog būtina keisti Konstituciją, kad mokslas galėtų visiems būti mokamas arba visiškai nemokamas. O dėl ministerijos ir universitetų sutarčių, kurios esą leis daug ką kontroliuoti, aš galiu pasakyti, kad vienas veiksmas visų problemų neišspręs. Kaip visada - nėra viskas tik juoda ir balta. Tose sutartyse turi būti nustatyti labai aiškūs kriterijai, strateginiai akcentai, kur einama. Jei ir toliau to nežinosime, nieko nebus. Gal ne visi universitetai dėl sutarčių bus patenkinti, bet esu labai kategoriškas: nors visada esu už privatų verslą, už privačią iniciatyvą, esu įsitikinęs, kad aukštajame moksle valstybės įsikišimas yra būtinas. 98 proc. universitetų yra valstybiniai, valstybė jiems moka pinigus, todėl jos įtaka yra nenuginčijama. Be strategijos, kaip ir ką valdyti, nieko nebus. Be valstybės iniciatyvos nebus jokių esminių permainų.

Prof. habil. dr. Remigijus ŽALIŪNAS, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto rektorius:

Mano įsitikinimu, valstybė pirmiausia turėtų apsispęsti, kokiu keliu Lietuvos aukštasis mokslas toliau turėtų žengti - ar masiškuoju, ar ne. Ko mes siekiame? Ar to, kad aukštasis mokslas būtų masiškas, ar kad jis taptų elitinis, išskirtinis?

Čia yra kertinis klausimas, kuris turi būti išdiskutuotas. Žiūrint į dabartinę situaciją, norisi pasakyti, kad turbūt neturėtume pagal vienodus kriterijus, vertybes lyginti visų universitetų. Šalyje yra tik keletas, kurie, net ir mažėjant studentų skaičiui, išlaiko didžiulę trauką, kuriuose priėmimas ne mažėjo, o priešingai. Mes esame vienas tų universitetų - mūsų studentų skaičius auga, ir ne tik studentų iš Lietuvos.

Kiekvienas universitetas turėtų siekti, kad jų vykdomų studijų kokybė trauktų jaunimą. Kad ir tam jaunimui kartelė būtų gana aukštai iškelta. Tačiau, kaip ir sakiau - negi galime visus su ta pačia matuokle išmatuoti? Ar galime pamatuoti nepamatuojamus dalykus? Mano galva, vienodo minimalaus priėmimo balo įvedimas mokslo institucijoms vargu ar turėtų didelę prasmę. Didžiulę prasmę aš matyčiau tik tada, jei minimalus balas būtų įvestas konkrečioms studijų kryptims ar studijų programoms. Štai jei kalbėtume apie medicinos studijas, tas priėmimo balas yra išties aukštas, palyginti su tuo, kokius priėmimo balus yra nusistačiusios kitos aukštosios mokyklos. Net jei tą balą nusistatytume labai aukštą, vis vien bus konkursas ir vis vien geriausi abiturientai veršis studijuoti. Tačiau ar galima mediciną lyginti su kita specialybe, kuri surenka vos kelis studentus? Kur balai gerokai mažesni. O ką daryti, jei vieną ar kitą studijų programą siūlo tik vienas universitetas, ten paklausa maža, nors tokie specialistai valstybėje labai reikalingi. Lazda visuomet turi du galus.

Kaip ir sakiau, mano siūlymas - balą nustatyti konkrečioms studijų programoms, o ne institucijai. Taip eitume racionalesniu keliu.

Universitetai tuomet negalėtų rengti to, ką užsimano, o siūlytų tik tokias studijų programas, kurios domina gabiausiuosius. Nenoriu nieko įžeisti, bet dabar iš tiesų yra tokių institucijų, kuriose nėra kompetencijos rengti tam tikrus specialistus. Yra siūlomos ir sveikatos mokslų studijų programos, nors toje srityje nėra sukaupta nei patirties, nei žmogiškųjų išteklių, nei tarptautinio pripažinimo.

Prof. habil. dr. Eimutis JUZELIŪNAS, Klaipėdos universiteto rektorius:

Klaipėdos universitetas minimalų priėmimo balą jau yra įvedęs. Jis nėra aukštas - 1,8. Toks balas turėtų padėti atsirinkti geriau besimokiusius ir labiau motyvuotus stojančiuosius. Diskusijų objektu gali būti minimo barjero aukštis. Juk būna, kad prastas mokinys tampa geru studentu ir puikiu specialistu. Ir priešingai, geri pažymiai mokykloje dar nereiškia, kad taip bus ir universitete. Branda jaunam žmogui gali ateiti skirtingu laiku. Mokyklos įvertinimai gerai išryškina darbštumą, tačiau nebūtinai gabumą. Ypač tai pasakytina apie meno sritis, kurios Klaipėdos universitete užima reikšmingą dalį. Svarbu ir tai, kokia aplinka mokinį supo namuose, mokykloje ir kaip tai pasikeitė universitete.

Sutinku, studijų kokybės kėlimas - pirmaeilis universitetų uždavinys. Pelno vaikymasis, komercinių rinkos principų pervertinimas gali lemti studijų kokybės prastėjimą. Be to, gerai besimokantiesiems turi būti garantuotas nemokamas mokslas.

Kaip mes ketiname kelti studijų kokybę? Plačiausia prasme studijų kokybė universitetuose priklauso nuo dėstytojų profesionalumo ir kompetencijos, kuri įgyjama atliekant aukšto lygio mokslinius tyrimus. Pastarieji yra įrodomi tarptautinėmis publikacijomis, Europos projektais. Galvojame apie kai kurių studijų programų sujungimą, telkiant dėmesį į jūrines inžinerijos programas, t.y. sritis, kurios Klaipėdos universitete yra specifinės. Taip pat prioritetas bus teikiamas programoms, vykdomoms kartu su kompetentingais užsienio universitetų partneriais. Pažanga sunkiai įmanoma be tinkamo dėstytojų ir mokslininkų finansavimo, pakankamo atlyginimo už geros kokybės darbą. Lėšų stoka skatina poreikį užsidirbti, kas savaime nėra blogis, tik svarbu, kad tai nevyktų kokybės sąskaita.

Prof. dr. Alfonsas DANIŪNAS, Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius:

O kodėl galvojama, kad Lietuvoje studijų kokybė tokia prasta? Kai prezidentė susitiko su rektoriais, griežtai nepasakė, kad studijų kokybė yra bloga.

Man yra suprantami ministerijos siūlymai ir jų tikslai, tačiau galbūt šiek tiek kitaip turėtume spręsti tas problemas, kurios yra linksniuojamos. Galbūt turėtume pakalbėti ir apie viduriniojo mokslo grandį? Apie tai, kokia yra bendrojo lavinimo kokybė? Ko norime iš abiturientų, ko norime iš absolventų - kokie jie turėtų būti?

Tik atradę atsakymą į tuos klausimus, galime pasakyti, ką mums reikia keisti - ar reikia studijas trumpinti nuo 4 iki 3 metų, o gal kai kur reikia pailginti? Iš konteksto ištraukus vieną dydį, vieną skaičių, visada galima rasti argumentų, kodėl taip reikia daryti. Bet tai nėra geriausias kelias.

Kai sako, kad studijų kokybė universitetuose prasta, man norisi pasakyti, kad mums didelių abejonių kelia mokslo kokybė kai kuriose, o gal net visose vidurinėse mokyklose. Matematikos, kalbų ir kitų dalykų žinios. Jei mokyklose jaunimas būtų puikiai parengiamas, galėtume kalbėti ir apie ministro siūlomą studijų trumpinimą. Nes dabar universitetai užkrauti studentus mokyti ne tik profesinių dalykų, bet ir kitų dalykų.

Kad aukštajam mokslui reformuotis reikia, sutinku. Tik keisdamiesi į gera, judėsime į priekį.

O kalbant apie kartelės pakėlimą, reikia tiksliai žinoti, kiek aukštai ją kelsime. Jei 50 procentų - mūsų universitete bus nemažai tokių, kurie negalės patekti. O jei kalbame apie tokius minimalius priėmimo balus, kokius yra nusistačiusios tos kelios aukštosios mokyklos, mums tai nebus bėda. Atsisijotų gal tik 2-3 proc. stojančiųjų. Mes to balo nebijome, nes jis mums labai nepakenktų.

Kita vertus, kodėl tam žmogui, turinčiam žemesnius balus, nesuteikus galimybės pabandyti studijuoti? Kodėl? Gal įstojęs jis rodytų puikius rezultatus? Juk turime pripažinti, kad vidurinis mokslas ne visur vienodos kokybės. Vieni mokiniai gal ne tik nenori, bet tiesiog neturi geriausių sąlygų mokytis. Tiems vaikams užkirstume kelią, įteisindami aukštą rėžį. Esame universitete anksčiau darę tyrimus ir matydavome, kad 3-4 kurse tie vaikai, kurie atvyko iš kaimo, turėdami mažesnius balus, aplenkdavo tuos vilniečius, kurie buvo privačių korepetitorių parengti. Taigi balo įvedimas turi būti sveiko proto ribose.

Prof. dr. Donatas JURGAITIS, Šiaulių universiteto rektorius:

Ką mes ketiname daryti, kad pagerintume studijų kokybę? Pirmas dalykas - nuolatinė studijų programų peržiūra, kad jos „neužsistovėtų“. Kaip regioninis universitetas, mes į šitą dalyką turime labai rimtai žiūrėti. Tą ir darysime - bandysime kviesti darbdavius - t.y. tuos žmones, pas kuriuos mūsų universiteto absolventai galėtų eiti dirbti. Sutelkėme didžiulį dėmesį į studentų praktiką, kad žmogus, nuėjęs jos atlikti, gautų realias užduotis, jas išties atliktų ir jo praktikos rezultatai būtų matomi. Dėl tokių dalykų su darbdaviais sutarėme.

Mes neturime galimybių, kaip kitos aukštosios mokyklos, žaisti naujomis studijų programomis, nes jas kurti vien studentams vilioti yra rizikinga. Šiaulių universitetas privalo orientuotis į tai, ko reikia regionui. Siūlyti to, kas šauna į galvą, ką sugalvoja ir pasiūlo vienas ar kitas profesorius, mes negalime. Šitokių dalykų pas mus nėra.

Jei būtų įvestas minimalus priėmimo balas, mūsų tai neišgąsdintų. Nes tokių, kurie atėjo su mažu balu, pas mus yra vienetai. Tačiau aš noriu atkreipti dėmesį, kad nebūtinai tas, kuris atėjo turėdamas mažą balą, yra blogas studentas. Gal priešingai? Pradėjęs studijuoti, jis stengiasi, dirba. Kartais jie baigia geriau nei tie, kurie atėjo su aukštesniais balais.

Į mūsų universitetą atvyksta studijuoti studentai iš kaimo, tie, kurių finansinės galimybės neleidžia vykti į sostinę ar į Kauną. O ką jau kalbėti apie galimybes samdytis korepetitorius? Kodėl to vaiko su mažesniu balu nepriimti? Studentų nubyrėjimas mūsų universitete siekia daugiau kaip 30 proc. Mes tikrai neduodame diplomo kiekvienam, kuris atėjo. Jei atėjai, privalai normaliai studijuoti, o jei ne - studijų nebaigsi.

Deja, regioninių universitetų situacija yra kur kas sudėtingesnė, mat jaunimas studijas renkasi ne tik pagal studijų kokybę, bet ir pagal tai, ar baigęs jas tame mieste galės surasti darbą. Regioniniai universitetai nuošalėje liks tol, kol mūsų miestuose nedarbas bus didesnis. Kol nebus sukuriama darbo vietų. Mes esame užburtame rate: studentų ateina mažai, nes bijoma, kad baigus studijas Šiauliuose jiems nepavyks rasti darbo. Kai studentų mažai, darbdaviams jau nebegalime pasiūlyti tiek specialistų, kiek jie norėtų įdarbinti.