Jau eina šešti metai, kai Giedrė eterį iškeitė į dėstytojos duoną. Ji yra Socialinių mokslų kolegijos komunikacijos krypties studijų programų vadovė, taip pat Klaipėdos universitete dėsto būsimiesiems žurnalistams. Maža to, ji - politikos mokslų II kurso doktorantė. Tiesa, saitų su televizija žavi klaipėdietė visiškai nenutraukė ir vis dar įgarsina filmus.
Atrodė, kad Giedrė Vaičekauskienė ir "Balticum" televizija - du neišskiriami dalykai. Kaip žmogaus galvoje subręsta tokie kardinalūs pokyčiai?
Televizijoje dirbau nuo 1995-ųjų. Pradėjau nuo aukščiausios pozicijos - žinių vedėjos pareigų. Mano nuomone, žinių vedėjos kėdę reikia užsitarnauti. Turi būti profesionalus, įtaigus, kad žmonės patikėtų tavo skleidžiama žinia, ir privalai būti nepriekaištingos reputacijos. Taip pat vedžiau sveikinimų koncertą, įvairias kitas laidas, garsinau filmus. Esu labai dėkinga šiam gyvenimo laikotarpiui, nes dirbdama televizijoje išmokau operatyviai įvertinti situaciją ir įdomiai ją perteikti kitiems.
Televizijoje buvo viena mėgstamiausia veikla?
Geriausiai jaučiausi žinių vedėjos kėdėje. O laidoje "Ieškokime geriausio" galėjau išpildyti savo taip ir neišsipildžiusią svajonę tapti aktore. Nes aš vaikystėje svajojau tapti aktore arba žurnaliste. Atsistodavau prieš veidrodį ir sakydavau: "Sveiki, studijoje Giedrė Navickaitė."
Tai kodėl nepasirinkote aktorystės?
Baigusi mokyklą stojau į aktorinį, įveikiau visus atrankos turus, ironiška, bet koją pakišo rašinys. Minties, kad galiu laukti dar vienerius metus ir bandyti stoti iš naujo - nebuvo, nes kaip aš, sidabro medalininkė, niekur neįstosiu? Todėl pasakiau sau - tiek to, važiuosiu į tą kaimą Klaipėdą. Dabar skamba labai juokingai, ypač žinant, kad aš tuomet gyvenau Kupiškyje. Man atrodė, kad studijuoti galima tik sostinėje. Klaipėdoje pabaigiau renginių režisūros studijas, pradėjau dirbti, sukūriau šeimą ir dabar aš save galiu vadinti tikra klaipėdiete.
Nuoskaudą dėl neišsipildžiusios svajonės dar ilgai jautėte?
Labai ilgai jaučiau nepasitenkinimą. Net teatre negalėdavau ramiai sėdėti, atrodė, kad ir aš galėčiau būti scenoje. Bet vieną dieną suvokiau, kad aktorinius gebėjimus aš puikiai galiu pritaikyti ir televizijoje. Juk ir žurnalistas yra tarsi gyvenimo dramaturgas bei kuria kelių minučių istorijas.
O kaip nusprendėte išbandyti save dėstytojos amplua?
Televizijoje praktiką atlikdavo daug studentų. Ir aš mielai imdavausi juos kuruoti, padėdavau suvokti, kaip parengti įdomų reportažą. Ir vieną dieną suvokiau, kad aš noriu mokyti. Be to, sutapo ir aplinkybės, kad Socialinių mokslų kolegijai reikėjo dėstytojos. Taip ir apsisprendžiau pokyčiams.
Pradžia buvo sunki?
Puikiai prisimenu pirmąją paskaitą. Buvau daug pasiruošusi medžiagos ir skubėjau viską pasakyti, tad kalbėjau, kalbėjau, kalbėjau. Po paskaitos atėjau į valgyklą ir stebiu - kiti dėstytojai ramiai kerta karbonadus, kotletus ir net nesidalija emocijomis apie praėjusias paskaitas. Pradėjau guostis, kad man buvę taip baisu ir atrodė, jog tuoj nebeturėsiu ką pasakyti, o vienas patyręs dėstytojas davė man auksinį patarimą: "Niekur nereikia skubėti."
Gal dabar jau turite kokių slaptų ginklų, kaip priversti studentus klausytis? Pažįstu vieną dėstytoją, kuri, pamačiusi, kad studentai snūduriuoja, pasako kokį riebesnį žodį, ir šie kaipmat pabunda.
Man praverčia aktoriniai gebėjimai. Taigi aš esu "sena" įgarsintoja, tad ir per paskaitas pakanka žaisti balso tembru, garsu ir studentai tikrai nežiovauja.
Kokie dabar yra studentai jūsų akimis?
Mes, dėstytojai, pastaruoju metu įpratę skųstis, kad studentai dabar labai pasyvūs. Aš irgi kartais pasigendu akyse degančių žiburiukų, bet įsitikinau - kiekvieną jų galima "atrakinti". Aš jau seniai nebeklijuoju studentams etikečių ir visada primenu sau, kad jie yra visai kitos kartos atstovai ir jiems svarbios visai kitos vertybės. Tiesa, jie nemėgsta sunkiai dirbti, nori gauti viską lengvai. Pavyzdžiui, man patinka ilgai ir sunkiai krapštytis prie rašto darbų. Ir kai profesorė vertindama mano darbą parašo: "Giedre, matyti, kad jūs išties pasistengėte" - man tai skamba kaip komplimentas.
Kokie dėstytojų bruožai jums atrodo priimtini, o kokie - ne?
Man svarbu, kad dėstytojas degtų pats ir mokėtų uždegti kitus.
Pavyko tokių sutikti?
Manau bent pusė dėstytojų tikrai užsidegę dėsto savo dalyką. Bet žinoma būna ir tokių, kurie dirba tą darbą tik dėl to, kad jiems reikia išmaitinti šeimą. Aš tikrai ne iš pastarųjų.
Per egzaminus esate kirvis?
Ne, aš esu mama. Per egzaminus galvoju ne tik apie studentus, bet ir apie jų tėvus - ką jie turėtų išgyventi, jei vaikas gaus skolą. Jei studentas nuoširdžiai lankė paskaitas ir tik per egzaminą jam nepasisekė, specialiai "nesukirtinėju". Bet, žinoma, visai kitoks požiūris yra į tuos, kurie nelanko paskaitų ir neatlieka užduočių. Atsakomybės trūkumas - man pats nesimpatiškiausias bruožas.
Didelis skirtumas kalbėti prieš kamerą ir prieš studentų auditoriją?
Tikrai neužtenka, kad esi tiesiog žinomas veidas ir tave išvydę auditorijoje visi nualps ar jiems užteks tik tavo žinomumo. Studentai yra sąmoningi ir moka įvertinti, kiek jie gauna iš tavęs reikiamų žinių.
Todėl ir pati nenustojate gilinti savo žinias?
Nors formaliai turėjau magistro laipsnį, visgi nusprendžiau 2012-aisiais įstoti į Klaipėdos universiteto edukologijos magistrantūrą. Šį etapą prisimenu kaip vieną gražiausių mano gyvenime. Kaip man patiko vėl studijuoti. Kai esi jau brandus žmogus, visos žinios krenta į tave tarsi į gerai išpurentą dirvą. Kai baigiau magistrantūrą, už poros mėnesių pajutau tuštumą, suvokiau, kad noriu mokytis toliau ir įstojau į politikos mokslų doktorantūrą, politinės komunikacijos kryptį.
Vėl "jauna" studentė.
Būtų galima parašyti atskirą istoriją, kaip aš važiuoju su autobusu į studijas ir duodu vairuotojams studento pažymėjimą... Beveik visad pajaučiu diskriminaciją, nes šie vis šypsosi į ūsą pamatę tokią "jauną" studentę, nors ant pažymėjimo aiškiai parašyta, kad aš ja būsiu tik iki 2018-ųjų.
Panašu, kad politikos mokslų doktorantūra - pačiu laiku. Dabar šie mokslai pravers talkinant vyrui Gintarui Vaičekauskui, kuris nusprendė pasukti politikos keliu? Beje, ar palaikote tokį jo apsisprendimą?
Žinoma, palaikau. Tiesa, savam žmogui sunkiausia patarti, kad ir koks ekspertas būtum. Man labai įdomu, nes šalia doktorantūros teorijos turiu realų praktinį pavyzdį. Ką gi - dirbame šiuo klausimu (šypsosi).
Panašu, kad jums su Gintaru dabar pats metas ieškoti gyvenime naujų vėjų, nes dukra Guostė jau gyvena savarankišką gyvenimą.
Mane visada labai žavi žmonių ambicijos. Ir nesvarbu, kokio tu amžiaus, juk ir pensininkė gali turėti ambicijų, tarkime, tapti aktyvia visuomenininke. Labai džiaugiuosi, kad mūsų dukra ambicinga ir turi tikslą. Dabar ji su draugu dirba ir mokosi Australijoje, svarsto, gal reikėtų paskui važiuoti į Kanadą... Nors mane kartais ir stebina tos kartos ribų nejautimas, bet aš džiaugiuosi, kad jie yra pasaulio piliečiai. Ir aš noriu tokia būti. Praėjusią vasarą, kai nuvykau į Kanadą labai aiškiai pamačiau, koks mažas mūsų pasaulis ir kokie visi esame vienodi. Suvokiau, kokie lietuviai faini žmonės. Tik turime vieną neigiamą bruožą - labai prastai save vertiname ir esame užsikompleksavę. Bent jau manoji karta. Bet mes nepasiduodame (juokiai).
Ar užtenka laiko paroje?
Dabar gyvenu vien darbu ir studijomis. Kartais vyras primena man, kad ir jis kartu su manimi gyvena (juokiasi). O dukra dažnai skambina man ir primena, kad pailsėčiau. Suprantama, būna ir man silpnumo akimirkų, bet aš dabar jaučiu pilnatvę. Man labai patinka ir mokyti, ir mokytis. Kai pasakiau apie tai savo vaikystės draugei, ji nė kiek nenustebo, sako - juk tu visada norėjai mokytis. Iki šiol turiu moksliukės sindromą.
Gatvėje vis dar atpažįsta?
Būna smagu, kai gatvėje mane prisimena ir pavadina diktore. Gal nuskambės juokingai, bet kai išnešu šiukšles, prie konteinerių stovintys benamiai vis dar pavadina mane "Baltikumu". O visai neseniai, kai vedžiau mokymus įvairiuose Lietuvos miestuose, juose dalyvavusios moterys atviravo, kad joms patinka vakarais žiūrėti mano įgarsintus filmus. Žinote kodėl? Pasirodo, dėl ramaus mano balso tembro jos paskui ramiai miega.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą