Kad kryptingos treniruotės reikalingos ne tik sporte, bet ir bet kurioje kitoje srityje ne visada pakanka vien to, ką moksleivis gauna per pamokas, patvirtina ir S. Žukausko buvę mokiniai.
Šią vasarą bronzos medalį iš Portugalijoje vykusios tarptautinės fizikos olimpiados parvežė šiemet "Ąžuolyno" gimnaziją baigęs ir net 4 šimtukus iš valstybinių brandos egzaminų gavęs Martynas Linkevičius. Žinant, kad šioje olimpiadoje dalyvavo moksleiviai net iš 90 pasaulio šalių, šis laimėjimas atrodo iš tiesų įspūdingai.
"Keisčiausia yra tai, kad mokydamasis progimnazijoje aš netgi galvojau, kad fizikos nelabai suprantu. Tik "Ąžuolyno" gimnazijoje Sauliaus Žukausko pamokose man atsivėrė akys", - pagyrų mokytojui negailėjo Martynas.
Įspūdingais rezultatais mokyklą baigęs vaikinas įstojo į Kembridžo universitetą, kur studijuos inžinerijos mokslus.
"Išskrendu rugsėjo 27-ąją", - su jauduliu širdyje apie naująjį gyvenimo etapą pasakojo jaunuolis, prieš kelionę nepamiršęs ateiti padėkoti savo buvusiam mokytojui, kad jis padėjo jam rasti savo gyvenimo kryptį. Tad nepraleidome progos pakalbinti jau 33 metus dirbančio pedagogo.
Gerbiamas Sauliau, įsivaizduoju, kad tokie mokinių pasiekimai labai pamalonina.
Be abejo. Regis, buvo Jūros šventė, kai gavau žinutę iš Martyno apie šį laimėjimą. Iš džiaugsmo pradėjau rėkti minioje, net žmonės atsisuko nesuprasdami, kas čia darosi. O man euforija - mano vaikas laimėjo. Tiesa, šioje pasaulinėje fizikų olimpiadoje klaipėdiečiai sublizga jau ne pirmus metus. Praėjusius dvejus metus, kai lietuvaičių komandoje buvo "Ąžuolyno" gimnazistas Gilbertas Umbražūnas, taip pat esame gavę bronzą. Nepaisant to, kiekvienas medalis sujaudina.
Tai, kad fizikos pasaulyje sublizga ne vienas jūsų mokinys, tarsi patvirtina ir svarų mokytojo indėlį.
Neabejoju, kad Martynas dabar turi kur kas daugiau ir fizikos, ir matematikos žinių nei aš pats. Aš gal tik turiu daugiau pedagoginės patirties, galiu mokinius sudominti ir nukreipti. Manau, kad tokia ir yra pagrindinė mokytojo užduotis - įžvelgti mokinio potencialą ir jį nukreipti tinkama linkme. Tikrai neprisiimu sau visų nuopelnų: juk ir Gilbertas, ir Martynas nuo 9 klasės neapsiribojo vien pamokomis gimnazijoje, bet važinėdavo į Vilnių, kur mokėsi Vilniaus universiteto kuruojamoje mokykloje "Fizikos olimpas". Jei nori konkuruoti su pasaulinio lygio fizikais, reikia tuo rimtai užsiimti. Čia galioja tie patys dėsniai, kaip ir sporte.
Mokytojau, o jūs jau per pirmas pamokas įžvelgiate, kuris mokinys gabus fizikai?
Yra geras anekdotas apie tai, kad Lietuvoje tėvai atėję į mokyklą paprastai klausia, kas jų vaikui blogiau sekasi, kad žinotų, kurios srities korepetitorių samdyti. O, pavyzdžiui, žydai, atvirkščiai, klausia, kurie dalykai jų vaikui sekasi gerai, ir samdo korepetitorių, kad dar labiau sustiprintų jo gabumus. Anekdotas anekdotu, bet man patinka Izraelyje taikoma praktika, kai visi moksleiviai pradinėse klasėse testuojami pagal specialią gabumų programą ir nukreipiami į mokyklas, kur jie galės geriau lavinti savo gabumus. Supraskite - mokytojas nėra psichologas ar ekstrasensas, kuris galėtų greitai įžvelgti mokinio gabumus. Tuo turėtų užsiimti specialistai. Mokytojas gali spręsti tik pagal pažymius. Bent jau aš dar tariuosi ir su matematikais, kurie gimnazistai, jų nuomone, labiau linkę į tiksliuosius mokslus.
Įžvelgti talentą viena, bet reikia vaiką ir motyvuoti gilinti žinias toje srityje.
Tiesa. Devintoje klasėje, baigiantis mokslo metams, paprastai pasikviečiu gabių fizikai vaikų tėvus ir tariuosi su jais, kaip vaiką motyvuoti. Tam, kad mokinys pasiektų tokių rezultatų kaip Martynas, reikia kelių esminių dalykų. Visų pirma, kad pats vaikas ne tik turėtų reikiamus duomenis, bet norėtų tobulėti. Dar labai svarbu, kad jį palaikytų šeima ir atsirastų mokytojai, kurie jį stumtelėtų reikiama kryptimi.
Manau, dažnai išgirstate replikų, kad lengva dirbti mokytojams "Ąžuolyno" gimnazijoje, kurioje mokosi itin motyvuoti vaikai.
Tikrai taip, todėl prieš trejetą metų fizikos pamokas pradėjau vesti ir "Verdenės" progimnazijoje. Man pačiam buvo labai smalsu pažiūrėti, negi neįmanoma septintokų, aštuntokų motyvuoti, kad ir jie rodytų tokius puikius fizikos rezultatus.
Ir ką pamatėte?
Viskas įmanoma, bet gana sudėtinga. Gabių vaikų tikrai yra, tik bėda yra ta, kad kartais atrodo, kad jų gabumų reikia tik mokytojui. Pavyzdžiui, su progimnazijos mokytojais aptarėme, kokie yra septintokų gabumai, kuriuos galėtume tobulinti. Mokyklos vadovybė išsiuntė tų vaikų tėvams motyvacinius raštus, kur buvo skatinama atkreipti dėmesį, kur dar būtų galima gilinti vaiko žinias vienoje ar kitoje srityje. Nepatikėsite, bet daugiau nei pusė tėvų atsakymų buvo neigiami. Motyvai labai paprasti - vaikai aiškina neturintys laiko papildomai mokytis fizikos ar matematikos, nes visas laisvalaikis skirtas sportui, šokiams ar muzikai. Man keista, kai mokiniai gali penkis kartus per savaitę eiti groti, bet neranda nė vienos dienos ateiti ir palavinti smegenis. Kartais iš tiesų svyra rankos ir gaila ne tik savo laiko, bet ir pačių vaikų. Juk tikrai ne visi taps profesionaliais sportininkais ar muzikantais.
Tikiuosi, dėl to jums niekada nekilo noras atsisakyti mokytojo duonos?
Kai manęs klausia, kodėl aš vis dar dirbu mokytoju, atsakau paprastai - tiesiog daugiau nieko nemoku. Tačiau neslėpsiu - širdyje džiaugiuosi, kad dar nesutikau savo buvusių mokinių, kurie būtų tapę mokytojais.
Kodėl?
Man patiko neseniai feisbuke buvęs vienos žymios moters pasakymas, kad visada turime pasirinkimą. Esą, jei nepatiko kirpėjos darbas, tiesiog gali rinktis kitą. Dažnai šią mintį prisimenu, kai atsistoju prieš klasę. Akivaizdžiai matau, kad bent penki mokiniai iš visos klasės ne tik nesimokys, bet trukdys tai daryti kitiems. Bet aš neturiu pasirinkimo jų nemokyti, o ir likusieji moksleiviai neturi pasirinkimo - yra priversti kentėti. Tokia mūsų šalies politika, nors reikalaujama, kad rezultatai būtų kaip Suomijoje.
Įsivaizduoju, ateitų į sporto salę Šarūnas Jasikevičius ir jam reikėtų vienu metu treniruoti komandą, kurioje, be profesionalų, būtų dar keletas senjorų, keletas specialiųjų poreikių turinčių sprotininkų ir šalia dar jaunimo rezervas. Įdomu, ar jam pavyktų vienu metu kokybiškai, kaip Suomijoje, vesti treniruotę. Man dažnai tiesiog gaila, kad negaliu per pamoką kiekvienam mokiniui skirti tiek laiko, kiek jam reikia.
Beje, šią vasarą netikėtai pats atsidūriau mokinio kailyje. Lankiau anglų kalbos kursus ir netyčia vieno užsiėmimo metu patekau ne į savo lygio grupę. Išeiti buvo nepatogu, tad dvi valandas teko sėdėti su kur kas labiau už mane šioje srityje pažengusiais žmonėmis. Pusvalandžio pakako, kad suprasčiau, kaip kartais pamokose jaučiasi mokiniai. Galva skaidri, skaidri, nelabai klausaisi, ką kalba mokytojas, nes tiesiog nesupranti. Pradėjau galvoti apie tai, kiek vaikų metų metus šitaip jaučiasi. Tai tokia kančia ir siaubas. O jei jis šitaip jaučiasi visose pamokose?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą