Išsilavinusiems vietos nėra

Išsilavinusiems vietos nėra

Kasmet po stojamųjų rezultatų pasigirsta verslo nuogąstavimai, jog aukštųjų mokyklų rengiamų specialistų kvalifikacija prasilenkia su darbo rinkos poreikiais. Kodėl taip yra, kad kasmet specialistams raginant jaunuolius rinktis tiksliuosius mokslus ir inžinerines studijas, daugelis jų vis tiek patraukia vadybos ir socialinių mokslų link?

„Aš manau, kad tokia tendencija susiklostė ne dėl abiturientų kaltės. Matyt, tai susiformuoja dar nuo mokyklos, pradinių klasių ar net darželio. Kol vaikai nesusidomės tiksliaisiais, gamtos mokslais, tol nieko nebus. Per paskutinius dvejus mokyklos metus jaunuoliai jau nebegali pasirinkti inžinerijos, nes prieš tai buvo silpnai mokomasi matematikos, chemijos, fizikos. Tad nereikia tikėtis, kad per metus ar dvejus situacija pasikeistų, nes švietimo sistemoje niekas taip greitai nesikeičia. O pokyčiams reikalingi rimti politiniai sprendimai. Deja, paprastai rimti politiniai sprendimai būna nepopuliarūs“, - apie spragas kuriant profesionalią ir efektyvią darbo rinkos aplinką „Vakaro žinioms“ pasakoja Lietuvos lazerių asociacijos vykdantysis direktorius Petras Balkevičius.

Pasak jo, nereikėtų stebėtis ir tuo, kad tiek akademinė, tiek ir verslo bendruomenė ir jų išsakomos pastabos šalies politikams mažai ką reiškia. Mat ir mokslas, ir verslas visuomet žiūri į tolimą perspektyvą, o politikai pripratę priiminėti net jei ir ne pačius naudingiausius, tačiau greitai įgyvendinamus sprendimus: „Politikai gyvena ketverių metų ciklu. O mes kalbame apie švietimo pokyčius, kuriems reikėtų mažiausiai 15 metų ciklo.“

Tad kol politikai lieka nuošalėje, verslas ir mokymosi institucijos bendradarbiauja savo jėgomis. P.Balkevičius primena, jog yra nemažai įmonių, bendradarbiaujančių su švietimo įstaigomis. „Dažniausiai tai pavyksta, kai ieškoma specialistų-technikų konkrečiai darbo vietai. O universitetas neturi rengti specialisto konkrečiai darbo vietai. Jis turi parengti šviesų žmogų maždaug tai krypčiai. Mes neslepiame, jog ką tik universitetą pabaigęs specialistas negali ateiti ir iš karto imti konkuruoti su atitinkamoje srityje jau dirbančiais ir patyrusiais inžinieriais. Tačiau jis jau turi pagrindus ir gali tapti specialistu. Todėl mes savo įmonėse taikome praktiką, kai 2-3 kurso studentai jau gali ateiti pas mus įsidarbinti. Iš pradžių gal tai tik dvi dienos per savaitę už nedidelį atlyginimą, bet tai karjeros pradžia“, - įmonėse taikomą praktiką pristato Asociacijos vadovas.

Kad rinkoje atsirastų vieta būsimiems ir esamiems specialistams, o verslui nereikėtų nuogąstauti dėl specialistų trūkumo, P.Balkevičius sako matantis tik vieną kelią - pokyčius bendrojo lavinimo švietimo įstaigose. „Jeigu norime situaciją pakeisti į technologinę pusę, kad atsirastų daugiau gabių žmonių, norinčių stoti į inžinerinius, gamtos mokslus, potraukis jiems turi atsirasti nuo pradžios. Ankščiau, kai priimdavau žmones į darbą, klausdavau, ar mokykloje lankė kokį technologinį būrelį. Jei atsakymas neigiamas, klausdavau, ar turėjo motorolerį. Jei jaunuolis turėjo motorolerį, ko gero, bus jį ardęs, taisęs, analizavęs ar tobulinęs. Jei po tų eksperimentų jis dar važiuodavo, tai jau geras signalas. Ir tai reiškia, jog ne tik jau yra praktikos, bet svarbiausia - yra potraukis. Jis dar svarbesnis už praktiką“, - teigia pašnekovas.

Artūras Žukauskas, VU rektorius:

- Balandžio mėnesį įsteigtas paramos fondas „Vilniaus universiteto fondas“. Tai - pirmasis mūsų šalies istorijoje universitetinis neliečiamojo kapitalo fondas ir puikus verslo bei mokslo bendradarbiavimo pavyzdys. Kaip šis fondas veiks?

- Šis fondas veiks panašiu principu, kaip veikia Amerikos universitetų neliečiamojo kapitalo fondai. Kapitalas, kuris patenka į šį fondą, yra tiesiogiai nenaudojamas paramai, paramai naudojama kapitalo grąža. Įnešami pinigai dirba per amžių amžius ir universitetui neša naudą ilguoju laikotarpiu. Tuo fondas skiriasi nuo įprastos paramos, kai iš karto sunaudojami gaunami pinigai. Neliečiamojo kapitalo investuoti pinigai fonde nusėda visam laikui. Jie yra investuojami į akcijas, vertybinius popierius ar kitur. Ir tai, kas grįžta kaip kapitalo grąža nuo investicijų, naudojama universiteto reikmėms.

- Fondo steigimo sutartį pasirašė pirmieji investuotojai - UAB „Ekspla“, UAB „Šviesos konversija“ ir verslininkas Alvydas Žabolis. Steigėjai į fondą investuoja 1 mln. eurų. Turbūt ne kiekvienas verslas ryžtųsi tokiam dosniam žingsniui?

- Turbūt šiuo atveju verslininkai taip pat turi savo tikslų. Manau, verslas nori, kad mūsų aukštasis mokslas būtų šiek tiek kitoks - ne vien valstybės finansuojamas. Be to, verslas mato labai tolimus tikslus. Kad fondas padės sustiprinti įvairias sritis, verslo aplinką. Manau, verslininkai jaučia socialinę atsakomybę ir suvokia, kad tai yra ilgalaikė grąža valstybei. Jei bus stiprūs universitetai, valstybė bus stipri. O jei bus stiprūs specialistai, ir verslui bus lengviau, ir pelno bus daugiau. Manau, kad fondo įkūrimas paskatins verslą dar aktyviau imtis socialinės atsakomybės. Tai juk svarbu ne tik Vilniaus universitetui, bet ir visai valstybei.

- Norint ir sukurti tvarią darbo rinką, ir paruošti reikalingus specialistus, reikėtų didesnio politikų įsikišimo?

- Taip, politikai galėtų daugiau rūpintis. Štai, pavyzdžiui, Vokietijoje yra pasirašomos sutartys su universitetais, kad ne mažiau kaip 70 proc. jų absolventų turi įsidarbinti į tokias pozicijas, kuriose reikalingas universitete įgytas išsilavinimas. Jei 70 proc. nepasiekiama, mažinama studijų vietų, nes mažinamas valstybės finansavimas. Mūsų valstybė nedrįsta to padaryti. Nors juk turime 2 kartus daugiau studentų, nei reikia.

- Reikia suprasti, kad valstybiniai universitetai pačios valstybės lieka pamiršti?

- Teisingai sakote. Iš tikro valstybė neturi jokios strategijos aukštojo mokslo srityje. Krepšelio dydis nekeičiamas nuo 2009 metų, finansavimas fragmentiškas. Pastatėme puikius centrus, bet niekas negalvoja, kas juose dirbs už 500 eurų. Gauna iš Europos pinigų, įsisavina, o kas bus, kai nuo 2020 metų negausime? Nėra jokio nuoseklumo, tikslų. Tik šnekama apie gaires, koncepcijas, kurios iš tiesų yra tik įžanga į strategiją. Strategijoje turi būti aiškios priemonės, kas už ką atsakingas, kiek skiriama lėšų, per kiek laiko konkrečius tikslus galima pasiekti. Bet to kol kas nematome. Dabar tik pažadai ir šnekos. Ypač prieš rinkimus.

- Gal mąstantis žmogus nereikalingas šaliai? Juk dažniausiai toks yra pavojingas valdžiai.

- Tai dar ir kultūros dalykas. Visgi aukštojo mokslo sistema yra pripildyta išprususių ir kritinį mąstymą turinčių žmonių. Kai bendra politinė kultūra nėra tokia aukšta, tai politikams tokie žmonės trukdo. Gal to supratimo trūksta. Kažkaip Švietimo ministerija tradiciškai atitenka mažesniems koalicijų partneriams kaip paguodos prizas. Ministerija nelaikoma strategine.

- Bet juk politikams, kuriantiems įstatymus, turėtų būti savaime suprantamas dalykas konsultuotis ir tartis su didžiausiais šalies protais?

- Lyg ir šnekame mes su jais, net nežinau, kodėl taip yra. Atrodo, kad kai kuriose srityse jie sugeba susitelkti ir įvykdyti strategijas, kaip energetikoje. Daug kas sako, kad gal dabar valstybė atsigręš į švietimą ir aukštąjį mokslą. Dar vis tikimės, kad gal nebuvo laiko, nors tai jau tęsiasi ilgokai. Kitą kartą pradedi visaip galvoti - gal kokie sabotažai vyksta valstybėje, gal specialiai kažkas žlugdoma, vilkinama. Juk aukštasis išsilavinimas yra kertinis dalykas kuriant vertę valstybėje. O jei nėra žmonių, kurie gali kurti vertę, tai nėra nei gerovės, nei pinigų.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder