Toli toli, prie didelės didelės jūros, įsikūrusį raudonų plytų miestą valdė džiazo muziką, gaivų vėją ir vaikų juoką mėgstantis valdovas. Tačiau vieną dieną valdovas sunerimo supratęs, kad seniai negirdėjo besijuokiančių vaikų. Sukvietęs savo patarėjus paprašė kuo skubiau išsiaiškinti nutilusio ir ištuštėjusio miesto priežastį. Patarėjai ilgai netruko ir pranešė valdovui, jog visi – ir maži, ir paaugę, ir visiškai suaugę – nebemėgsta vaikštinėti po miestą. Į mokyklą, į darbą, svečius ir įvairius renginius jie vyksta nemaloniai burzgiančiais automobiliais, o laisvalaikį gryname ore ir nuoširdų bendravimą iškeitė į naršymą internete, asmenukių dalijimąsi ir ikonos su pakeltu į viršų ar nuleistu į apačia nykščiu spaudinėjimą socialiniuose tinkluose.
Sunerimęs valdovas susisiekė su visos šalies jaunimui vadovaujančia kunigaikštiene. Garbinga ponia nuramino jį sakydama, jog problemą bando išspręsti paskelbusi šiuos mokslo metus mokyklos bendruomenės metais ir pasiūlė valdovui prisijungti prie jos iniciatyvos. Sušaukęs savo patarėjus valdovas pranešė, jog jo miestas tampa darnaus judumo miestu ir nurodė išplatinti jaunimui skirtą įsakymą, kuriuo buvo paliepta nueiti nežinia kur ir parnešti nežinia ką...
Viena pirmųjų į šį įsakymą atsiliepė Klaipėdos Litorinos mokykla. Nusprendę vaikams parodyti, kad be kompiuterių gyvenime yra ir kitokių malonių ir naudingų dalykų, mokytojai sukūrė pasaką savo ir dar šešių mokyklų komandoms, nepabūgusioms nežinios.
Balandžio 15 dieną startavo kūrybinis-pažintinis konkursas „Jei bendrai visi judėsim, miesto paslaptį įspėsim“, paskatinęs mokinius pademonstruoti ne tik savo žinias, bet ir kūrybinius bei sportinius įgūdžius.
Kurdami konkurso logotipą mokiniai popieriuje išliejo savo svajones, ragino visus sportuoti, agitavo sveikai maitintis, o prisiminę renginio temą, savo darbus puošė raktu, padėsiančiu atrakinti paslapties duris. Miesto valdovas įpareigojo tris patarėjus išrinkti geriausiai konkurso temą atskleidusį logotipą. Patarėjai savo balsus atidavė Klaipėdos I. Simonaitytės mokyklos komandai, savo logotipe atskleidusiai bendruomeniškumo idėją ir meilę gimtajam miestui.
Nenorėdami būti senamadiški, patarėjai logotipus patalpino socialiniame tinklapyje Facebook, kurio lankytojai rinko jiems labiausiai patikusį darbą. Sugebėjusi sutelkti didelį būrį kurčiųjų bendruomenės ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, nugalėtoja tapo Klaipėdos Litorinos mokyklos komanda.
Balandžio 20 dieną 13 val. visi dalyviai sulaukė elektroninio laiško, kuriame rado užkoduotą pasaką, vedančią į nežinią. Pasakoje buvo prašoma surasti aštuonias Klaipėdos senamiesčio skulptūras, džiuginančias turistus ir miesto svečius. Tačiau paradoksas – dažnas klaipėdietis, paklaustas, kur rasti vieną ar kitą miestą puošiančią skulptūrą, gūžčioja pečiais. Todėl norėdami atgaivinti mokinių atmintį, konkurso organizatoriai pasirinko smulkiosios Klaipėdos architektūros temą. Tačiau mūsų mokinai neišsigando. Žingsnis po žingsnio jie surado visas aštuonias pasakoje užkoduotas skulptūras. Iš kur aš visa tai žinau? Ogi kartu su keliais bendraminčiais paslapčia sekiau ir fiksavau mokinių keliones. Buvo smagu stebėti po senamiestį bėgiojančius vaikus, klausytis jų triukšmingų komentarų, žiūrėti, kaip jie išradingai pozuoja prie reikalingų objektų, kartu su jais nerimauti dėl besibaigiančio laiko, džiūgauti sužinojus, kad pavyko įspėti paslaptį. Teko ir man pabėgioti, nes nuolat reikėjo slėptis nuo savų mokinių, kurie apsirengę ilgais odiniais paltais, užsidėję tamsius akinius, užsimaukšlinę skrybėles ar apsigobę skaromis, vaidino detektyvų klubo darbuotojus.
Detektyvais turėjo tapti ne tik Litorinos mokyklos mokiniai. Norint atskleisti miesto paslaptį, reikėjo sekti populiarių pasakų herojų – Undinėlės, Snieguolės, slibino, kaminkrėčio – pėdsakais, bėgti nuo miestą užpuolusių piratų, ieškoti puodynės su pinigais, kurie taip rūpėjo jūrų plėšikams... Paieškos visus nuvedė prie piliavietės, kur netoli pasukamojo tiltelio šmėkščioja Juodojo vaiduoklio skulptūra. Pasak Klaipėdos miesto legendos, 1595 metais vasario 19 dieną pilies sargybinis Hansas fon Heidė iš Ditmaršo žemės išvydo vaiduoklį, kuris perspėjo, jog miestui netrukus gali „grūdų ir malkų pritrūkti“. 2016 metais balandžio 20 dieną Juodasis vaiduoklis taip pat paskelbė pranašystę, perspėjančią jaunimą, kad virtualus bendravimas grasina užgožti gyvą bendravimą! Nors miestu besirūpinantis geradarys pasirodė visiems konkurso dalyviams, tačiau greičiausiai jo paslaptį įspėjo Klaipėdos „Versmės“ progimnazijos komanda.
Balandžio 26 dieną Klaipėdos Litorinos mokyklos surengtame baigiamajame renginyje vaikai vaiduokliui skyrė ypatingą dėmesį: jie kūrė jo vardo achrostikus, vaidino, dalijosi užduočių atlikimo įspūdžiais, demonstravo nuotraukas, žaidė judrius žaidimus ir nekantriai laukė konkurso rezultatų, kuriuos skaičiavo raudonų plytų miesto valdovo paskirti patarėjai. Mokiniai nekantravo, nes žinojo, kad tą dieną valdovas, plačiai atvėręs savo iždo duris, dosniai apdovanos vaikus, sugrąžinusius į miestą juoką, šurmulį ir gerą nuotaiką.
Pasirodo, kompiuteriai nėra užgožę mokinių smalsumo. Tereikia sugalvoti įdomų užsiėmimą ir šalies miestų, miestelių ir kaimų gatves užplūs nuotykių išsiilgę vaikai. Mums, mokytojams, belieka tuo pasinaudoti, kad galėtume paversti ugdymą uždegančiu ieškojimų ir džiaugsmingų atradimų procesu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą