Ar patraukli mokytojo profesija šiandieninėje Lietuvoje?
Mano mokiniai atsakė, jog ji neprestižinė. Nes tai menkai apmokamas, reikalaujantis maksimalių moralinių, žmogiškųjų, fizinių išteklių, per daug atsakingas, sekinantis, bet taurus darbas, nes susijęs su žinių, išminties, patirties perdavimu ir dalinimusi.
Ir iš tiesų, pedagogo profesija unikali, nes jo veiklos rezultatai realizuojasi kitame asmenyje. Sakyčiau, sudėtinga ir be galo atsakinga.
O štai dalis visuomenės (žemesnio išsilavinimo) mano atvirkščiai, kad tai - pavydėtina profesija. Ilgos atostogos, trumpa darbo diena, fiziškai nesunkus, švarus darbas, įdirbio nebereikia, nes mokytojas jau ir taip viską žino bei moka, pats viską kontroliuoja.
Deja, realybė kitokia.
Visų galų meistrai
Mokytojas atsakingas už išsilavinusios kartos išugdymą, todėl jis - ir veiklus organizatorius, ir demokratiškas diplomatas, ir išmintingas psichologas, ir taktikos meną išmanantis derybininkas, ir aktorius, ir aktyvus šviesuolis, ir ateities prognozuotojas, ir kūrybingas entuziastas, ir objektyvus vadovas, ir atsidavęs žmogus, kurį nuolat tikrina, vertina ne tik įvairaus lygmens auditoriai, bet ir didžioji visuomenės dalis (mokiniai, jų tėvai), iš jo reikalaujama būti visuomenės varomąja jėga, lyderiu - savo srities profesionalu, kuriančiu palankią mokinių mokymuisi ir savo veiklai aplinką, gebančiu panaudoti aplinkos pokyčius, aktualizuoti mokymo turinį, nuolat reflektuojantis, siekiantis pats ir skatinantis kitus tobulintis. Nemažai. Įdomu, ar mokytojo lyderio asmenybei privalu "užaugti" savarankiškai?
Lietuvos pažangos strategijoje "Lietuva 2030" teigiama, kad "mokytojų lyderystei skleistis turi būti sukurta motyvavimo sistema, apimanti intelektualinius ir finansinius išteklius, skirtus konkrečiai organizacijai, atliepiant jos ir kiekvieno mokytojo poreikius". O kaip yra dabar iš tikrųjų?
Dirbti be vadovėlių
Štai du menki, bet švieži faktai. Nuo šių metų rugsėjo 1 dienos mokyklose pradėta dirbti pagal naujas lietuvių kalbos 5, 7, 9 klasių programas be vadovėlių, nes jie neišleisti. Žinoma, vadovėlis nėra pagrindinis darbo įrankis kūrybiškam, inovatyviam mokytojui. Bet jis dabar sėdi iki išnaktų ne tik numatydamas pamokų darbo formas bei metodus, sudarydamas diferencijuotas bei individualias užduotis, bet ir ieškodamas išeities, kaip aprūpinti visus mokinius analizei reikalingu kūriniu. Todėl kiekvieną rytą pirmas rikiuojasi prie kopijų dauginimo aparato ir kupiūruoja, kopijuoja tekstus šimtais lapų.
Vadovėliai bus išleisti, bet ne visų mokytojų padėtis pakis, nes ne visos mokyklos įpirks reikiamus vadovėlius - neužteks lėšų. Internetinėse platybėse kaimo vaikai ne visi gali susirasti reikiamos informacijos, nes neturi arba kompiuterio, arba interneto. O kitais metais prisidės ir kitų klasių naujų programų vykdymas. Vadinasi, mokytojo dar laukia ilgi 2-3 metai prie stalinės lempos ir kopijavimo aparato.
Privalumas - trūkumas?
Kitas faktas. Pagrindinei mokyklai reikėjo specialisto, bet pretenduojančios mokytojos nenorėta priimti vien dėl to, jog ji turi mokytojo metodininko kvalifikaciją, tad verčiau rinkosi žemesnės kvalifikacijos specialistą. Žinia, šiek tiek mažesnį atlygį reikės mokėti. Nuo kada, skirtingai nei visame pasaulyje, mūsų šalyje privalumas tapo trūkumu?
Kaip suprantate, mokytojui apie motyvavimo sistemos, apimančios visus reikalingus išteklius ir atliepiančios mokytojo poreikius, buvimą nėra nė kalbos. Tad belieka pasitelkti optimizmą, humoro jausmą ir, tikint galimybėmis ateityje, pasakyti sau: "Jeigu tu - kompetentingas mokytojas, išeitį susirasi pats!"
Vilties profesija
Kiek gražių sumanymų gimsta per tą nuolatinį ieškojimą. Nors dalį jų bandai įgyvendinti su savo ugdytiniais, idėjomis, pastebėjimais mėgini pasidalinti su mokyklos bendruomene ar net Lietuvos visuomene, bet dažniausiai - mokinių tėvais. Kvieti juos į renginius, projektus, susirinkimus, atvirų durų dienas...
Kai pamatai vos kelis veidus, norisi vilku staugti. Nebesupranti, ar tave ir tavo darbą, ar mokyklą, ar savo pačių vaikus gimdytojai ignoruoja.
O dar viską apimanti nenuspėjama kaita, įmantriausių, dažnai net nepagrįstų, nusižiūrėtų iš svečių šalių reformų vėtros keičia vertybes, pedagogines mokyklos nuostatas ir darbo formas.
Nuolat gąsdinami mokyklų tinklų retinimu, mokinių mažėjimo tendencijomis ir kitomis neišvengiamomis permainomis, viltingai žvelgiame į vis naują vyriausybę... Tačiau, kai Tu mokykloje aiškini apie garbę ir pagarbą, sąžinę ir profesionalumą, kultūrą ir dorovę, gyvenimo realybės vaizdelius sodrina televizija, seimūnai už neaiškios kilmės pinigus bando valdyti šalį, ministrai puotauja, išlaidauja ir nesigėdi viešai demonstruoti savo beraštystės.
Tu gerai supranti, jog, mostelėjus burtų lazdele, naujas žmogus nesusikurs. Norint kitokio ateities piliečio, reikia ne vien mokyklos, o visų pastangų - šeimos, bendruomenės, visuomenės, valdžios ir valdininkų.
Ar išliksime mokytojais tame karštligiškai besikeičiančiame pasaulyje? Ar užteks jėgų ir sveikatos? Ne vien tarp smėlynų plyti dykuma, - kartais privalai įveikti dykumą savyje. Amžinas nuovargio ir laikino pasitenkinimo jausmas. Todėl natūralu, jog tu nuolat bandai laviruoti tarp savo profesijos viešumo ir vienišumo valandų. Kurios jų kokybiškesnės, naudingesnės tau ir kitiems?!
Turbūt ne veltui sakoma, MOKYTOJAS - vilties profesija. Ir, ko gero, amžina.
Rašyti komentarą