Nedidelio Kukuliškių kaimo, esančio Lietuvos pajūryje, tarp Girulių ir Karklės, pavadinimas mažai kam girdėtas ir žinomas. Šis vardas garsiau pasklido prieš kelerius metus, kai visiškai netikėtai greta jūros buvo atrastas piliakalnis ir jam suteiktas Kukuliškių vardas. Nuo praėjusių metų tai valstybės saugomas ir turizmo objektas. Jau paaiškėjo ir šis tas daugiau – moksliniais tyrimais nustatyta, kad tai ankstyviausias Lietuvos pajūryje aptiktas piliakalnis, kurį archeologai datuoja bronzos amžiumi.
Apie šio atradimo svarbą „Atvirai Klaipėdai“ papasakojo Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto archeologė Miglė Urbonaitė-Ubė.
Kas apie Kukuliškių piliakalnį buvo žinoma anksčiau?
Iš tiesų nežinojome ničnieko. Per šį piliakalnį eina Pajūrio regioninio parko Litorinos pažintinis takas, tad kasdien piliakalnis yra aplankomas kelių dešimčių ar šimtų žmonių, taip pat ir archeologų ar istorikų. Aš ir pati ne kartą ėjau šiuo taku, bet man niekada nekilo mintis, jog čia gali būti piliakalnio.
Tad kai biologas Darius Stončius atrado šį objektą, mokslininkų bendruomenėje kilo nemaža nustebimo banga.
Neretai rašytiniuose istorijos šaltiniuose ar žemėlapiuose yra minimi svarbūs archeologiniai objektai, bet apie šį piliakalnį jokių duomenų nebūta. Būtent mokslinis smalsumas ir paskatino imtis tyrimų šiame piliakalnyje.
Kai kartu su kolegomis jų ėmėmės, iš tiesų nežinojome, ko tikėtis ir ką mes čia rasime. Kai archeologiniai kasinėjimai pradedami prieš tai jau tirtuose objektuose, didelių staigmenų pasitaiko, bet gana retai. Tačiau į šį piliakalnį įžengėme pirmieji. Galvoje sukosi daug minčių, gal tai kuršių piliakalnis, juk visai netoli ir didelis Palangos archeologinis kompleksas, o gal tai visai kito laikotarpio objektas?
Kokius rezultatus davė pirmieji tyrimai? Gal šis piliakalnis kuo nors ypatingas?
Apskritai Lietuvos pajūryje iki šiol buvo žinomi tik įvairių laikotarpių Palangos, Šventosios bei Kuršių nerijos paminklai, o pajūrio ruožas nuo Girulių iki pat Palangos negalėjo pasigirti archeologiniais objektais. Tad pirmųjų tyrimų tikslas buvo išsiaiškinti, kada čia gyveno žmonės, kokiais amatais užsiėmė, ką jie valgė.
Galiu pasidžiaugti, jog kartu su kolegomis ištyrėme itin nedidelį plotą – 10 kvadratinių metrų, tačiau surinkome daug įdomios medžiagos. Matyt, svarbiausias atradimas buvo papildomų tyrimų metu gautos piliakalnio radinių datos – radiokarboniniu datavimo metodu nustatyta, jog čia žmonės gyveno vėlyvajame bronzos amžiuje – VIII–VI amžiuje prieš Kristų. Toks ankstyvas datavimas buvo netikėta, tačiau itin džiugi naujiena.
Nustatėme, jog piliakalnis buvo įtvirtintas, jį juosė medinė tvora, kuri buvo sustiprinta akmenimis ir moliu. O greta gynybinių sienų aptikome ir buvusio medinio pastato su laužaviete pėdsakus.
Archeologinių kasinėjimų metu surinkti gyvulių kaulai ir išlikusių augalų sėklų analizė parodė, jog čia bronzos amžiuje gyveno sėsli žemdirbyste ir gyvulininkyste besiverčianti žmonių bendruomenė. Jie augino galvijus, avis, ožkas, kiaules bei arklius. Sėjo miežius, kviečius, avižas, o iš miško rinko laukinius obuolius, šermukšnius, avietes ir lazdyno riešutus, medžiojo briedžius ir elnius.
Maisto racionas ganėtinai panašus ir į mums įprastą šiandieninį, nors, manau, nedaugelis gali pasigirti nuolat ragaujantis laukinių gyvūnų mėsos (šypsosi).
Reikėtų šį tą pasakyti ir apie platesnį kontekstą: pirmieji tyrimai parodė, jog sėslios žmonių bendruomenės prie jūros kūrė ne tik gyvenvietes, tačiau ir įsirengdavo piliakalnius. Kukuliškių piliakalnyje gyvenusiems žmonėms jūra turėjo didelę reikšmę, juk dabar jūra ošia vos už 400 metrų, o vėlyvajame bronzos amžiuje, kai vandens lygis buvo apie du metrus aukštesnis, jūra beveik skalavo piliakalnio kraštus.
Jūra buvo ir papildomas maisto šaltinis, ir perspektyvi erdvė, per kurią komunikuota su kitais kraštais. Be to, tyrimų metu aptikome ir daug neapdirbtų gintaro gabalėlių, kurie rodo, kad gintaras buvo svarbus šios bendruomenės kasdienybės elementas.
Ką jūsų pirminiai atradimai keičia moksle? Ar galime tai pavadinti sensacija?
Žiūrint, kas yra sensacija (juokiasi). Iš tiesų archeologijos mokslo esmės tai nekeičia, tačiau papildo labai vertingais duomenimis, o sensacijų galima tikėtis ateityje, kai bus galima plačiau ir giliau pažinti šios bendruomenės gyvenseną.
Svarbiausias dalykas, kuris paaiškėjo po praėjusių metų tyrimų, yra tai, jog Kukuliškių piliakalnis yra ankstyviausiai datuotinas jūrinis piliakalnis Lietuvos teritorijoje. Ligi šiol bronzos amžiaus piliakalnių daugiausia žinota rytinėje Lietuvos dalyje, o vakarinėje dalyje mokslui buvo žinomi vos keli piliakalniai ir daug daugiau kapinynų. Tad Kukuliškių piliakalnio atradimas yra didelis žingsnis bronzos amžiaus laikotarpio pažinimo link, o dar didesnę reikšmę jam suteikia jūrinis prieskonis.
Iki šiol domėjotės viduramžių miestų archeologija. Kas paskatino imtis tyrinėti piliakalnį?
Archeologo duona tuo ir įdomi, jog niekada nežinai, ką ar kur atrasi, į kokius praeities laikotarpius tave nukels archeologiniai tyrimai. Kukuliškių piliakalnio tyrimų ėmiausi vedina mokslinio smalsumo. Sulaukus kolegų palaikymo, liko tik imtis lauko darbų.
Iš tiesų šio piliakalnio datavimas bronzos amžiumi nustebino mane pačią: juk jis galėjo būti įkurtas ir viduramžių laikotarpiu. Tačiau, kaip jau sakiau, archeologo darbas pilnas staigmenų.
Domėjimasis viduramžių pilių ir miestų archeologija niekur nedingo, tačiau prie dominančių temų prisidėjo bronzos amžiaus ir jūrinio paveldo horizontai.
Apskritai archeologo specialybė neįpareigoja visą gyvenimą specializuotis itin siauroje temoje, o suteikia daug laisvės domėtis įvairių laikotarpių žmonių gyvensena. Juk pagrindinis archeologijos mokslo tikslas yra suprasti ir paaiškinti, kaip žmonės gyveno praeityje, prakalbinti aptinkamus radinius ir struktūras bei pagal tai sukurti pasakojimą.
Jūsų biografija gana įdomi: archeologijos bakalauro studijas Vilniaus universitete iškeitėte į magistrantūros ir doktorantūros studijas Klaipėdos universitete. Kas lėmė šį gyvenimo pokytį?
Persikėlimas iš sostinės į Klaipėdą buvo nulemtas asmeninių priežasčių, o magistro studijos buvo jau antrinis aspektas, leidęs įsitvirtinti naujoje akademinėje bendruomenėje.
Jeigu jūsų klausime užslėptas teiravimasis, kuo skyrėsi studijos šiuose universitetuose, galiu pasakyti, jog Klaipėdoje maloniai nustebino nedidelės studentų grupės paskaitų metu bei akademinio kolektyvo bendruomeniškumas. Tai suteikė progą daugiau ir giliau diskutuoti su kursiokais, dėstytojais, reikšti savo nuomonę ir pastebėjimus. Be to, čia susiformavo ir mano domėjimosi sritys, kurios realizavosi pabaigtomis magistro studijomis ir, tikiuosi, netrukus realizuosis sėkmingai apginta daktaro disertacija.
Klaipėdoje taip pat turėjau neeilinę galimybę kelis sezonus dirbti piliavietės tyrimuose. Lietuvoje pilių tyrimų nėra vykdoma daug. Tai veikiau išimtys, tad bet kokia galimybė prisiliesti prie šių išskirtinių objektų yra vertinga patirtis, kuri formuoja tave kaip archeologijos profesionalą.
Archeologija paprastai suvokiama kaip „vyriška specialybė“. Ką pasakytumėte šitaip teigiantiems ir ką archeologija reiškia jums?
Gal ši nuostata susiformavo daug anksčiau. Pastaruoju dešimtmečiu tendencijos yra visiškai kitokios. Iš tiesų dabar archeologija labai „moteriška specialybė“, nes dauguma baigusių studijas ir pradedančiųjų dirbti šioje srityje yra būtent merginos.
Archeologija neretai suvokiama kaip itin fiziškai sunkus darbas, kur reikia daug jėgos ir ištvermės. Sutinku, kad kartais reikia ir fiziškai dirbti, tačiau didžioji laiko dalis praeina prie kompiuterio: braižant brėžinius, tvarkant nuotraukas, analizuojant ir sisteminant gautus duomenis. Tad tendencijos yra pasikeitusios ir platus archeologijos specialybės spektras leidžia pasirinkti, kokius darbus nori ir sugebi atlikti. Tai įvairiapusė specialybė, kurioje reikia ir fotografo akies, ir architekto tikslumo, ir analitinio proto.
Kokie ateities planai ir siekiai? Ar ketinate toliau tęsti mokslinę veiklą?
Galvoje sukasi planai apie tolesnius Kukuliškių piliakalnio tyrimus. Tikiuosi, jog jie materializuosis ir bus galima dar daugiau sužinoti apie bronzos amžiaus pajūrio bendruomenės gyvenseną.
Džiaugiuosi bendradarbiavimu su Pajūrio regioniniu parku ir Klaipėdos rajono savivaldybe, kurie palaiko ir skatina šiuos tyrimus.
Vis dėlto ši vasara bus užimta disertacijos ruošimu, o jau ją apgynusi, galėsiu tapti tikra mokslininke (juokiasi – Aut. past.).
Idėjų ir norų tęsti pradėtus darbus yra tikrai daug. Tiesa, praėjusiais metais pasklidę ketinimai uždaryti Klaipėdos universitetą sukūrė tam tikrą nežinomybės situaciją, kuri tikrai prisideda prie mokslininkų demotyvavimo, o jaunus žmones atbaido nuo studijų pasirinkimo Klaipėdos universitete. Tačiau dabar situacija dėl universiteto ateities tapo gerokai aiškesnė. Niekas nebesikėsina jo uždaryti. Mano nuomone, būtent nedideli, specializuoti universitetai yra raktas į glaudų įvairių sričių mokslininkų akademinį bendradarbiavimą, aukštesnę studijų kokybę ir inspiruojančią aplinką, o toks ir yra Klaipėdos universitetas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą