Lytinės mažumos vaikų nepasieks

Skandalinga pasakų knygelė apie homoseksualias princeses ir princus „Gintarinė širdis“ ikimokyklinukų nepasieks. Lietuvos edukologijos universitetas jam priklausančiai leidyklai įsakė sustabdyti šios propagandinės knygelės leidybą, o leidyklos vadovui skyrė papeikimą už tai, kad šis leidinio leidybą patvirtino nepasitaręs su rektoratu. Aukštosios mokyklos vadovas Algirdas Gaižutis apgailestauja, kad vaikų švietimu lyties ir santykių klausimais šiandien bando užsiiminėti kas tik netingi. „Naujųjų vertybių“ nešėjai vis vien ieško kelių į mokyklas ir darželius.

Prieš pusmetį Lietuvos edukologijos universiteto leidykla išleido pasakų rinkinį, pavadintą „Gintarinė širdis“. Kūrinio autorė - Dangvydės slapyvardžiu pasirašiusi literatūrologė Neringa Mikalauskienė, šiek tiek daugiau nei prieš metus savaitraštyje „Literatūra ir menas“ viešai pasiskelbusi esanti netradicinės seksualinės orientacijos ir tuo besididžiuojanti.

N.Mikalauskienė apie homoseksualius santykius pasišovė papasakoti ir ikimokyklinukams. Tam skirtos net dvi į knygelę sudėtos pasakos iš šešių.

„Gintarinė širdis“ buvo išleista 500 egzempliorių tiražu, o jos leidybai paramą skyrė net Kultūros ministerija. Tuo pasipiktino ir tėvų organizacijos, ir Seimo nariai.

Lietuvos edukologijos universitetas ne per seniausiai priėmė sprendimą sustabdyti dviprasmiškos knygelės platinimą, o LEU leidyklos „Edukologija“ direktorius Jonas Balčiūnas nubaustas tarnybiniu papeikimu.

Knygos turinį vertinusi Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba nusprendė, kad apie homoseksualius santykius pasakojančios pasakos priskiriamos „neigiamą poveikį nepilnamečiams darančios informacijos kategorijai“. Pasakų rinkinyje skatinama kitokia nei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Civiliniame kodekse įtvirtinta santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata. Taryba pasiūlė pasakų rinkinį žymėti „N-14“ ženklu.

- Kodėl tokia knygelė darželinukams apskritai buvo išleista? -  „Respublika“ paklausė Lietuvos edukologijos universiteto rektoriaus prof. habil. dr.Algirdo Gaižučio.

- Noriu pasakyti, kad situacija buvo tokia, kad leidyklos direktoriaus Jono Balčiūno sprendimas išleisti tą knygelę buvo priimtas nepasitarus su mūsų rektoratu. Ši situacija tikrai ne itin maloni mūsų universitetui, kuris yra specializuotas, užsiima pedagogų rengimu, tarp jų ir būsimųjų tikybos mokytojų, katechetų rengimu. Toks sprendimas, kai su rektoratu nepasitarus buvo išleista ta knygelė, mus nuteikė rimtesniems pamąstymams. Mes priėmėme sprendimą tą tiražą sulaikyti. Knyga nėra nei sunaikinta, nei visiškai uždrausta, mes tiesiog sustabdėme jos platinimą.

Tačiau problema čia kur kas gilesnė. Pripažinsiu, kad pats esu gavęs ne vieną ir ne du raštus iš ikimokyklinių įstaigų vadovų. Įstaigų, kuriose dirba mūsų absolventai. Vadovai buvo šiek tiek šokiruoti, kad mūsų leidykla išleido tokio pobūdžio pasakas.

Manęs daug kas klausia, kodėl aš parašiau papeikimą leidyklos direktoriui. Taip pasielgiau, nes jis paprasčiausiai viršijo savo įgaliojimus ir tą sprendimą priėmė su niekuo nepasitaręs. Jei tai būtų privati leidykla, tai jos reikalas, ką leisti. O mes esame specializuotas universitetas, profilinis. Mums rūpi švietimas, ugdymas, todėl kiekvienas mūsų žingsnis privalo būti gerai apmąstytas ir motyvuotas. Žmogus nėra nei atleistas iš darbo, nei perkeltas į žemesnes pareigas.

- Kai nuspręsta nebeplatinti apie homoseksualius santykius pasakojančios knygelės, tarp kai kurių asmenų kilo pasipiktinimas, neva grįžome į sovietmetį. Esą kaip galima drausti tokią pažangią literatūrą, kai lietuvių liaudies pasakos yra smurtinės. Ar sutiktumėte, kad savos tautosakos reikia bijoti labiau?

- Iš tikrųjų tai yra gryna nesąmonė. Nesąmonė, kad mūsų pasakose yra daug smurto. Pasakyčiau, kad aš nieko gražesnio negaliu atrasti nei mūsų pasakos, nei aukštoji jų stilistika. Pavyzdžiui, kad ir Oskaro Milašiaus - vieno geriausių mūsų Tautos poetų. Kiek jo pasakose žaismingumo, mįslingumo, paslapties, pakylėtumo kalbant apie žmogų, kalbant apie žmonių santykius... Mūsų pasakos labai aukšto lygio. Žinoma, aš nesu literatūrologas, literatūros kritikas, bet tos autorės (N.Mikalauskienės, - red. past.) pasakos - tai daugiau beletristika. Tekstai tokie, kurių parašoma šiandien daug. Čia nėra kažkokia labai ypatinga šito žanro meninė raiška. O dėl to, kad mūsų tautosakoje yra tam tikro skausmo - tai natūralu. Juk jos atsiranda iš kolektyvinės kūrybos, keliaudamos per lūpas apauga, yra papildomos. Jose užuominomis aptariamas tas tikrasis gyvenimas. Tikrai negalima kalbėti, kad mūsų liaudies pasakos yra kuo nors negeros.

Turiu pastebėti vieną dalyką, kad tokie pamąstymai ir stebėjimaisi apie liaudies pasakas man be galo primena tarybinius laikus. Vienu metu sovietinio laikotarpio pedagogų (ir ne tik pedagogų) darbuose buvo plykstelėjusios idėjos, abejonės, ar pasakos neatitraukia vaikų nuo tikrovės, ar jos neapriboja jų pažintinių interesų, suvokimo apie tai, kas iš tikro vyksta. Labai įdomus dalykas, kad praėjus tiek laiko ir vėl kalbama panašiai. Kad mūsų pasakos yra kažkuo negeros. Tada buvo kitokio pobūdžio ideologija, o šiandien vis tiek galima išgirsti panašius nusišnekėjimus, kurie nuteikia labai keistai.

- Pastaraisiais metais atsiranda vis daugiau „naujųjų pranašų“, kurie užsiima įvairių metodikų pedagogams rengimu. Įvairios nevyriausybinės organizacijos, vykdydamos ES finansuojamus projektus, leidžia leidinius ir mokytojams, ir darželinukams - apie kitokią šeimos sampratą, kitokias vertybes. Kaip jūs, kaip aukštosios mokyklos vadovas, į tai žiūrite? Ar nepikta, kad įvairūs nevyriausybininkai, neturintys atitinkamos kompetencijos, ima mokyti pedagogus, kaip jiems ugdyti vaikus?

- Mano nuomone, čia tikrai turėtų būti gerokai griežtesnė kontrolė ir atsakomybė. Pastaruoju metu yra atsiradę išties labai daug įvairių organizacijų, pasivadinusių vienaip ar kitaip, kurios nori vis kažko naujo mus pamokyti. Kartais net stebiesi, kokiomis tik funkcijomis jie neužsiima... Ir naujas inovacijas siūlo, ir naujadarus. Remiasi lyginamaisiais modeliais iš visų šalių. Tas pasiūlos paketas mane kartais stebina. Aš nenoriu įvardyti vienos ar kitos organizacijos, bet taip jau yra. Turbūt kažkam ta veikla atneša finansavimą, bet ji pernelyg laisva. Trūksta atitinkamų institucijų kontrolės.

Galiu atvirai pasakyti, kad vienas dalykas yra meninė saviveikla, o visai kitas - švietimo sfera, kurioje vyksta individo auklėjimas, ugdymas. Švietimas privalo būti labiau saugomas nuo įvairiausių skersvėjų, todėl, kad švietimas yra Tautos išlikimo pagrindas, tautinio, kultūrinio indentiteto pagrindas. Tas noras žūtbūt mums pritaikyti kitų šalių metodikas, ugdymo supratimą, kelia susirūpinimą ir mums, ir patiems pedagogams.

Parengta pagal dienraštį „Respublika“