Tad esą nėra ko stebėtis, kad Lietuvoje niekaip nepavyksta priimti reikiamų įstatymo pataisų, kurios uždraustų vaikams taikyti fizines bausmes. Tiesiog dar nesugebame peržengti tos ribos iš sovietmečio į Vakarų erdvę.
"Vakarų ekspresui" pasiteiravus Norvegijoje ir Didžiojoje Britanijoje gyvenančių bei švietimo srityje dirbančių lietuvių, kaip ten mokyklose auklėjami vaikai, paaiškėjo, kad skirtumų yra išties nemažai.
Toleruoja bausmes
Diskusiją apie uostamiesčio mokyklose vis dar kai kurių mokytojų taikomas bausmes vaikams užvedusi Inga "Vakarų ekspresui" pasakojo, kad ši istorija nutiko jos pirmokei dukrai.
"Dukra pasakojo, kad prailgintos klasės mokytoją pavaduojanti kolegė ją pastatė į kampą, o jos neįgalią klasės draugę stipriai papurtė. Mano dukra dėl savęs nesisielojo, priėmė tai tarsi "atrakciją", bet pasakojo, kad neįgalioji draugė buvo labai suglumusi ir net nėjo į vakare mokykloje vykusį renginį", - pasakojo Inga.
Keisčiausia moteriai buvo tai, kad šitaip su vaikais elgiasi ne garbaus amžiaus ir senų pažiūrų pedagogė, o jauna mokyklos darbuotoja.
Nors minėta mokyklos darbuotoja nėra pagrindinė dukters mokytoja, moteris kreipėsi ir į mokyklos vadovą. Šis esą žadėjęs imtis priemonių. Tačiau Ingai pasidarė įdomu - negi purtyti ar statyti į kampą mokinį vis dar yra norma? Tad socialiniame tinkle ji pasiteiravo, ką apie tai mano kiti tėvai ir pedagogai.
"Ir vėl apkaltino kitą, o apie vaiko elgesį nekalba. Jei buvo priežastis, gal ir gerai pastatyti į kampą. Jūs dar nustebtumėte, kokių "paturbintų" būna pirmokų", - socialiniame tinkle užvestoje diskusijoje pasipylė panašaus turinio komentarai.
Iš daugelio komentarų buvo galima susidaryti nuomonę, jog daliai tėvų atrodo normalu, kad ir jie patys, ir pedagogai auklėja vaikus diržu. Esą nieko blogo, jei ir ausį pasuks. Daugelis pabrėžė, kad vaikams dabar suteikta per daug teisių, todėl niekas su jais ir nebesusišneka.
"Žinote, kodėl vaikai tapo baisesni nei tie, kurie sėdi kalėjime? Būtent dėl tų "kitokių" būdų. Kai būdavo galima išvyti iš klasės, pastatyti į kampą, parašyti dvejetą už blogą elgesį, tai ir vaikai mokytoją gerbdavo, o dabar pilnos klasės neišauklėtų "pridurkų". Kuo daugiau teisių, tuo mažiau smegenų", - rėžė viena klaipėdietė, leidusi suprasti, kad ji dirba su vaikais, todėl žino realią situaciją.
Žinoma, buvo ir tokių tėvų, kurie apgailestavo, kad kalbėdami apie vaikų auklėjimą lietuviai dar labai atsilieka nuo kitų Europos Sąjungos šalių. Tarsi vis dar gyventume sovietmetyje.
Beje, prieš keletą metų atliktas tyrimas parodė, kad fizines bausmes tinkama auklėjimo priemone laiko beveik trečdalis lietuvių.
Bausmių turi ir anglai
Londone gyvenanti ir pati pradinukę auginanti Virginija Stukaitė-Laniauskienė yra lituanistinės mokyklos "Bitė" steigėja ir vadovė bei lietuvių kalbos ir etnokultūros mokytoja. Moteris stebėjosi, kad Lietuvoje vis dar yra manančių, kad fizinės bausmės padės išauklėti vaiką.
"Bet kokią bausmę aš būčiau linkusi vertinti, kaip didesnį ar mažesnį pažeminimą. Statymas į kampą mane nukelia į mokyklą, kurioje ant suolų stovi plunksnos, rašalo buteliukai, o kampe dar laukia ir žirnių maišas", - poziciją išsakė V. Stukaitė-Laniauskienė.
Ji pasakojo, kad ir Jungtinėje Karalystėje esama bausmių. Tai daugeliui žinoma strategija "time out", kai vaikas išvaromas iš klasės ir sėdi, pavyzdžiui, aktų salėje ant scenos su kitais panašaus likimo draugais.
"Vertinu tai kaip pažeminimą ir niekada nebuvau už tokias bausmes. Nėra gero elgesio mokančių bausmių. Yra tik bausmės, skatinančios didesnę ar mažesnę baudžiančio žmogaus baimę. Išvarymo iš klasės metodas dažniausiai pritaikomas žaidimų - laisvo laiko metu. Tai vienareikšmiškai netoleruotina praktika, nors ir klestinti daugelyje mokyklų, nes vaikas turi teisę į poilsį. Dirbdamas be poilsio ir šviežio oro vaikas nebegali naudoti savo potencialo mokytis ir jo teisės yra toliau pažeidžiamos. Užburtas ratas. Deja, čia su "time out" irgi kovoja nedaug tėvų, galbūt ir todėl šis būdas yra labai įsigalėjęs. Kai kurios mokyklos tokių bausmių tikrai netaiko ir pasiekia gerokai geresnių rezultatų", - pasakojo V. Stukaitė-Laniauskienė.
Jos įsteigtoje lituanistinėje mokykloje iš viso nėra tokio termino "bausmė", tačiau pedagogai esą nesiskundžia, kad su vaikais neįmanoma susikalbėti.
"Tiesiog su vaikais daug kalbamasi, jei jų elgesys yra dėl kokių nors priežasčių nepriimtinas. Beje, mokytojai turi suprasti ir tai, kad tikrai ne visada vaikas nori mokytis. Vaiko gyvenime būna daug džiaugsmingų ir liūdnų akimirkų, kurias jam sunku tinkamai išreikšti. Kartais tai gali pasireikšti kaip neklausymas, perdėtas judrumas ar replikavimas. Juk kartais tikrai nesinori klausyti nei fizikos dėsnių, nei lietuvių kalbos taisyklių - norisi pasidžiaugti tuo, kas nutiko gera. Mes stengiamės kuo glaudžiau bendradarbiauti su tėvais, kad žinotume, kurį vaiką aplankė seneliai, kas vyko atostogų ir grįžo pilnas įspūdžių, o kas patyrė kokių nors nuoskaudų ir tikrai norės būti kokiu nors būdu pastebėtas", - pasakojo Londone gyvenanti lietuvė.
Pedagogė tikino, kad vaikams susikaupti padeda ir labai paprastos priemonės, pavyzdžiui, kelių minučių mankšta.
"Galėtų padėti net minutės pertrauka visai klasei arba aktyvusis pratimas - pavyzdžiui, suploti išgirdus X faktą, atsistoti, išgirdus X kalbos dalį ar panašiai. Taip pat galima sutarti slaptą ženklą, kurį pastebėjęs vaikas gali išeiti į koridorių ir nusiraminti. Pasitikėjimas čia irgi labai svarbus, kad nebūtų piktnaudžiavimo. Oponentai greičiausiai sakys, kad vaikas turi jausti pasekmes. Neteisinu vaiko besąlygiškai. Šiuo atveju pasekmė būtų: nesiklausei - negalėsi atlikti užduoties. Nesiklausei - negirdėjai užduoties. Tai ne tas pats, kas bausmė", - kalbėjo V. Stukaitė-Laniauskienė.
Tačiau ji pabrėžė, kad norėdamas sudominti vaikus mokytojas tikrai neturėtų "stovėti ant galvos". Pagarba ir ribos turi būti abipusės.
Dėmesys ne tik žinioms
Buvusi klaipėdietė Džiuginta Baraldsnes gyvena Norvegijoje, kur dirba dėstytoja Vakarų kolegijos Mokytojų rengimo fakulteto Pedagogikos katedroje.
Ji pasakojo, kad Norvegijoje dauguma vaikų labai noriai eina į pradinę mokyklą ir jiems yra tam tikra bausmė, jeigu tėveliai dėl ligos neišleidžia savo vaiko į mokyklą.
"Mano dukra niekada neminėjo, kad kuris nors mokytojas būtų pakėlęs balsą arba pasakęs nepagarbų žodį. Du kartus per metus mokytojai turi individualų pokalbį su kiekvienu mokiniu, kuriame dalyvauja ir tėveliai. Pagrindinis dėmesys yra skiriamas mokiniui, jo savijautai mokykloje ir mokymuisi. Dukra visada gali kreiptis į bet kurį mokytoją, be jokios baimės būti atstumta ar neišklausyta", - sakė D. Baraldsnes.
Pasak jos, Norvegijos mokyklos pasižymi labai stipria pagarba vaiko asmenybei.
"Lietuvos mokyklos daugiau yra koncentruotos į žinių perteikimą, ir, palyginus su norvegiškomis mokyklomis, lietuviai turi daugiau teorinių mokslinių žinių. Tačiau norvegų nuomone, asmenybės ugdymas, bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžių ugdymas yra ne ką mažiau svarbus veiksnys. Gal todėl iš pirmo žvilgsnio, apsilankius norvegiškose mokyklose, gali atrodyti, kad mokiniai turi per daug laisvės pamokose, tačiau ta laisvė yra panaudojama savarankiškos, gebančios bendrauti ir bendradarbiauti asmenybės ugdymui", - pabrėžė emigrantė.
Kitokios sąlygos
Norvegijoje yra neleistinos bet kokio pobūdžio bausmės, žeminančios mokinio orumą, jo savigarbos ir savivertės jausmus. Mokytojų pagrindinė užduotis yra ne tik perteikti mokslo žinias, bet ir atrasti kelią į mokinio širdį, suvokti mokinio elgesio priežastis.
"Būtina pažymėti, kad Norvegijoje pradinė mokykla veikia iki septintos klasės. Mokinių žinios pradedamos vertinti pažymiu tik nuo aštuntos klasės, pradėjus lankyti vadinamąją "ungdomsskole". Pradinėje mokykloje yra vienas pagrindinis mokytojas, kuris dažniausiai dėsto pagrindinius dalykus, bei keletas kitų mokytojų, kurie dėsto vieną ar kitą dalyką. Mokytojas gali turėti vieną arba kelis mokytojo asistentus, daugiau dirbančius su specialiųjų ugdymosi poreikių mokiniais. Taigi, pradinės mokyklos mokytojas, septynerius metus dėstydamas pagrindinius mokymosi dalykus, turi puikias galimybes pažinti kiekvieną mokinį ir jo artimiausią aplinką", - pasakojo D. Baraldsnes.
Pasak dėstytojos, jeigu mokinys elgiasi netinkamai, mokytojams rekomenduojama sustabdyti tokį vaiko elgesį ir ramiai, nepakeltu tonu, pasikalbėti su juo, paaiškinti, kokio elgesio mokytojas tikisi iš mokinio.
"Mokytojas gali uždėti ranką ant mokinio peties, palaikyti tiesioginį akių kontaktą su mokiniu jo lygmenyje bei ramiu, bet tvirtu balsu išsakyti savo lūkesčius", - pasakojo D. Baraldsnes.
Pasak jos, mokytojo pareiga išsiaiškinti mokinio netinkamo elgesio priežastis. Galbūt mokinio šeimoje iškilo tam tikrų sunkumų?
"Mokytojų įsitikinimu, prievarta gimdo prievartą, agresija skatina agresiją. Manoma, kad pykčiu ar bausmėmis neįmanoma pasiekti ilgalaikių pageidautinų mokinio elgesio pokyčių. Ilgalaikius teigiamus pokyčius gali suteikti tik nuoširdus domėjimasis kiekvienu mokiniu, dėmesys jam bei teigiamo elgesio sustiprinimas", - pabrėžė dėstytoja.
Taip pat ji akcentavo, kad Norvegijos mokyklose tėveliai aktyviai bendradarbiauja tarpusavyje ir stengiasi reaguoti į tai, kas vyksta klasėje. Pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose yra sukuriamos klasės mokinių tėvelių grupės, kuriose jie gali siūlyti savo idėjas, organizuoti bendras veiklas, kad mokiniai turėtų galimybę drauge bendrauti ir už mokyklos ribų.
"Stengiamasi nepalikti nė vieno vaiko nuošalyje, todėl yra įprasta, kad į gimtadienius yra kviečiama visa klasė, neišskiriant nė vieno mokinio, arba, jeigu nėra galimybių, stengiamasi, kad visos klasės mergaitės dalyvautų mergaitės gimtadienyje, o visi klasės berniukai - berniuko gimtadienyje. Tėveliai domisi savo vaiko kasdieniu gyvenimu mokykloje ir, sužinoję apie vieno ar kito vaiko patirtą nesėkmę, gali susisiekti su to vaiko tėveliais, nuoširdžiai pasiteirauti, kaip jis ar ji jaučiasi, ir pasiūlyti savo pagalbą", - pasakojo Norvegijoje gyvenanti lietuvė.
Pamokanti istorija
V. Stukaitė-Laniauskienė pasidalijo istorija, kuri puikiai iliustruoja, kokia yra svarbi pedagogo įtaka moksleivių elgesiui ir pažangai.
"Naujai mokykloje pradėjusiai dirbti mokytojai buvo paduotas vaikų sąrašas ir prie kiekvieno vaiko pavardės buvo parašytas numeris - 120, 143 ir taip toliau. Mokytoja tuos vaikus mokė metus. Po metų mokyklos direktorius nustebęs ėmė jos klausinėti, ką ji tokio padarė su vaikais, mat iki tol jie buvo labiausiai atsilikę visoje mokykloje, neklusnūs, nerodė motyvacijos mokytis, o pradėjus dirbti šiai mokytojai, vaikai padarė didžiulį progresą. Mokytoja nustebusi atsakė: "Betgi jie visi jau buvo labai protingi. Jūs pažiūrėkit" - ir parodė šalia pavardžių surašytus numerius. Direktorius jai atsakė, kad tai - jų spintelių numeriai. O mokytoja visus metus su vaikais elgėsi taip, tarsi tie numeriai būtų jų intelekto koeficientas - jai kiekvienas iš vaikų buvo mažas Einšteinas. Jausdami nepaprastą jos atsidavimą ir pagarbą, vaikai sugebėjo atskleisti savo paslėptus gebėjimus. Aš noriu tikėti, kad ši istorija yra tikra ir kad mes kiekvienas galime surasti jėgų ir kantrybės būti geresni vieni kitiems. Vaikai yra žemė, o mes sėjame sėklas. Kaip purensime žemę, taip ir sėklos dygs, tokio ir derliaus sulauksime", - sakė V. Stukaitė-Laniauskienė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą