Tuo metu tėvai, kuriems gimdavo vaikas su negalia, neturėjo pasirinkimo. Reikėjo arba atsisakyti sergančio vaiko, arba jį pasilikus atsisakyti karjeros, o sykiu ir asmeninio gyvenimo. Tuo laiku praktiškai beveik neįmanoma buvo pamatyti gatvėje, kavinėje, žaislų parduotuvėje vaiką, sėdintį neįgaliojo vežimėlyje. Šitie mažieji atsiskyrėliai sėdėjo namuose be draugų, neturėdami su kuo bendrauti, ir, laikui bėgant, darėsi našta artimiesiems.
Laimei, situacija per paskutinį dešimtmetį žymiai pasikeitė į gerąją pusę. Šiandien valstybė skiria daugiau dėmesio vaikų su negalia integracijai ir reabilitacijai. Pakito ir visuomenės požiūris. Ji tapo geranoriškesnė negalią turinčių vaikų atžvilgiu.
Svarbiausia pradėti
Kurtis mes pradėjome praktiškai nuo nulio. Neturėjome nei pinigų, nei patirties, nei pažinčių. Mane, kaip ir kitus tėvus, auginančius vaikus su negalia, jaudino mano sūnaus ateitis. Bendrojo lavinimo mokykloje mūsų tada, atvirai kalbant, nelabai laukė. O jei ir laukė, mūsų vaikams tai buvo ne pats geriausias pasirinkimas. Specialistai defektologai žino: kuo mažesnis vaikas, tuo didesnės jo organizmo kompensacinės galimybės. Deja, šios galimybės laikui bėgant pamažu gęsta. Todėl labai svarbu, kad kuo anksčiau su ypatingu vaiku pradėtų dirbti profesionalų komanda, gebanti efektyviai ir laiku suaktyvinti slaptus vaiko organizmo rezervus.
Tiesa, kai kurie tėvai nesusimąstydami apie pasekmes, stengiasi vaiką atiduoti į bendrojo lavinimo mokyklą tikėdamiesi, kad jų neįgalus vaikas lygiuosis į savo bendraamžius ir kažkuriuo metu stebuklingai taps tokiu kaip visi. Deja, taip neatsitinka. Tėvams derėtų pripažinti, kad jų vaikas ypatingas, ir priimti jį tokį, koks jis yra, būti kantriems ir pasiruošusiems labai daug su juo dirbti.
Dabar, prabėgus laikui, esu įsitikinusi, kad tada kartu su kitais tėvais mes priėmėme vienintelį teisingą sprendimą patiems kurti pirmą Lietuvoje nevalstybinę specialiąją mokyklą. Reikia pripažinti, kad Dievas nepasijuokė iš mūsų sumanymo. Atvirkščiai - savo kelyje mes visada sutikdavome nuostabių žmonių, pasiruošusių mus palaikyti ir padėti.
Pirmiausia noriu paminėti Galiną Kobeckaitę, tuometinę Tautinių mažumų departamento generalinę direktorę. Ši nuostabi moteris lankydamasi Klaipėdoje su reikalais visada surasdavo laiko susitikti su tėvais, susipažinti su vaikais, palaikyti mus. Šių kelionių metu ją dažnai lydėdavo tada dar jaunas, bet jau žinomas vyriausiasis Respublikos psichiatras Dainius Pūras, kuris davė mums nemažai patarimų. Mūsų idėją palaikė ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracija. Tačiau vis dėlto buvo sunku, labai sunku.
25 metai buvo nesibaigiančios kovos už išlikimą, nuolatinių paieškų ir įsitvirtinimo metai. Mes ėmėmės nepaprasto darbo - mokyti vaikus, kurie anksčiau buvo laikomi nemokytinais. Be to, vaikus su aukštesniais intelektiniais gebėjimais reikėjo pabandyti pakelti iš neįgaliojo vežimėlio, išmokyti džiaugtis galimybe judėti: vaikščioti, bėgioti, šokinėti, o galbūt net šokti.
Kas toliau?
Daugeliui mūsų pirmųjų mokinių šiandien jau per 30. Kaip susiklostė jų likimas? Įvairiai. Kai kas tęsė mokslus bendrojo lavinimo mokykloje. Vienas mūsų buvusių mokinių šiemet baigs gimnaziją. Keletas mokosi Klaipėdos E. Galvanausko profesinio mokymo centre. Penkis mūsų abiturientus įdarbinome pačioje mokykloje. Vieni jų dirba valgykloje, kiti - mokyklos kieme ir skalbykloje.
Tiems, kurie baigę 10 klasių panoro pasilikti su mumis, prieš 2 metus netoli mokyklos atidarėme šiuolaikišką socialinį centrą. Jame jaunuoliai užsiima sportu, keramika, rankdarbiais, visuomenei naudingu darbu. Jie patys gaminasi sau valgį, mokosi įdomiai praleisti laisvalaikį.
Kiekvieną dieną susitikdami su mūsų vaikais mes matome, kiek drąsos, kantrybės ir vilties jie atneša į šį gyvenimą, ir kiek atsidavimo, besąlygiškos meilės atiduoda jiems jų tėvai. Žiūrėdamas į tai suvoki, kad garbės troškimas, smulkmeniškumas ir abejingumas - tik tuštybė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą