"Tai mokytoja, kuri dėsto lietuvių kalbą iš visos širdies", - apibūdino mokytoją vaikai, šiais metais nominavę V. Jokšienę mylimiausia mokytoja "Vakarų ekspreso" organizuotuose rinkimuose, vilties mokytoja - "Versmės" progimnazijoje vykusiuose rinkimuose.
"Joks pažymėjimas taip nešildo, kaip vaikų įvertinimas, kai jie pastebi, pamato pastangas ir patys nori kalbėti apie tai, skleisti žinią", - atvirai džiaugėsi artimu ryšiu su ugdytiniais Vaida.
Kaip užmegzti gerą santykį su mokiniais, ypač su paaugliais, būti gera mokytoja ir sykiu suvaldyti klasę?
Kai į mokyklą ateina jauna mokytoja, dažniausiai ji spindi gerumo aura ir labai nori būti visiems gera. Apie tokias mokytojas vaikai sako "mokytoja-angelas", tačiau vėliau tenka išmokti įvairių santykių valdymo būdų: kartais tenka būti griežta, kartais ir balsą pakelti, kartais pažaisti, pajuokauti.
Ne su visais vaikais vienodas santykis - su vienais esu griežtesnė, su kitais - labiau dalykiška. Tai labai priklauso ir nuo vaikų, kiek jie įsileidžia mokytoją į savo gyvenimą. Vis dėlto man svarbiausia, kaip aš pati jaučiuosi mokykloje, nes tai yra mano darbo vieta, mano erdvė, kurioje noriu jaustis šeimininkė.
Kaip gimsta vaikų meilė mokytojui? Kodėl vieni mokytojai yra mylimi, o kiti - ne?
Manau, kad meilė yra abipusis jausmas. Svarbu, kiek pats priimi vaiką į savo širdį, kiek su juo bendrauji, ar paguodi, ar ištrauki nosinaitę, kai jam ašara bėga. Jeigu būsi pati šalta, tai nebus jokios meilės.
Vaikai ypač jaučia, kai jiems meluoji. Jeigu kalbi viena, o darai kita, iš karto atsiranda nepasitikėjimas. Vaikai labai jaučia nuotaikas, ar tu pavargusi, ar liūdna. Esi jiems atvira knyga, kurią jie skaito nuo galvos iki kojų. Jie labai nori, kad mokytojas dalintųsi savo asmenine patirtimi. Tai labai stiprina bendrystę. Juk gyvenimas susideda iš smulkmenų. Kiekviena atvirumo akimirka kuria artumą, šeiminį gyvenimą.
Aš į mokinius žiūriu kaip į savo vaikus, ypač į auklėtinius, už kuriuos esu atsakinga kur kas daugiau - ne tik už jų pasiekimus, bet ir elgesį, nuotaikas, santykius su klasės draugais ir tėvais.
O kaip perduoti meilę lietuvių kalbai ir literatūrai vaikams, kurių kasdienėje kalboje kas trečias žodis - angliškas?
Pasiekimų rezultatai prastėja, nes mes negerbiame savo kalbos. Sudominti vaikus, paauglius lietuvių literatūra įmanoma tik pateikiant daugiau šiuolaikinės literatūros, o mes vis kapstomės po senąją literatūrą, kuri jiems yra labai tolima ir svetima. Dabartiniai vaikai neatpažįsta terminų, nesupranta net sinonimiškai vartojamų žodžių, pavyzdžiui, kuo skiriasi "risnoti" nuo "bėgti", "lėkti lyg akis išdegus".
Perduoti meilę literatūrai įmanoma tik vienu būdu - pati turi ta meile degti. Beje, šiuo metu su aštuntokais kaip tik nagrinėjame meilės temą lietuvių literatūroje, skaitome "Baltaragio malūną". Nors kūrinys jiems atrodo beviltiškai neįdomus, tačiau meilės tema traukia ir žavi, nes jiems tai - aktualu.
Apskritai lietuvių kalba ir literatūra yra baubas. Bėda ta, jog mes į ją nežiūrime kaip į atskirą dalyką, nes ji mums yra įgimta. Mes kalbame lietuvių kalba, žiūrime filmus, rašome, skaitome. Todėl suvokimas, kad jos dar reikia mokytis, - sudėtingas procesas. Į lietuvių kalbą dažnai žiūrima pro pirštus, galvojama, kad viskas pavyks be pastangų. Motyvacija mokytis lietuvių kalbos silpnina ir tai, jog ateities viltis ir lūkesčius dauguma paauglių sieja su užsieniu, todėl daugiau dėmesio skiria anglų kalbai.
Kaip jūs į tai reaguojate?
Natūraliai, nes tai neišvengiamas procesas. Kaip technologijos atėjo į mūsų gyvenimą ir jų jau nepanaikinsime, taip ir galimybės keliauti, pažinti atsirado ir jų neatimsi. Tačiau man atrodo labai svarbus lietuviškumo išsaugojimas. Dažnai apie tai kalbu savo pamokose. Skatinu vaikus keliauti laiku, kalbėti su seneliais, tėveliais, pažinti jų tradicijas ir jas puoselėti, išsaugoti. Man tai atrodo svarbu. Net jeigu vaikai išvyks svetur, noriu, kad išsaugotų savo lietuvišką tapatybę ir skleistų gerą žinutę apie mūsų nuostabų kraštą, apie lietuvių kalbą, kuri yra viena seniausių pasaulio kalbų.
Kas ir kaip jus uždegė pasirinkti lietuvių literatūros studijas ir mokytojos kelią?
Mokykloje nebuvau humanitarė, man labiau patiko chemija, matematika, tačiau gyvenimas dažnai pateikia staigmenų. Kai rinkausi studijas, sužavėjo specialybė Klaipėdos universitete, kuri vadinosi lietuvių literatūra ir režisūra. Mano lietuvių kalbos mokytoja iki šiol stebisi, kad aš pasirinkau humanitarinių mokslų studijas, nors man visada patiko literatūra, viliojo ieškoti joje paslėptų prasmių, santykių. Ir šiandien aš vaikus mokau įdėmiai skaityti tai, kas parašyta, perimti patirtį iš literatūros kūrinių.
Kai baigiau studijas, niekur nekeliavau. Draugė, kuri jau dirbo šioje mokykloje, pakvietė ateiti ir man pabandyti mokytojauti. Pabandžiau ir pasilikau. Lapkričio mėnesį sukaks 16 metų, kai dirbu mokykloje. Jeigu kas paklaustų, ką norėčiau veikti, jeigu nedirbčiau mokykloje, tikriausiai nežinočiau, ką atsakyti, nes kitų alternatyvų ir net minčių niekada nekilo. Šiandien manau, kad jeigu darbe nesijauti blogai, tai tuo keliu ir turi eiti. Aš mokykloje jaučiuosi gerai, jaučiuosi mylima, svarbi savo kolektyve.
Užsiminėte apie literatūrinius ieškojimus ir atradimus. Vis dėlto šiandien dažniau kyla klausimas, kaip apskritai priversti vaikus skaityti knygas! Koks jūsų receptas?
Iš tiesų priversti vaikus skaityti labai sunku. Tenka pasitelkti įvairiausius būdus, bet dažniausiai - susitarimą.
Šiandieniniai vaikai yra vaizdo vaikai, jie skaito paviršutiniškai. Perskaityti tekstą jiems - tas pats, kas pažiūrėti reklamą. Viskas turi vykti greitai ir keistis, jeigu pokyčio nėra, jie teksto nepriima. Didžiausias iššūkis šiuolaikiniam vaikui - perskaityti gamtos aprašymą ir užfiksuoti detales.
Jiems, pavyzdžiui, atrodo neįveikiama užduotis išrinkti iš teksto detales, apibūdinančias, kaip atrodė veikėjas. Jie "perbėga" akimis tekstą, pajunta, ar veikėjas geras, ar blogas ir viskas. Perskaityti tekstą namuose ir paskui atsakyti į klausimus dažnam moksleiviui labai sunkiai įveikiama užduotis.
Todėl aš stengiuosi su vaikais daugiau skaityti klasėje. Skaitau ir pati, kai kurie vaikai geriau suvokia tekstą jo klausydami. Skaitydami klasėje galime stabtelėti ir atidžiau įsigilinti į teksto detales, mąstyti, atsakyti į kylančius klausimus.
Vaikai keičiasi, nes keičiasi mūsų aplinka. O gal ir nereikia jų mokyti gilintis į tas teksto detales, analizuoti gamtos ar veikėjų aprašymus?
Norisi vaiką šiek tiek sulaikyti ir padėti jam atrasti tas svarbiausias vertybes, su kuriomis mes užaugome, nes vertybės žmones suartina. O mes vaikus vis stumiame nuo savęs. Mama neturi laiko vaikui namuose, mokytoja neturi laiko jiems mokykloje. Atstumti vaikai auga savanaudžiai, paviršutiniški, neturintys atjautos.
Dėl to kyla ir patyčių burbulas, nes kiekvienas ne taip pasakytas žodis, atstūmimas jiems asocijuojasi su patyčiomis, pažeminimu. Nemokame adekvačiai vertinti tam tikrų dalykų. Literatūra moko pažvelgti į problemas atidžiau. Juk mes niekur nuo savęs nepabėgsime.
Nesvarbu, ar paimsime XX, XIX ar XVII amžiaus literatūrą, visada žmonėms rūpėjo tie patys dalykai: meilė, rūpinimasis vienas kitu, buvimas kartu. Kad ir kaip amžius keistųsi, aplinka modernėtų, žmogus negali išgyventi be šių dalykų.
Susirasti taisyklę, vieno ar kito žodžio rašybą mes galime vieno mygtuko paspaudimu, bet mylėti, užjausti, padėti, suprasti vienas kitą turime mokytis. Mokykla yra ta vieta, kurioje galime tai daryti, apie tai kalbėti, analizuoti, svarstyti. Literatūra - yra vertybių bazė, ant kurios galime statyti savo pamatus ir kurti jauną žmogų.
Rašyti komentarą