Neformalus ugdymas kieme: be projektų ir finansavimo

Neformalus ugdymas kieme: be projektų ir finansavimo

"Mūsų, tėvų, bendruomenė savo kieme įgyvendino vaikų užimtumo programą be jokių projektų ir nepaėmusi iš valstybės nė cento", - konstatavo Baltijos pr. 1 namo gyventoja Aušra Kuzminskienė. Klaipėdietė įsitikinusi: tam, kad vaikai po savo namų langais galėtų užsiimti sportine ir kultūrine veikla, daug lėšų nereikia - tik šiek tiek suaugusiųjų pagalbos.

PLANAI. "Ateityje tėvų bendruomenė turi planų čia įsirengti sceną saviraiškos vakarams organizuoti ir specialią aikštelę ant pakylos lauko stalo žaidimams - su stalu, kėdėmis. Vaikai galės koncertuoti, žaisti šaškėmis, piešti...", - sakė Baltijos pr. 1 namo gyventoja Aušra Kuzminskienė, subūrusi 700 butų gyventojus savo rankomis įrengti vaikams žaidimų aikštelę. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

A. Kuzminskienės iniciatyvą įkurti didelę vaikų žaidimų aikštelę su sportiniu bei rekreaciniu inventoriumi palaikė penkios aplinkinių namų bendrijos (iš jų - dvi namų valdos), iš viso - 700 butų. "Vaikai kartu su tėvais dirbo, statė, konstravo, maišė cementą ir ir betonavo, o dabar šį savo rankomis sukurtą turtą patys akylai saugo", - džiaugėsi energinga moteris.

Pradėkime nuo pradžių. Ar jūs savo pramogų parką pasistatėte visiškai plyname lauke?

Keturis objektus jau buvo pastatę verslininkai, tris - miesto valdžia: sūpynes, linguolynę ir kt. Mes patys įsirengėme futbolo, tinklinio vartus, krepšinio stovą, suoliuką, be to, išgyvendinome iš teritorijos šiukšles bei šunis. Visi dirbo savanoriškai - vakarais, grįžę po darbų. Ir ne šiaip, kad tik būtų greičiau, bet darėme atsakingai, turėdami galvoje vaikų saugumą. Tiesa, po Europos krepšinio čempionato krepšio lankas sulūžo, mat vaikai labai jau intensyviai "dėjo iš viršaus". Bet nieko - patys ir susitvarkys. Ateityje turime planų čia įsirengti sceną saviraiškos vakarams organizuoti - trijų vaikų tėtis Gediminas sakė, kad turi ilgą "prailgintuvą", taip pat specialią aikštelę ant pakylos lauko stalo žaidimams - su stalu, kėdėmis. Vaikai galėtų koncertuoti, žaisti šaškėmis, piešti.

INVESTICIJOS. Didžiausia vienkartinė suma, tėvų paaukota kiemo renovacijai - 20 litų. Iš viso šiemet panaudota 180 tėvų litų. Kai darai pats, daug pigiau.

Dar prieš metus šioje pievoje karaliavo šunų ekskrementai, ir mamos vaikus pasivaikščioti vesdavo kitur. Dabar šis kiemas pilnas gyvybės - įvairaus amžiaus vaikų: vieni žaidžia futbolą, kiti krepšinį, treti tinklinį. Turime suolelį atsisėti, gėlių prisodinta, yra ir smėlio dėžė, ją pavasarį švaraus smėliuko pripildyti žadėjo verslininkai. Šalia mūsų yra įsikūrę "Senukai" ir "Maksima" - labai mielai atsiliepė į mūsų kvietimą bendradarbiauti. Padėtų ir daugiau, bet jiems lengviau pervesti pinigus už tą smėlį į sąskaitą, o ne atvežti paties smėlio. Tik mes neturime sąskaitos, nesame įkūrę jokios organizacijos.

Kaip motyvavote verslininkus?

Labai paprastai. Klausėme: ar norite, kad iš neturėjimo ką veikti aplinkinių namų vaikai jūsų parduotuvėse vagiliautų, ar kad jie būtų užimti savo kieme?

Sakote, viską darėte patys. Bet žaliavas vis tiek reikėjo pirkti.

Didžiausia vienkartinė suma, tėvų paaukota kiemo renovacijai - 20 litų. Iš viso šiemet panaudojome 180 tėvų litų. Kai darai pats, daug pigiau. Mano vyras - suvirintojas, pagelbėjo. O ant asfalto dažais nupaišyti "klases" didelių investicijų nereikia.

Kaip Jums atėjo į galvą šis planas?

Stovint lauke, kalbantis su tėvais, žiūrint į kiemą, kuriuo nebuvome patenkinti. Ir suvokus, kad savaime stebuklas neįvyks, valdžia už mus nepasirūpins. Kartą skambinome į savivaldybę dėl smėlio, sakė: "Nėra pinigų."

 

Buvau pati nupirkusi dvejus vartus iš parduotuvės - laikė savaitę, kiniškas daiktas. Kai 200 savų litų išmeti į balą, tai kitą kartą geriau pagalvoji. Dabar viską pasidarome patys.

Ar ilgai įkalbinėjote tėvus paplušėti bendram reikalui?

Kai kurie jų veda vaikus į Regos ugdymo centrą, kuriame dirbu, tai ir pradėjau juos pamažu kalbinti. Mano vaikas kieme, jų vaikai kieme - turime bendrų interesų. Jie mane pažįsta, pasitiki. Esame sutarę: vaikai mūsų visų, todėl jei kuris daro ką negero - sustabdom, drasminam, reaguojam. Neseniai septynerių metų mergytė paėmė iš namų 50 litų ir kiemo draugus apdalijo. Mes greitai dovanų gavėjus demaskavome, pinigus grąžinome - visi laimingi. Štai tokia mūsų tėvų bendruomenė.


Ar niekas neprieštaravo, esą žaidimai kels triukšmą, vaikai kamuoliu langus išdaužys?

Buvo tokių. Labiausiai baiminosi senyvo amžiaus žmonės, bet pasikalbėjome, nuraminome - juk ne po pat jų langais tos aikštelės įrengtos, toliau. Asfalto nėra, tik žolė, takeliai, tad daužomi kamuoliai triukšmo nekelia.

Sako, dabar vaikus sunku atitraukti nuo kompiuterių - jie nenori lakstyti po kiemą.

Netiesa. Vaikai trokšta veiksmo. Kad tik būtų kur jiems judėti ir ką veikti - o čia jau priklauso nuo suaugusiųjų. Vaikai pasyvūs ar agresyvūs tiek, kiek tokie yra jų tėvai. Užimk, pagarbiai bendrauk, pagirk - ir viskas bus gerai.

Dažnas dabar galvoja: tokiems sumanymams reikia turėti laisvo laiko, pinigų, o tie iniciatoriai turbūt siekia kažkokios slaptos naudos.

Nauda tokia, kad ir mano vaikas po kiemą laksto. Laiko dabar turiu, nes susilaužiusi ranką negaliu dirbti. Ketvirta savaitė negyja. Iki pietų - procedūros, po pietų galiu nuveikti ką nors naudingo sveikąja ranka, pavyzdžiui, ką nors nudažyti, - šypsosi. - O skeptikų visada buvo ir bus, negi dėl jų sėdėsi rankas sudėjęs. Aš net sakiau tėvams, kad savanoriškai galėčiau vasaromis apie 20 kaimynų vaikų prižiūrėti savo sode - būtų toks dienos centras su palapinėmis, tik tėvai turėtų maistu pasirūpinti. Na, mes dar gvildename šią idėją.

Prižiūrėti 20 vaikų be jokio atlygio?

Nauda matuojama ne tik pinigais. Pasakysiu kitą pavyzdį. Štai mes dvejus metus vargome, kad bendrijos pirmininką atleistume iš pareigų. Žmogus tvarkėsi neskaidriai ir mes juo nepasitikėjome. Tai padaryti buvo oi kaip nelegva. Šeši gyventojai dirbo be jokio atlygio. Aš studijavau darbo teisę ir Darbo kodeksą mintinai mokėjau. Bet iš anksto pasakiau: į naujus bendrijos pirmininkus neisiu. Galiausiai mums pavyko pasiekti tikslą, išsirinkome naują pirmininką ir dabar esame patenkinti: mokesčiai sumažėjo, žinome, kur kiekvienas mūsų centas padėtas. Dirbau savanoriškai, dėl teisybės - kad niekas mūsų neapvaginėtų. Tokia ir nauda.


Nesiskųsti, bet imti ir daryti. Tokį požiūrį paveldėjote iš tėvų?

Mama mus, tris vaikus, užaugino viena, nes anksti netekome tėvo - man tebuvo septyneri per jo laidotuves. Mamai vienai teko mus išmaitinti, po keletą darbų vienu metu dirbdavo; ne tik darbšti, bet ir versli buvo: visa šeima šalikus, suknias mezgėme, audinius dažėme... Daug dirbome, užtat neskurdome.

Mama - tremtinė. 1950-aisiais jos tėvą su trim vaikais ištrėmė į Krasnojarsko kraštą. Tuomet jai buvo 18 metų. Reikia pasakyti, kad jie ten labai gerai prasigyveno, - šypsosi, - ir grįžę po septynerių metų tremties Gargžduose pasistatė namą. Atsimenu, mes, vaikai, tarpusavyje vieni kitus vadindavome buožgalviais. Dabar mamai greit sueis 82-eji, ji gyvena Tremtinių sodų bendrijoje, už Jakų, o aš esu tos bendrijos pirmininkė. Be galo šviesūs žmonės, deja, jų lieka vis mažiau.

Kaip susilaužėte ranką?

Per estafetes, kai rungtyniavome su tėvais.

Sportuojate su ugdytinių tėvais?

Taip, per įvairias šventes. Ateina beveik visi. Bet aš ne tik į renginius juos kviečiu, aš visada arti šeimos, esu tėvams tokia pusiau draugė, - juokiasi. - Jeigu dėl vaiko iškyla kokia nors problema, visada pirmiausiai ją aptariu su tėvais; sutariame, kaip elgsimės, ir elgiamės vienodai. Todėl yra abipusis pasitikėjimas.

Sprendžiant iš Jūsų temperamento, esate netradicinė auklėtoja.

Tikrai taip. Esu veikli, spontaniška, visada turiu daugiau nei vieną tikslą. Toks jau mano sukirpimas, - šypsosi. - Visą gyvenimą, 30 metų, dirbu su ikimokyklinukais, išskyrus vienerius metus, kai dirbau 24 vidurinėje pradinių klasių mokytoja. "Papartėlyje" - dvylika metų, Regos ugdymo centre - jau penkiolika.

Mano kelias pas vaikus prasidėjo intuityviai. Baigiau vidurinę ir niekur nestojau - norėjau atsipūsti. Įsidarbinau vaikų darželyje. Tada ir supratau, ką gyvenime noriu veikti. Metus padirbėjusi įstojau į Šiaulių pedagoginį institutą, Klaipėdos filialą.

Ką dar neįprasto esate veikusi gyvenime?

15 metų vasaromis dirbau gelbėtoja. Esu dirbusi "greitojoje pagalboje". Grojau kontrabosu kapeloje, kai studijavau. Buvo smagu - važinėdavom po kaimus su koncertais...

Ar turite pastabų švietimo vadovams?

Aš nemėgstu skųstis, reikalauti, jeigu man kas nors negerai - einu į Švietimo skyrių su pasiūlymais. Ten dirba kompetentingi, geranoriški žmonės, viską išsprendžia.

Paminėkite pavyzdį.

Prieš dvejus metus mano vaikas pradėjo lankyti mokyklą, o aš darbovietėje neturėjau teisės į pietų pertrauką, nes mūsų įstaigoje reikėjo išdirbti 36 valandas per savaitę, 10,5 val. per dieną. Kreipiausi į gerbiamą Laimą Prižgintienę, ir nuo to laiko auklėtojos turi pietų pertrauką. Kitą kartą kreipiausi dėl pradinėse klasėse skiriamų namų darbų - mokytojai to neturėtų daryti. Irgi padėjo.

MOTYVACIJA. "Verslininkų tiesiog paklausėme: ar norite, kad iš neturėjimo ką veikti aplinkinių namų vaikai jūsų parduotuvėse vagiliautų, ar kad jie būtų užimti savo kieme?"

Jūs kreipiatės į švietimo skyrių, šis skambina mokyklos vadovui, o vadovas įspėja mokytoją? Nebijote pakenkti savo vaikui?

Ne. Viskas padaroma labai korektiškai.

Ar yra kas nors, kuo nesate patenkinta?

Man nepatinka, kad mokyklose neišspręsti finansiniai dalykai. Tos nuolatinės rinkliavos per klasės susirinkimus žemina ir tėvus, ir mokytojus. Klasės auklėtojai ištiesę ranką prašinėja, o kai kurie tėvai sėdi nuleidę galvas - gėda garsiai pasakyti, kad neturi pinigų. Yra mokinio krepšelis, skirtas ir mokymo priemonėms, ir mokinių pažintinei veiklai, dar yra 2 procentai nuo pajamų, ir jeigu tų lėšų nepakanka, verčiau dar įvestų legalų ugdymo mokestį - kaip kad padaryta darželiuose. Ir diferencijuotų jį pagal socialinę tėvų padėtį.

O darželiuose nebeliko rinkliavų?

Nebent auklėtojai verčiasi per galvą ir organizuoja daug kelionių, kultūrinės veiklos. Bet, žinoma, dėl to tariamės su tėvais.

Artėjant Mokytojo dienai, Jūsų, kaip pedagogės, noriu paklausti: kokių ugdytojų šiandien reikia vaikams?

Pozityvių, dinamiškų, jaunų maksimalistų. Į mokyklas reikia įsileisti daugiau šviežio oro.

Bet jauni žmonės nelabai nori dirbti mokytojais.

Todėl, kad juos čia slopina. O slopina tie, kurie jaučiasi nepakeičiami. Žinoma, jauni turi mažiau patirties ir dažniau klysta, bet jie dirba su polėkiu. Žinau konkretų atvejį, kai jauną specialistę iš vienos įstaigos atleido, nors ji tobulai tiko dirbti su vaikais. Laimei, ją priėmė kita įstaiga. Todėl, kad tai kitai įstaigai vadovauja jauna vadovė. Kalbu apie darželį "Atžalynas" - tikriausiai girdėjote puikių atsiliepimų.

Nesakau, kad visi pensininkai tampa nebepajėgūs mokyti, bet jauną specialistą atleisti dėl to, kad išlaikytum vietą pensininkui, nėra teisinga. Galbūt garbaus amžiaus pedagogui pakaktų ir pusės etato, o jaunas tegu pasireiškia.

Pedagogo darbas sunkus ir mažai mokamas, tiesa?

Kas nedaug dirba, nedaug ir gauna, sakydavo mano mama. Kadaise mes šalikus megzdavom, kupčiai partijomis į Rusiją išsiveždavo - pinigų turėjom kaip šieno, tik nebuvo ką pirkti. Mašiną, butą turėjom, o į keliones tada neišleisdavo. Dabar uždirbam ne fontanais, bet vieną vaiką į mokslus išleidome, dabar kitam taupome.

Jūsų vaikai irgi tokie energingi?

Mano abu vaikai yra vienturčiai: vienam 26, kitam 8-eri. Dukra jau paskutinėje klasėje mokėsi, kai gavome netikėtą Dievo dovaną - man jau 43-eji buvo. Dabar esu jauna sena mama. Mudu su vyru jau 27 metus esame kartu.

Dukra nuo penkerių metų mokėjo skaityti, nuo 14 metų jau dirbo Smiltynėje - su arkliukais, vežiojo žmones karietomis. Užsidirbdavo pinigų. Po vidurinės studijavo socialinę pedagogiką Vilniaus universitete neakivaizdžiai ir tuo pat metu dirbo Airijoje - trejus metus. Baigė studijas, grįžo į Lietuvą, vienoje solidžioje įmonėje perėjo konkursus ir dabar jau turi įdomų darbą. Ruošiasi važiuoti į Švediją stažuotis.

Jaunėlis lanko plaukimą, krepšinį, teatrą... Mums labai pasisekė, kad savo kieme turime viską: vaikų ir jaunimo klubą "Švyturys", Mažvydo stadioną - didesniems vaikams, šunų aikštelę prie pat stadiono, net ambulatoriją. "Švyturiui" ir ambulatorijai "Kraujažolė" vadovauja puikios moterys - abi Audronės. Beje, "Kraujažolės" vadovė, išgirdusi apie mūsų kiemo įrengimą, skyrė 200 litų. Mes, žinoma, aukotojams pateikiame čekius ir informaciją, kas už tuos pinigus padaryta.

Sakėte, kad dukra išmoko skaityti penkerių metų. Kaip manote, ar mokytis vaikui turi būti smagu, ar tai neturi nieko bendro su malonumais?

Ne tik dukra, bet ir visi mano ikimokyklinukai, su kuriais dirbu, į pirmą klasę eina jau mokėdami skaityti. Kaip mokomės? Mes nesimokome. Žaidžiame, kvailiojame. Pavyzdžiui, išdainuojame skiemenis. Vaikui turi būti įdomu, smagu, kitaip jis neišmoks. Jeigu jis verčiamas tik kalti teoriją ir nuolat "stresuoti" - žinoma, kad mokymasis tampa kančia. Reikia pasivarginti atrasti įdomesnių medžiagos pateikimo formų. Ne iš vadovėlių, o per praktinį pažinimą, per vaizdinius ateina suvokimas. Kitas dalykas - vaikai skirtingi, todėl ugdymo procesas turi būti individualizuotas. Tuomet ir kančių bus mažiau.

Sidebar placeholder