"Neliktų humanitarinių ir socialinių mokslų - nebūtų ir universiteto"

Sėsti į dekano kėdę tokiu metu, kai Klaipėdos universitetas (ypač humanitariniai ir socialiniai mokslai) gyvena ne pačius geriausius laikus, atrodo drąsus žingsnis. Kodėl ryžotės tokiam iššūkiui?

Todėl ir ryžausi. Sunkumai grūdina, verčia mobilizuotis, ieškoti savyje ir kituose naujų, dar nepanaudotų rezervų, verčia giliau ir plačiau analizuoti, rasti ir priimti netradicinius, o dažnai ir rizikingus sprendimus. Suprantama, viskas kur kas lengviau ir paprasčiau, kai proceso kreivė yra kylanti. Žymiai sudėtingiau situaciją valdyti, kai ta kreivė smunka žemyn. Kaipmat apima nusivylimas, nebematoma perspektyvos, nelieka motyvacijos, tikrumo dėl ateities ir pan. Prie to, žinia, nemenkai prisideda ir neatsargūs oficialių pareigūnų ir įvairaus plauko "žiniuonių" vieši pasisakymai, kurie su tiesa dažniausiai neturi nieko bendro, tačiau nuotaiką jau sudrumsčia, o kartais net padeda visuomenėje susiformuoti, rastis klaidingai nuomonei.

Iš pastarąjį pusmetį vykusių diskusijų apie aukštojo mokslo ir studijų situaciją Lietuvoje buvo galima susidaryti įspūdį, kad dėl visko (ypač dėl migracijos, gimstamumo mažėjimo ir visuomenės senėjimo) Lietuvoje kalti universitetai, o Klaipėdoje, savaime suprantama, - Klaipėdos universitetas. Bet juk tai kvailystė. Paklauskite žmonių, tarp jų ir būsimų studentų, kodėl jie palieka Lietuvą, ir sužinosite, kur slypi mus ištikusių problemų priežastys. Taigi ir kaip pilietis, ir kaip universiteto žmogus negaliu ir nenoriu su tuo taikstytis. Tai viena priežasčių. Kita - fakulteto bendruomenės pasitikėjimo mandatas. Jis man labai svarbus, nes, kad ir kokių kilnių tikslų žmogus turėtų, vienas jų niekaip neįgyvendinsi. Bendruomenė, kur vieni kitais tiki ir pasitiki, - didelė jėga.

Ką reiškia "universitas"

Turite nemenką tokio darbo patirtį - 10 metų buvote Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu. Tačiau dabar teks vadovauti didesniam aparatui. Kokių pranašumų matote į vieną sujungus du fakultetus?

Priminsiu, kad KU tarybos sprendimu 2016 metų sausio 1-ąją sujungus iki tol buvusius atskirus Humanitarinių mokslų ir Pedagogikos fakultetus buvo įkurtas Humanitarinių ir ugdymo mokslų fakultetas. Toks darinys labai logiškas ir su labai aiškia nuoroda į abiejų buvusių segmentų bendrą vardiklį - humanistiką.

Bet kuris naujas darinys visada turi pranašumų. Jau vien dėl to, kad jis naujas. Juokauju, žinoma. Jei rimtai, džiugina gausesnės mokslo ir pedagoginio personalo pajėgos (vien mokslo daktarų šiuo metu turime 68), o tai reiškia, kad susidaro prielaidos platesnei ir gilesnei diskusijai dėl mokslinių tyrimų ir studijų turinio, kokybės, kiekybės, susidaro prielaidos naujų idėjų generavimui ir t. t. Naujas fakultetas šiais metais siūlo 13 bakalauro, 13 magistrantūros ir 3 doktorantūros studijų programas, tad siekiantiems akademinės karjeros yra puikios ir plačios galimybės tą padaryti mūsų fakultete.

Pranašumų galima būtų vardinti ir daugiau, bet būčiau neteisus sakydamas, kad viskas yra tik gerai ir labai gerai. Taisytinų, tobulintinų, keistinų dalykų taip pat yra. Ir mes su fakulteto bendruomene, talkinant socialiniams partneriams, tai tikrai padarysime.

Pastaruoju metu Klaipėdos universitetui piešiama jūrinių mokslų kalvės ateitis. Kokį šiame kontekste matote jūsų vadovaujamame fakultete vykdomų studijų programų likimą? Turite planų, kaip išsaugoti humanitarinius ir pedagoginius mokslus Klaipėdoje?

Jeigu universitete nelieka humanitarinių ir socialinių mokslų, tai, vadinasi, nebėra ir universiteto kaip tokio. Juk žodis "universitas" išvertus iš lotynų kalbos reiškia visumą. Tai viena. O antra - oficialiai juk kalbama apie KU prioritetus jūriniams mokslams, šalia kurių lygiagrečiai plėtojami ir humanitariniai, ir socialiniai, ir sveikatos mokslai, ir menai. Trečia - prie "jūrinės" tematikos, ypač mokslinių tyrimų srityje, jau dabar sparčiai reikėtų artėti ir humanitarams, ir socialinių mokslų atstovams. Tai reiškia, kad fakultete vykdomi moksliniai tyrimai, mokslo projektai turi būti matomi, t. y. naudingi, reikalingi ir realiai prisidėti prie Klaipėdos miesto, Vakarų Lietuvos ir visos Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, gerovės.

Apie nemokamą mokslą

Kaip galvojate, kodėl pastaraisiais metais tapo madinga rinktis studijas užsienyje? Ar įmanoma su tuo konkuruoti?

Ne visuomet yra pajėgūs konkuruoti patys universitetai. Ypač valstybiniai, nes jie tam tikra dalimi tampa ir valstybės vykdomos politikos įkaitais. Juk žmonės išvažiuoja iš Lietuvos, nes čia neranda darbo arba nenori dirbti už žeminantį ir skurdui pasmerkiantį atlyginimą. Abiturientai išvyksta, nes negavę valstybės finansuojamos vietos neturi galimybių mokėti už mokslą Lietuvos universitetuose. Išvykę svetur dažniausiai pirmiausiai įsidarbina, o gautų pajamų užtenka ir studijoms (jei jos apskritai mokamos), ir pragyvenimui. Tad jeigu norima, kad mūsų jaunimas tokiais mastais iš Lietuvos neišvyktų, privalu grąžinti Konstitucijos įteisintą teisę į nemokamą mokslą. Tada jau galėtume kalbėti apie konkurenciją.

"Nebus infrastruktūros, nebus ir studentų", - sakėte pristatydamas 2017-2021 metų veiklos programą. Ką turėjote omenyje?

Jau sakiau, kad ne viskas šiandien mūsų fakultete dar sklandu. Ir nereikia bijoti apie tai kalbėti. Tai rodo, kad mes patys suvokiame, matome trūkumus ir esame pasiruošę juos šalinti. Šiandien fakultete, deja, dar gausu erdvių, kurių jaukiomis niekaip nepavadinsi. Būtina parengti detalų fakulteto auditorijų, katedrų, rekreacinių zonų restauravimo, atnaujinimo, įrengimo planą. Toks planas turi būti visiems žinomas ir matomas. Juk galima susitaikyti su laikinais nepatogumais, tačiau vargiai kas nors norės dirbti, o ypač studijuoti fakultete, kuris neturi "šventovės" statuso. Tik toks fakultetas, jo erdvės gali būti patrauklios ir miesto visuomenei. Fakultetas galėtų tapti net turistų traukos objektu. Turiu omenyje turtingą ir įvairią tiek paties fakulteto pastato, tiek jame dirbusių asmenybių istoriją.

Vaikydamiesi tarptautiškumo žymės neretai pamirštame nacionalinio tapatumo tvirtinimo tikslą. Kalba, kultūra, švietimas niekam kitam nereikalingi, tik nacionaliniam tapatumui tvirtinti. Tokia turėtų būti gelminė mūsų fakulteto bendruomenės nuostata, kviečianti prie jos prisijungti ir šią misiją perprantantį, suvokiantį jaunimą. Kas tuo abejoja, tam belieka priminti istoriją apie britų premjerą Vinstoną Čerčilį (Winston Churchill), pas kurį, II pasauliniam prasidėjus, atėjo kažin kuris ministeris ir pasiūlė kultūrai skirtas lėšas perduoti karo biudžetui. "O dėl ko tada kariausim?" - nesuprato premjeras...