Savaitės be patyčių suaugę neištvertų

Ką tik baigėsi ketvirtąkart Lietuvoje vykusi prevencinė smurto ir patyčių savaitė, inicijuota emocinės paramos telefonu tarnybos "Vaikų linija". Tokio pobūdžio antismurtinė kampanija jau bene dešimtmetį įvairiais renginiais mums primena, kiek daug vaikų tyčiojasi vieni iš kitų ir kaip svarbu ugdyti juos empatiškus bei tolerantiškus. Tačiau kas juos tokius gali išugdyti, jei mūsų visuomenėje chamizmas tapo norma, o mokymo įstaigose psichologiškai, fiziškai ir seksualiai prieš vaikus smurtauja suaugusieji?

"Nors Lietuvoje taikomos patyčių prevencijos priemonės, mokyklos vykdo įvairias programas, tačiau tiek vaikai, tiek suaugusieji vis dar susiduria su patyčių reiškiniu", - konstatuoja "Vaikų linijos" vadovas dr. Robertas Povilaitis.

Mokyklose vaikai nesaugūs

"Pusėje Lietuvos mokyklų vaikai negali jaustis saugūs", - jam antrina labdaros ir paramos fondo "Sniečkaus fondas" įkūrėjas Vladas Sniečkus, remdamasis neseniai atlikto tyrimo duomenimis: kone pusė Lietuvos mokytojų paliudijo, jog vaikai mokykloje patiria smurtą. Ne tik iš vaikų.

Vasarį atliktas tyrimas parodė, kad net 46 proc. šalies mokytojų praėjusiais metais mokymo įstaigose stebėjo smurtą prieš vaikus. Juos psichologiškai ir fiziškai skriaudė ne tik bendraamžiai, bet ir suaugusieji. Tyrimas parodė, kad mokyklose vyksta ir seksualinis smurtas.

Daugiau kaip 29 proc. tyrimo dalyvių nurodė, kad jų mokyklose buvo iki 5 atvejų per metus, kai vaikas smurtavo prieš kitą vaiką. 5 proc. teigė, kad pasitaikė daugiau nei 10 smurto atvejų.

Respondentai patvirtino, jog mokymo įstaigose smurtauja ir suaugusieji: 8 proc. apklaustųjų nurodo, kad būta fizinio smurto, 9 proc. - kad naudota psichologinė prievarta.

17 mokytojų nurodo, jog buvo atvejų, kai suaugusieji seksualiai smurtavo prieš vaiką, ir net 31 mokytojas - jog vaikai seksualiai išnaudojo kitus vaikus.

Tyrimo duomenimis, dažniau smurtaujama miesto tipo gyvenviečių mokyklose, tačiau smurto rūšys išsiskyrė ir pagal gyvenamąją vietą: vaikai fiziškai prieš kitus vaikus dažniau smurtauja kaimo ir miesto tipo gyvenviečių mokyklose, o seksualinio smurto iš vaikų ir iš suaugusiųjų dažniau pasitaiko kaimo mokyklose.

Daugiau smurto atvejų užfiksuota progimnazijose nei pradinėse mokyklose ar gimnazijose.

Daugiausiai smurto (vaikų ir suaugusiųjų) mokytojai pranešė esant 12-15 metų grupėje nei kitose, tačiau viena grupė išsiskyrė - seksualiai suaugę labiau smurtauja prieš vaikus, kurie jaunesni nei 7 metų.

Penktadalis tyrime dalyvavusių mokytojų nurodė, jog apie smurtą prieš vaikus praneša tik kartais, o 3 proc. teigė, kad visai nepraneša.

Kodėl apie smurtą nėra pranešama, mokytojai įvardina baimę, kad prieš auką nebūtų toliau smurtaujama, ar neįsitikinimą buvus smurtui. Vis dėlto net ir nepranešus apie įtartą smurto atvejį, 40 proc. tokių atvejų, kai mokytojai įtarė buvus smurtą, vėliau pasitvirtina.

Iš tų mokytojų, kurie pranešė apie smurtą, tik 15 proc. kreipėsi į vaiko teisių apsaugos tarnybas.

Tyrime dalyvavo 1 525 mokytojai iš visos Lietuvos.

Pirmiausiai keiskime nuostatas

Patyčių prevencijai leidžiama speciali informacinė medžiaga, organizuojamos teminės konferencijos ir seminarai, mokyklose vaikams demonstruojami filmukai, rengiami pokalbiai. Ar nebandoma įveikti pasekmių apeinant priežastis, paklausėme "Vaikų linijos" psichologės Marinos Mažionienės.

Visi supranta, kad vaikai tyčiojasi iš vaikų, nes iš jų tyčiojasi suaugusieji. Iš suaugusiųjų taip pat tyčiojasi suaugusieji. Tačiau pirmiausiai vis dėlto akcentuojame patyčias tarp vaikų. Kodėl?

Keliate labai svarbų klausimą: kokios yra patyčių priežastys? Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra.

Patyčių paplitimas susijęs su skirtingais faktoriais, vaikų elgesiui gali daryti įtaką skirtingi veiksniai. Mes galime kalbėti apie šeimą ir ieškoti priežasčių joje - tėvų elgesyje ir bendravime su vaikais. Taip pat turėtume atkreipti dėmesį į ugdymo įstaigose įgyvendinamas programas, politiką prieš smurtinį elgesį, kitaip tariant, į tai, kaip mokykla reaguoja į patyčias: ar jos yra stabdomos ir kokiu būdu?

Žinoma, nepamirškime ir visuomenės, kurioje mes užaugome ir kurioje šiandien gyvename. Sunku nepastebėti netolerancijos atskirų žmonių ar jų grupių atžvilgiu. Nenuvertinkime ir žiniasklaidos vaidmens.

Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad patyčios yra grupinis elgesys. Nemanykime, kad tyčiojasi vienas ar keli vaikai, ir nesutelkime dėmesio tik į skriaudėją ar į tą, kuris patiria patyčias. Šioje situacijoje dalyvauja kur kas daugiau vaikų, dažnai tai būna visa klasė. Kai kurie aktyviai prisideda prie vienos ar kitos pusės, o dalis išlieka neutralūs stebėtojai. Jų vaidmuo irgi be galo svarbus.

Kokie, jūsų manymu, yra patys veiksmingiausi vaistai nuo šios ligos?

Kalbant apie efektyvią patyčių prevenciją,reikėtų atkreipti dėmesį ir akcentuoti ne tik veiksmus, kurių galima imtis ("mes nubausime skriaudėjus, ir viskas bus gerai"), bet ir į tai, kokios yra mūsų nuostatos į šį reiškinį.

Kokios yra suaugusiųjų nuostatos?

Dirbdami su ugdymo įstaigų atstovais ir kitais žmonėmis, kartais susiduriame su nuomonėmis, jos "truputį tyčiotis" yra visai neblogai. Net smagu, juokinga. Tokias nuostatas transliuoja ir suaugusieji.

Todėl pirmiausiai turime suprasti, kad jokios patyčios nėra priimtinos. Tai agresyvus ir netinkamas elgesys. Patyčios NETURI teigiamų pasekmių ir negali užgrūdinti vaiko.

Jeigu mes, suaugusieji, laikysimės šios pozicijos, taip pat rodysime tinkamą pavyzdį, tai bus jau didžiulis žingsnis pagarbaus bendravimo link.

Aišku, kartais mes žinome, ką sakyti, ir viešai įvardiname labai teisingus dalykus, tačiau jeigu žodžiai nėra grindžiami veiksmais, pavyzdžiu, jie gali skambėti tuščiai.

Daugelis tėvų ir pedagogų piktinasi, kad šiandien vaikams per daug leidžiama. Nemažai jų tvirtina patys tapę "žmonėmis" tik todėl, kad buvo auklėjami diržu.

Galvojama, jog kuo griežčiau nubausime vaikus, kai jie netinkamai elgiasi, tuo rezultatas bus efektyvesnis. Pavyzdžiui, vaikas skriaudžia kitą vaiką, ir tėvas jį paauklėja diržu. Akivaizdu, kad smurto smurtu nesustabdysi.

Pavyzdys ir pokalbiai

"Negalime teigti, jog viena ar kita prevencinė programa panaikins patyčias, tačiau tokių programų nuostatos, idėjos, skleidžiamos visuomenėje, be abejonės, labai padeda vaikams. Padeda jiems atsiverti, kalbėti apie tai, kas skaudu, skatina labiau pasitikėti žmonėmis. Pirmiausiai, žinoma, kalbu apie droviuosius, kartais nežinia ko išsigandusius vaikus", - sakė Klaipėdos Marijos Montessori mokyklos-darželio direktorė Rita Bružienė.

Patyčių ir smurto prevencija, pasak pokalbininkės, turi vykti nuolat, ir nebūtinai tiesmukai kalbant būtent apie patyčias; ir ne tik ten, kur jos vyksta.

"Mes savo įstaigoje tokio reiškinio nepastebime - nei tarp suaugusių, nei tarp mažųjų, tačiau su vaikais nuolat kalbame apie tai, kaip svarbu, tarkime, turėti draugų. Per tokius pokalbius (arba piešiant draugą, arba rašant jam laišką) atsiveria jų neturintieji. Būna, kad iš kito darželio atėjęs nedrąsus vaikas mūsų mokykloje taip išdrąsėja, taip pasikeičia, kad net mamos džiaugiasi "nebeatpažindamos", - šypsojosi vadovė.

Jūsų požiūriu, tas vaiko polinkis "įkąsti" kitam yra įgimta charakterio savybė ar išmoktas, nukopijuotas elgesys?

Gali būti ir toks temperamentas, charakterio savybė - kai vaikas nenustygsta vietoje, nuolat nori būti dėmesio centre, siekia lyderiauti, diktuoti savo taisykles, tačiau jeigu kalbame apie tyčiojimąsi, tai vienas vaikas to niekada nedaro. Jam reikia bendraminčių, jis siekia suburti grupę, kad su ja jaustųsi stipresnis, turėtų daugiau įtakos. Kodėl jis tai daro? Manau, kad ne be priežasties. Toks vaikas pats yra nelaimingas, jam trūksta šilumos ir meilės.

Lygiai taip pat yra su tuo, iš kurio šaipomasi: jo charakterio savybė gali būti lėtas būdas, užsisklendimas, drovumas, o iš čia - ir negalėjimas pasipriešinti, mąstymas: "Ai, taip man ir turi būti..." Nuoširdūs pokalbiai su tokiais vaikais padeda pakeisti jų nuostatas.

Kaip manote, kas dažniau iš vaikų šaiposi - bendraamžiai ar suaugusieji?

Dažniau turbūt šaiposi vaikai iš vaikų, tačiau suaugusiojo įžeidimas kur kas skaudesnis. Nuo jų vaikas negali apsiginti. Suaugęs gi yra galingas, vaikui jis atrodo teisus...

Ar daug suaugusiųjų ištvertų savaitę be sarkazmo? Be nepagarbos, žeidžiančių pastabų, rėkavimų?

Žinoma, kad viskas prasideda nuo mūsų pavyzdžio. Kokį elgesį demonstruojame, tokį ir perima iš mūsų vaikai. Juos auklėja tik pavyzdys ir nuoširdūs pokalbiai. Mums, suaugusiesiems, tikrai yra ko nuolat mokytis, taip pat ir pagarbaus bendravimo, ir konstruktyvaus kritikos sakymo, mandagumo bendraujant tarpusavy bei su vaikais.

O sarkazmas sarkazmui nelygu... Ar jis skaudina, priklauso nuo to, kaip, kur ir kada pasakytas. Pajuokavimai nėra blogai, jeigu jie netaikomi vienam žmogui, nežeidžia, nežemina. Engimas darbo santykiuose - esą tu toks ir anoks, nieko nevertas, o aš štai koks galingas prieš tave, arba vieša pavaldinio kritika - tai juk irgi yra žmogaus žeminimas, tyčiojimasis. Nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau darytų, - paprasta prevencinė patyčių taisyklė.

"Agituoti nepakanka..."

Šarūnas, dvyliktokas, 18 m.:

"Su pajuoka susiduriu gana dažnai - sarkazmas ir ironija mūsų klasėje nėra retas reiškinys. Taip pat būdavo ir ankstesnėse klasėse. Skaudžiai to niekad neišgyvenau, nes suprasdavau, kad tas, kuris tyčiojasi, taip daro ne dėl to, kad pažemintų ar priverstų blogai jaustis, o todėl, kad neturi ką veikti - tai ir prisigalvoja nesąmonių. Nereaguodavau į tai, ir tam, kuris šaipydavosi, greitai atsibosdavo.

Pašaipų sulaukdavau iš bendraamžių, bet to niekada nepatyriau iš tėvų.

Mane nuo noro įskaudinti kitus visuomet atbaido mintis: "O kas aš toks, kad galėčiau smerkti ar įžeidinėti?" Šiaip esu tolerantiškas, bet iki tos ribos, kol man netrukdo.

Nemanau, kad renginiai mokykloje turi kokios nors naudos, nes tolerancijos turi mokyti šeima. Mokytojai turi rodyti gerą pavyzdį. Apskritai pati visuomenė turi būti tolerantiška. Agitacinių reklamų tikrai neužtenka..."

"Nuo mažens kalė į galvą"

Dominykas, devintokas, 15 m.: (Audriaus Pelakausko nuotr.)

"Su įžeidinėjimais susiduriu nebe taip dažnai, kaip pradinėse klasėse. Būtent tada patyčias išgyvenau skaudžiausiai. Tokį emocinį smurtą patirdavau iš bendraamžių, mokytojų, tėvų ir šiaip praeivių.

Mane patį nuo patyčių dažniausiai sustabdo tai, jog žinau, kad pats esu netobulas žmogus.

Kalbant apie patyčių prevenciją mokykloje, tai jau nuo kokios penktos klasės mums kalė į galvą, kad patyčios yra blogai, tad mane tos programos jau išauklėjo. Kitaip tariant, kai girdi tokį dalyką ne pirmą kartą, supranti, kad taip elgtis tiesiog negalima."

"Skaudžiausiai būna paauglystėje"

Greta, pirmakursė, 19 m.:

"Dabar ne itin dažnai susiduriu su patyčiomis. Skaudžiausia buvo paauglystės metais, kai buvau 14-16 metų. Kartais buvau skaudinama namuose, kartais - mokykloje. Dažniausiai iš manęs tyčiojosi bendraamžiai, kartais tėvai, o mokytojai mažiausiai. Pati taip nesielgiu, nes vadovaujuosi auksine taisykle: nedaryk kitam to, ko nenori, kad darytų tau.

Man asmeniškai "Savaitės be patyčių" renginiai buvo veiksmingi, pastebėjau, kad tai privertė daugelį susimąstyti."

"Ugdo ne plakatai, o žmonės"

Ema, dvyliktokė, 18 m.:

"Manau, kad 13-16 metų žmogus išgyvena sunkiausią etapą. Tuomet į viską reaguojama labai skaudžiai, žeidžia kiekvienas aplinkinių žodis. Taip yra galbūt dėl to, kad pats jautiesi esąs visada teisus... Būdama tokio amžiaus daugiausiai konfliktuodavau su mama, tad ne tiek aš nukentėjau dėl patyčių, kiek pati skaudinau mamą - atrodė, kad ji yra didžiausia mano priešė, kad kišasi į mano asmeninį gyvenimą ir nieko nesupranta, o aš tokia vargšė kovotoja... Tada maniau esanti suaugusi moteris, kovojanti su totalitariniu režimu. Dabar suprantu, kad pati buvau agresorė - kūriau neigiamą atmosferą namuose. Dabar stengiuosi taip nebesielgti, nes iškart imu įsivaizduoti save to žmogaus vietoje.

Niekam nėra malonu girdėti piktus žodžius ar jausti pažeminimą. Vieni žmonės gali nuo patyčių apsiginti, kiti ne, tačiau lazda turi du galus. Šiandien įskaudini tu, o rytoj - tave.

Kalbant apie mokykloje vykstančią "Savaitę be patyčių", tai pastebėjau tik plakatus, nieko daugiau. Tačiau to ir nereikia - niekuomet nebuvau už tokio pobūdžio renginius, juk tėvai turi būti tolerancijos ugdytojai, o mokytojai tiesiog turėtų rodyti pavyzdį."

"Jei jau nesityčioji, tai ne savaitę"

Rokas, dvyliktokas, 19 m.:

"Su patyčiomis ir pajuoka susiduriu retai. Dešimtainėje skalėje tą dažnumą įvertinčiau 2-3. Jei ir susiduriu su panašiu reiškiniu, tai nebent mokykloje, ir tai dažniausiai juoko forma. Pačiam taip elgtis su kitais neleidžia sąžinė.

"Savaitės be patyčių" renginių visai nepastebėjau. Nemačiau, kad kas būtų vykę, o ir šiaip nelabai domiuosi tokiais renginiais - jei jau nesityčiojame, tai tikrai ne savaitę, o visuomet."

"Geriausia prevencija - įlįsti į kito kailį"

Ieva, vienuoliktokė, 17 m.:

"Negalėčiau pasakyti, kad esu susidūrusi su įžeidinėjimu ar patyčiomis. Džiaugiuosi, kad nesu patyrusi to jausmo. O apkalbos lydi žmones visą gyvenimą, tad stengiuosi į tai nekreipti dėmesio. Pati, prieš skaudindama žmogų, stengiuosi pastatyti save į jo padėtį - visuomet padeda prikąsti liežuvį.

Apie mokykloje vykstančius renginius esu girdėjusi, tačiau jų veiksmingumu abejoju. Žinoma, tai atkreipia dėmesį į patyčių problemas, tačiau net nežinau, ar to bereikia vyresnėse klasėse..."

"Kam nors tai reikia nutraukti"

Roberta, vienuoliktokė, 17 m.:

"Kai diskutavome šia tema su aktyviausiais moksleiviais Lietuvos moksleivių sąjungos Klaipėdos mokinių savivaldų informavimo centre, dauguma atsakė, jog nepastebi patyčių arba jų iš viso nėra. Manau, todėl, kad aktyvūs žmonės turi nemažai veiklos ne tik mokykloje, bet ir po pamokų, todėl patyčios juos pasiekia retai.

Patyčių visad atsiranda tarp nesubrendusių žmonių. Mano nuomone, taip visada buvo ir bus. Dauguma paauglių dar neturi savo nuomonės ir seka paskui lyderius, esančius draugų grupėse. O jeigu lyderis netolerantiškas, tai visada atras priekabių prie silpnesniųjų, kurie bijo apginti savo nuomonę, turi susikūrę stereotipus, nuo kurių ir kompleksai susiformuoja. Emocinis poveikis tikrai yra, nes paaugliai labai dažnai būna jautrūs ir lengvai pažeidžiami.

Patyčias apibūdinčiau vienu sakiniu: tai nesugebėjimas suprasti žmonių, kurie neatrodo ar nesielgia kaip tu pats. Mano toleranciją kito žmogaus atžvilgiu formavo ir skatino atmosfera, tvyranti Klaipėdos "Versmės" progimnazijoje. Nuolat bendrauju ne tik su savo bendraamžiais, bet ir su jaunesniais mokiniais iš skirtingų Klaipėdos miesto mokyklų, ir atsiliepimai tikrai nebūna patys geriausi. Neįsivaizduoju, kaip "Versmės" mokyklai pavyko išlaikyti tokius artimus ir draugiškus ryšius tarp mokinių ir mokytojų, bet esu tikra: tai ne vien mokytojų ir mokinių nuopelnas, tai ir mokyklos administracijos pastangos. Kai mokiausi "Versmėje", patyčiomis ten net nekvepėjo, o perėjus į gimnaziją iš pradžių jutau ir įtampą, ir nepritapimo jausmą. Laimei, šalia buvo draugai, kurie palaikė.

Visuomeninė veikla mane išmokė būti drąsią ir nebijoti reikšti nuomonės, pasipriešinti miniai, tad įsiterpti į patyčias yra tekę kelis kartus. Tai nėra pats maloniausias dalykas, bet kam nors tai reikia nutraukti ir padėti susivokti, jog elgiasi neteisingai."

Nuo ko priklauso atmosfera mokykloje?

Užeikite į keletą mokyklų - ir jūs iš karto pajusite, kokia skirtinga jose tvyro atmosfera. Pajusite jau iš to, kaip su jumis pasisveikins budėtoja, kaip pasitiks sekretorė, kokiu tonu su jumis bendraus mokymo įstaigos vadovas, į kurio kabinetą su reikalu pasibelsite.

Vesdami savo vaikus į vieną ar kitą darželį, paskui - į mokyklą, įsitikiname, jog toli gražu ne stenduose kabančios "komunikavimo taisyklės" ar tautinėmis juostomis nukabinėtos sienos sukuria jaukumo ir saugumo jausmą vaikams. Atmosferą sukuria santykiai. Arba tiksliau - santykis: mokyklos vadovo - į mokytoją, šio - į mokinį. Ir nors kiekvienas vaikas į mokyklą ateina nešinas savo kraičiu - šeimoje išmokta elgsena, perimtomis vertybėmis, tačiau mokymo įstaigoje bendravimo stilių diktuoja ne jis.

Todėl itin paradoksaliai skamba mintis, kad kelią patyčioms mūsų visuomenėje, kurioje elementarus chamizmas dažnai painiojamas su drąsa arba šmaikštumu, atrodo, gali užkirsti būtent vaikai. Mokydami mus neperžengti ribos. Parodydami, kur yra toji riba.

Apie tai kalba ir vaikų bei paauglių psichiatras prof. Dainius Pūras: "Reikia, kad vaikai parodytų pavyzdį, - sako jis specialiai patyčių prevencijai sukurtame puslapyje bepatyciu.lt. - Jeigu tarp vaikų patyčių labai sumažėtų, suaugusieji susigėstų ir taip pat pradėtų kitaip tarpusavyje bendrauti."

Šiaip ar taip, šiandieniniai vaikai po kurio laiko taps suaugusiaisiais.

2009-2010 m. 38 šalyse ar regionuose atliktos Tarptautinės mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos studijos rezultatai liudija, kad labiau už mūsų šalies vaikus tyčiotis iš kitų yra linkę tik latviai ir rumunai.