- Švietimo ir mokslo ministerijoje rengiama aukštojo mokslo revoliucija, žadama keisti finansavimo sistemą. Koks iš pasiūlytų trijų variantų: visiškai mokamo mokslo, visiems nemokamo, iš dalies mokamo - jums atrodo geriausias?
- Lietuvoje šiandien sistema yra mišri. Tai reiškia, kad dalies studentų mokslas yra finansuojamas valstybės, kita dalis moka visą studijų kainą. Man atrodo, kad tokia socialinė nelygybė nėra gerai.
Aišku, tiems, kurie įstoja į aukštąsias mokyklas, vienodos sąlygos turi būti sudarytos, o jas sudaryti yra keli būdai. Vienas iš variantų - vadinamasis amerikietiškas modelis, kai už mokslą moka visi. Antras būdas - kai niekas nemoka, o trečias - kai visi studentai prisideda, o likusią dalį finansuoja valstybė. Ketvirtas būdas - tai, ką turime šiandien. Kokį kelią rinktis, yra mūsų Vyriausybės ir Švietimo ministerijos apsisprendimo teisė. Pavyzdžiui, amerikietiškas modelis Europoje neprigijęs, todėl „visi moka“ variantą galime atmesti.
Galėtume eiti skandinavišku keliu „niekas nemoka“, bet ką tai reikštų? Studentų turėtų labai stipriai mažėti, nes valstybė neturi bedugnio pinigų maišo. Aš nemanau, kad mūsų valstybė yra pajėgi skirti kur kas daugiau finansų nei dabar. Todėl rektorių konferencija ir pritarė socialinio teisingumo scenarijui, kai studentai prisideda. Toks modelis yra ir Anglijoje, ir Vokietijoje, ir kitose kur kas turtingesnėse valstybėse nei Lietuva. Problema ta, kad Konstitucija yra parašyta šiek tiek kitaip („Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas“, - red. past.). Taigi norint pritaikyti tokią sistemą reikėtų keisti Konstituciją. Kuriuo keliu eis Vyriausybė, negaliu pasakyti, bet pripažinkime, kad tas kelias, kuriuo einama dabar, nėra geras. O taip yra todėl, kad po bendrojo priėmimo aukštosios mokyklos į mokamas studijų vietas priima... švelniai tariant visiškai negabius žmones. Jei pažiūrėtumėt į statistiką, paskutiniai, kurie buvo priimti per bendrąjį priėmimą į valstybės mokamas vietas, turėjo 2-3 balus iš 20. Nevardysiu universitetų, bet priimtieji turėjo balų ne daugiau kaip 10 proc. bendro balų skaičiaus.
- Ką tai reiškia? Kad galėjo įstoti net ir egzaminų neišlaikę?
- Aš neįsivaizduoju, kokį atestatą reikia gauti, kad surinktum tik tiek balų. Pavyzdžiui, Vilniaus universitetas yra nustatęs kartelę, kad stojantysis privalo ne mažiau kaip 50 proc. surinkti (nuo maksimalaus balo, - red. past.), jog taptų mūsų studentu. Atvirai kalbant, tokiems visiškai nesugebantiems mokytis žmonėms, kurie vargiai baigė mokyklą, diplomai yra pardavinėjami. Sakykime tai tiesiai šviesiai. Tokia sistema daro didžiulę žalą visai valstybei. Įsivaizduokite: tokie „diplomuoti“ specialistai vėliau pradeda valdyti mus ir kurti taisykles. Apie ką tada kalbėti.
- Štai atsivertę studijų programų sąrašą matome, kad, pavyzdžiui, informacinių sistemų, informacinių technologijų studijų programų yra daugiau nei dešimtyje aukštųjų mokyklų. Ir kolegijose, ir universitetuose. Pedagogikos studijos yra bent penkiose aukštosiose mokyklose. Taip pat ir kolegijose, ir universitetuose. Tai koks skirtumas tarp tų programų? Kuo tada skiriasi universitetinis ir koleginis mokslas?
- Dar vienas paprastas pavyzdys: Kauno technologijos universitetas užsiima edukologija. Jie turi ir vadybos studijų programų. Ar čia technologijos universiteto reikalai?
- Bet turbūt valdžia pasakytų, kad universitetai autonomiški - nieko negalima uždrausti. Tai kur baigiasi ta universitetų autonomija?
- Tai yra diskusijų objektas. Aš šiandien į tą klausimą atsakyti negaliu.
- O kaip vertinti tai, kad baigę aukštąjį mokslą absolventai eina profesijos mokytis į profesinės technikos mokyklas?
- Tai ir sakiau apie diplomų pardavinėjimą. Sakykim atvirai: atėjo į aukštąjį mokytis negabus žmogus, nusipirko diplomą, o vėliau pamatė, kad jam sunku darbą susirasti... Tada eina į profesinę mokyklą.
- O valstybė du kartus išleidžia pinigus?
- Ne visai. Juk pirmą diplomą tas žmogus nusipirko mokėdamas savo pinigus.
- Tai ką reikia keisti, kad studentai baigę mokslus neliktų bedarbiais?
- Tai globali problema. Čia reikia būti kažkuo tarp prezidento ir premjero, kad atsakytum. Pats esu dirbęs Vokietijoje, ir matau, kad Lietuvoje iškreipta sistema. Tiek daug žmonių tikrai negali būti baigę aukštojo. Negali baigti tie, kurie nesugeba, nėra imlūs žinioms. Bet jie nori būtinai turėti diplomą, nors yra daugybė kitų profesijų, iš kurių gali gyventi, dirbti ir uždirbti pinigų.
- Švietimo ir mokslo ministerija ką tik pristatė Tarptautinio penkiolikmečių moksleivių skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų pasiekimų tyrimo rezultatus. Pasirodo, mūsų šalies mokiniai pagal rezultatus nesiekia net ES vidurkio. Mūsų vieta 37-a iš 65...
- Prognozuoju, kad kuo toliau, tuo bus blogiau. Ypač jei neįvyks vidurinio mokslo reforma. Per nepriklausomybės metus nuo mokyklos humanizavimo idėjos nuėjome absoliučiai ne tuo keliu. Matematikos pamokų labai sumažėjo, gamtos mokslų taip pat. Fizikos, kokią aš mokiausi, dabar mokiniai mokosi 9-10 klasėje. Ten ne fizika, ne rimti mokslai, o pasakėlės. Mano manymu, gamtos mokslų pagrindas vis tiek yra matematika. Kuo anksčiau padarysime matematikos egzaminą privalomą, padidinsime matematikos pamokų skaičių, tuo bus geriau.
- O mokytojai sako, kad mokymo programos mokyklose kaip tik perkrautos. Kad tenka bėgti šuoliais, nieko nespėjama išdėstyti... Tai ko mokyklose mokoma?
- Žinoma, kad perkrautos. Perkrautos todėl, kad prikiša įvairių nereikalingų dalykų. Mano sūnus prieš penkerius metus baigė mokyklą, tai pažiūrėdavau: muzika, fizinis, etika, istorija, dar kokia nors pamokėlė. Aišku, kad programa perkrauta, nes joje prikišta visiškai nereikalingų dalykų vietoje esminių žmogui žinių. Natūralu, kad tokius pasiekimų rezultatus ir turime. Ir kuo toliau, tuo bus blogiau.
- O justi tas sumenkęs žinių lygis iš studentų?
- Labai. Studentai nors ateina su labai gerais balais ir yra tikrai protingi vaikai, jų žinių trūkumas matomas.
- Giriamasi, kad šiemet keliais procentais padaugėjo besirenkančių technologijos, tiksliuosius mokslus. Esą todėl, kad valdžia jaunimą aktyviai ragino nesirinkti socialinių mokslų.
- Viskas buvo triukšmo lygiu. Tai fizikos terminas: kai signalas netolygus, tai vadinama triukšmu. Viskas šiemet buvo su paklaidomis. Dėl to, kad vienas ar kitas pašneka, niekas negali iš esmės pasikeisti. Visuomenė labai inertiška, pokyčiai labai ilgai trunka. Tai, ką dabar turime, yra 1990-1991 metų mokyklos reformos padariniai.
- Reformos trunka jau 23 nepriklausomybės metus. Vis reformuojame, reformuojame. Beveik kas ketverius metus, kai tik pasikeičia valdžia. Ir niekaip nebaigiam.
- Reiktų bent 20 metų palikti aukštąjį mokslą ramybėje. Vienas Nobelio premijos laureatas yra pasakęs, jei norite gauti geriausią mokslo rezultatą, inovacijų, paskatinti plėtrą, duokite mokslui maksimalų finansavimą, geriausią įrangą ir... palikite jį ramybėje. Šiandien mes nusiritome iki to, kad yra vien reformos, neužtikrintumas, ketinimai ketinimai ketinimai... Tai labai trukdo tiek mokymui, tiek mokslinei veiklai.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą