60-metį švenčiantis Rinkevičius įvertino: Nausėdai patinka Mahleris, o Grybauskaitė muzika nesidomėjo
60-metį švenčiantis Rinkevičius įvertino: Nausėdai patinka Mahleris, o Grybauskaitė muzika nesidomėjo

Sausio pirmąją, kai prietarai verčia mintyti, kaip čia padoriau nugyvenus dieną, (nes tokie, atseit, bus ir metai), staiga paskambina redaktorius ir primygtinai ragina pakalbinti Maestro Gintarą Rinkevičių. Mat artėja gražus jubiliejus. Kodėl turėčiau aš, nepažįstantis jokios natos?

Juk po naujametinio koncerto sakei, kad abi valandas kone ištisai krėtė šiurpuliukai. Negi tai jau ir leidžia kišti nosį į Maestro pasaulį, kuris man – neaprėpiamas kosmosas?

Redaktorius nenusileido ir po kelių dienų, tačiau per tą laiką ir man pačiam, ką čia slėpti, pagunda jau beveik ėmė kelti scenas. Juk ne kartą ir ne du Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertuose buvo persmelkusi mintis, kad tik magas gali sukurti tai, ką girdžiu ir matau.

Apie Gintaro Rinkevičiaus profesionalumą, temperamentą, charizmatišką natūrą yra kalbėję ar rašę daugelis muzikos luomo korifėjų. Vien orkestro 30-mečiui išleistame albume tilpo tiek ditirambų ir šiaip gražių žodžių. Tad man neliko nieko kito, kaip dirigento paklausti:

– Ar daug batutų jau netrumpos karjeros metais teko pakeisti? O gal kokią pavyko ir sulaužyti?

– Myliu ir mėgstu vieną batutą, nors jos reikšmės visiškai neabsoliutinu. Kažkaip jos dar nepakeičiau, nors ji jau tokia, kad reikėtų restauruoti. Galiu diriguoti kitomis, bet pojūtis rankoje jau kitoks.

Anksčiau turėdavau medinių, tai būdavo ir netyčia sulaužytų – užkabini kur nors, dažniausiai už pulto. Dabar batutos iš plastiko, ne taip lengvai lūžta. Kita vertus, tai – vis dėlto ne Stradivarijus, ir dirigentui nėra esminis dalykas, kur kas svarbiau – galva, protas, akys, įtaiga, artistiškumas.

– Kokį ar kurį koncertą įsiminėte kaip debiutą didelėje scenoje ir pilnoje žiūrovų salėje? Kaip jautėtės pirmą kartą tokioje aplinkoje pakėlęs batutą? Atsakomybė, jaudulys?

– Tai – koncertas su Filharmonijos simfoniniu orkestru Palangoje, Vasaros estradoje, 1981-aisiais. Man – dvidešimt vieni. Skridau į pajūrį lėktuvu ir buvo labai gražu, tačiau dar ore man pakilo temperatūra. Su trisdešimt devyniais repetavau ir koncertavau. Tik paskui viskas atsileido, ir paaiškėjo, kad čia nebuvo jokia liga, o tiesiog nervinė įtampa.

– Ką grojote?

– Šostakovičiaus Penktąją simfoniją, su Povilu Stravinsku Rachmaninovo Rapsodiją Paganinio tema ir dar Glinkos Valsą fantaziją. Visada prisimenu ir prisiminsiu tą programą.

– Dabar, kai jau šimtus kartų esate stovėjęs prie pulto ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Švedijos, Nyderlandų, Pietų Korėjos salėse, koncerto diena taip pat ypatinga nuo pat ryto?

– Ne, dabar jau išmokau – galiu tą dieną ir visais kitais darbais užsiimti. Galbūt šeima mane išauklėjo, mano vaikai, mano žmona. Jie turi visokių savų dalykų, ir aš negaliu būti kažkoks įtampos šaltinis. Mano problemos yra mano ir tiek.

Jaunystėje, kai buvau dvidešimt kelerių, trisdešimties, tada galvojau vien tiktai apie muziką. Jaučiau, kad muzika yra šventas dalykas. Gal tai gerai, kai esi jaunas ir taip galvoji, kai muzika tau yra vienintelis ir pats didžiausias tikslas, ir niekas neturi jo užgožti – nei šeima, nei vaikai. Vis dėlto manau, kad tada buvau neteisus, todėl dabar stengiuosi tuos dalykus atitaisyti...

– Kaip atrodo paskutinės dešimt minučių prieš orkestrantams užimant savo vietas, o Jums viesulu įsiveržiant į sceną?

– Nereikia viesulu veržtis į sceną, žiūrint, kokią muziką reikės diriguoti. Jeigu prasideda Valkirijų skrydis, tai būtinai reikia įskristi į sceną?

Ne, normaliai. Žinote, prieš koncertą šalia būna labai labai nervingų žmonių. Yra įvairių solistų, su kuriais eini į sceną. Solistai nervinasi skirtingai. Kartais daugiau negu dirigentas, nes jam nereikia tuo laiku groti arba dainuoti.

Solistams yra kitaip, ir kiekvienas turi arba ieško savo būdo apsiginti nuo įtampos. Ne visiems, ypač merginoms, tai gerai sekasi, ir jos neslepia to nervo, kuris nori nenori bent šiek tiek persiduoda kitiems žmonėms.

Žodžiu, kiekvienas tą akimirką išgyvena labai skirtingai, o dirigentui tenka būti tų įvykių sūkury.

– Dirigentas batuta mojuoja ir natų lapus verčia nusisukęs nuo publikos, kitaip nieko neišeitų, tačiau jam, ko gero, svarbu ne tik susitelkti į muziką, kūrinio atlikimą, bet ir jausti salės kvėpavimą į nugarą?

– Taip, visada jauti salės kvėpavimą į nugarą. Apskritai juk kiekvienas žmogus jaučia kitą žmogų, o dirigentas, nors ir stovėdamas nugara, jaučia tūkstančio žmonių dėmesį. Tai veikia, ir tu vienaip jautiesi, diriguodamas per repeticiją, kai orkestras groja tuščiai salei, ir visai kitaip, kai ji pilna publikos.

Žmonės salėje – tai adrenalino dozė kiekvienam muzikantui. Žinoma, pasitaiko ir nesmagių dalykėlių, sakysim, kažkas salėje užsikosėja arba suskamba mobilus telefonas, ar net keli, per tą pačią labai tylią dalį, arba tarp dalių kažkas pradeda ploti. Tai šiek tiek dirgina, bet, žinoma, neužgožia džiaugsmo, kurį muzikantui suteikia publika.

– Koks jausmas, kai po paskutinio mosto akimirkai stojusią mirtiną tylą perplėšia galingas aplodismentų uraganas? Kaip atsipalaiduojate po koncertų, kurie, kaip galima jausti, turėtų nežmoniškai išsekinti?

– Geras jausmas, galbūt pats geriausias. Baigiasi programa, nuskamba aplodismentai, ir, jei viskas gerai, valandą ar dvi dar jauti koncerto formą ir alsavimą, juk muzika yra laiko menas. Ne skulptūra, kuri stovi ir stovės šiandien, rytoj ir gal dar tūkstantį metų. Muzika – atlikimas, gyvas daiktas, visiškai gyvas daiktas, ji suskambėjo dabar.

Praeina kažkiek laiko, aišku, prisiminimai lieka, bet jie blėsta, blėsta. Pirmos kelios valandos po koncerto turbūt yra pačios geriausios, kol dar viskas sukasi galvoje, kol dar prisimeni visą tą skambėjimą.

Taip, koncertai išsekina, jauti nuovargį. Atsipalaiduoti padeda kokie nors kiti užsiėmimai arba kita muzika. Tie dalykai gali prislopinti, nutildyti tai, kas neseniai buvo išgyventa. Jokie nikotinai arba alkoholiai nepadės, tikrai nepadeda. Čia kaip tuo atveju, kai žmogus kažkokiais dirbtinais dalykais bando spręsti savo problemas. Ne tas kelias.

– Kas lemia koncerto sėkmę? Ar teko kada nors pajausti, kad nepavyko taip, kaip norėjote, kaip reikėtų?

– Taip, visada yra tegu ir neryškus pojūtis, kad dar nepavyko taip, kaip reikėtų. Viskas labai reliatyvu. Namuose gali būti vienaip, svetur – kitaip. Gali ilgai repetuoti ir labai neblogai parengti programą, tačiau bendras skambėjimas nukentės dėl to, kad, pavyzdžiui, Kongresų rūmuose nėra geros akustikos.

Gera akustika – vienas svarbiausių dalykų, tačiau nedaug kas tai supranta. Būtume laimingesni, jei akustikos svarbą suvoktų tie žmonės, nuo kurių priklauso sprendimai bei rezoliucijos.

– Pirmoji orkestro kelionė į užsienį? Kas apskritai sudėlioja orkestro maršrutus?

– Dėlioja gyvenimas. Pirmoji kelionė buvo į Prancūziją su Ąžuoliuko choru, tada buvome dar Jaunimo simfoninis orkestras. Paskui turėjome daug gastrolių Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje.

Tai – tam tikri komerciniai dalykai. Buvome jauni, norėjome visur važiuoti. Atlyginimai Lietuvoje buvo labai maži, o dienpinigiai spindėjo. Dabar nelabai kas ir nori važiuoti, nes tai – tik sunkus darbas.

– Atsigręžkime į neseniai pasibaigusius 2019 metus. Dar gegužės viduryje pasiskelbėte apie sezono Kongresų rūmuose uždarymą, mat prasidėsianti rekonstrukcija. Atsisveikindami grojote Gustavo Mahlerio Trečiąją simfoniją, tačiau prieš Naujuosius sugrįžote į tą pačią sceną ir tą pačią gera akustika, kaip teigiama, nepasižyminčią salę.

– Sugrįžome dar rugsėjį, turėjome greitai persirikiuoti, nes jau buvo pardavinėjami bilietai į kitas sales. Grįžome į Kongresų rūmus todėl, kad nusprendėme: arba darome gerai, tai yra gerą akustiką, arba nedarome visai. Šiaip gal būtų ir paprasčiau daryti paprastą remontą, bet mes norime pakelti rūmų stogą, o tam reikia žymiai daugiau visokių leidimų.

Apskritai daugiau biurokratinių trikdžių. Leidimai, komisijos, viešieji pirkimai, konkursai ir su jais susiję teismai. Suprantu, kad valstybės institucijoms sunku teisingai ir greitai viską išspręsti, bet mums, žinoma, norėtųsi didesnių šio aparato apsukų. Mes norime padaryti, kad Kongresų rūmuose muzika skambėtų gražiai.

Tiesa, perspektyvoje matome nacionalinę Koncertų salę, tačiau pagal tai, kaip viskas vyksta, nesu įsitikinęs, kad ji atsiras greitai. Todėl geriau nevilkinant tvarkyti Kongresų rūmus, kartu laukiant Koncertų salės, kuri bus skirta klasikinei muzikai – Filharmonijos, mūsų, kamerinės muzikos orkestrams ir chorams.

– Viename interviu esate gan išsamiai pasakojęs apie ką tik minėtą austrų kompozitoriaus, kaip atrodo, Jūsų itin mėgstamo, Gustavo Mahlerio Trečiąją simfoniją. Netgi vardijote šio kūrinio dalis, pavyzdžiui, antroji Apie ką man kalba gėlės, trečioji Apie ką man kalba žvėrys, ketvirtoji Apie ką man kalba žmogus, penktoji Apie ką man kalba angelai. Jums, žinoma, gerai suprantama, ką kalba visi – nuo augalų iki Dangaus pasiuntinių. Kokiu raktu naudojatės, kaip siekiate, kad tai pajustų ir mažiau muzikoje praprusę klausytojai?

– Muzikos grožio raktu. Muzika veikia žmogų. Tai muzikos misija, juk, nepaisant visų technologijų, vis tiek dvasiai kažko reikia. Atskleisti muzikos grožį reiškia atskleisti ir labai skirtingas idėjas. Visa tai tampriai susiję.

Jei kalbėtume vien apie kokį nors turinį, tai nieko nepasakytume. Muzikos kūrinys nėra romanas, nors romane, kaip ir poezijoje, irgi ne apie turinį eina kalba, o ir apie kalbos grožį. Ne turinys yra svarbiausia, o tai, kaip jis atskleidžiamas. Muzikoje tai priklauso nuo profesionalumo ir muzikantiškosios intuicijos.

– Atrodo, dar labiau nei Mahlerį iškeliate Johano Sebastiano Bacho Mišias h-moll? Sakėte, kad tai – visiškai ne šio pasaulio muzika. Kada vėl išgirsime šį iškilų kūrinį?

– Manau, net žiūrint objektyviai iš žmonijos kultūrinių laimėjimų perspektyvos, šios Bacho mišios užima pačią aukščiausią poziciją. Kalbėti apie šios muzikos genialumą yra labai sunku – ką bepasakyčiau, būtų per mažai. Tai yra kategorijos, kurios išeina už įprastų sąvokų ribų, sakyčiau, kad tai – kosmoso muzika.

Centre, priekyje – violončelininkas Miša Maiskis / KVSO archyvo nuotr.

Kita vertus, pati geriausia atrodo muzika, kurią tuo metu studijuoji. Aš tarsi ir absoliutinu Bacho mišias, bet čia, matyt, kaltas tas idealo nepasiekiamumas. Bacho mišios man vis dar didžiulė paslaptis, gal didesnė paslaptis negu Mahlerio arba Bethoveno simfonijos. Tačiau jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad šios simfonijos yra kažkuo žemiau negu Bacho mišios.

Nors sakau, kad tai – kosmoso muzika, negaliu lyginti. Čia vis dėlto ne sportas. O Bacho Mišias h-moll vasarą atliksime Vidaus reikalų ministerijos kieme.

– Kaip dėliojate repertuarą? Kas lemia – noras patikti publikai ar jos lavinimas, atliekant mažiau žinomus ir ne taip žmonėse populiarius, bet sudėtingus, pasaulinio lygio kūrinius? O gal komerciniai interesai? Jūsų orkestras, nors ir simfoninis, pasižymi labai plačia programų palete – nuo klasikos iki roko bei miuziklų.

– Galėčiau atsakyti, kad repertuarą pirmiausiai lemia tai, kas man, kaip muzikantui, patinka. Neabejotinai svarbi yra švietėjiška misija. Pavyzdžiui, įdėję daug pastangų, atlikome Olivier Maessian simfoniją Turangalila, ir tai buvo daugiau švietėjiškas darbas.

Poetas Andrejus Voznesenskis, pianistas Nikolajus Petrovas, Gintaras Rinkevičius / KVSO archyvo nuotr.

Kas kita, kad aš nesitikėjau tokio didžiulio publikos susidomėjimo. Labai gerbiu mūsų publiką – pas mus Lietuvoje yra daug išprususių ir sąmoningų žmonių. Esu nusiteikęs optimistiškai, nors kartais nuliūdina nelabai protingi valdžios sprendimai. O komercija – tai ir roko baladės, ir šventiniai koncertai.

– Galima spėti, kad esate ir didelis operos mylėtojas. Kartu su režisieriais, ypač Dalia Ibelhauptaite, pastatėte jų, matyt, apie penkiolika ar dvidešimt. Kaip užgimė Jūsų su Dalia tandemas? Ar operos Jūsų orkestrui suteikia kokių nors pranašumų, kitaip sakant, papildomo svorio? Ar tokia žanrų įvairovė eina į sveikatą pačiam orkestrui? Apskritai, ar pasaulyje populiaru, kad simfoniniai orkestrai imtųsi operų bei lengvo žanro kūrinių?

– Žinių ant pečių nenešiosi, ir aš manau, kad čia labai teisingas dalykas. Kuo daugiau, kuo įvairiau, tuo geriau ir orkestro muzikantams, tuo geriau bet kuriam menininkui, nes yra simfoniniai koncertai, yra ir teatras.

Mano gyvenime tos proporcijos – simfoninė muzika ir opera – kaitaliojasi, kartais būna per pusę, kartais nusveria simfonijos, o kitais metais, žiūrėk, operos. Labai labai skirtingai.

Kadangi ilgą laiką dirbau Latvijos operos ir baleto vyriausiuoju dirigentu ir meno vadovu, jau tenai buvo gal dvidešimt operų. Pirmoji mano opera – dar Peterburge Eugenijus Oneginas, po to – Budapešte, paskui – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro atidarymas ir Audronės Žigaitytės Mažvydas.

Diriguodavau ir Lietuvos operos ir baleto teatre, pirmasis pastatymas, turbūt 1990 metais, buvo Giuseppe`s Verdi Nabukas. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be operos, o orkestro muzikantams, manau, tai – naudinga patirtis, plečianti akiratį ir kelianti profesionalumą. Lygiai kaip ir man.

– Kokią dalį, rengiant koncertą, užima Jūsų darbas prie partitūros, kitaip sakant, prie stalo? Ką iš anksto turite žinoti apie kūrinį, autorių, epochą? Kaip diletantas, paklausiu, ar dirigentas turi susižymėti instrumentų įstojimus, ar tai padaro kompozitorius? Beje, girdėjau tokį atsiliepimą: Įstojimą maestro kiekvienam kaip ant lėkštutės padeda – nežinau, kokiu žiopliu reikėtų būti, kad nepamatytum. Jis turi Dievo dovaną taip parodyti, kad tu tiesiog negali neįstoti. Nesu matęs kito tokio dirigento. Ir tarp operos solistų, girdėjau, sklando toks posakis: Maestro Gintaras įdeda į burną muziką ir žodžius.

– Stengiuosi padėti operos solistams ir kitiems muzikantams, kaip jau ten man išeina, taip išeina. Tik negaliu pasakyti, ar būtinai to reikia – visi yra profesionalai ir žino, kada įstoti. Tai nėra dirigento misija.

Čia mes prieiname prie klausimo, kam reikalingas dirigentas? Ne tam, kad rodytų įstojimus. Apie darbą galiu pasakyti, kad turbūt 80 jo procentų yra ne su orkestru. Nors pagrindinis ir, aišku, sunkiausias, atsakingiausias momentas, kada jau išeini repetuoti.

Partitūrą ruoši mėnesį ar du, vėlgi priklauso, kiek per dieną skiri laiko sėdėti prie stalo. Kuo didesnis profesionalas, tuo mažiau jam reikia ruoštis.

Pavyzdžiui, Čaikovskio Šeštąją simfoniją žinau mintinai, man nereikia partitūros, bet ji guli, nes esi pripratęs ir jeigu jos nebūtų, jaustum tam tikrą diskomfortą, trūktų pasitikėjimo. Eikvotum jėgas galvodamas, kas ten bus priekyje, nors tikrai žinai tą muziką mintinai.

– Sugrįžus po repeticijos, tenka vėl sėsti prie partitūros?

– Taip, turi skirti šiek tiek laiko partitūros studijoms. Esu amžinas studentas, studijuoju, kas ten yra, kas groja. Kai būni jau taip įsigilinęs, kad žinių kiekybė virsta kokybe, staiga atrandi: o, čia turi taip skambėti! Dabar jau kalbu apie tai, kam reikalingas dirigentas.

– Ne paslaptis, kad mėgstate iššūkius, imatės pačių didingiausių kūrinių. Taip pat visiems žinoma, kad vasario 20-ąją įvyks jubiliejinis Maestro G. Rinkevičiaus koncertas, per kurį skambės Arnoldo Schoenbergo Gurre-lieder. Kas tai per kūrinys?

– Yra kūrinių, apie kuriuos galvoji, kad jei dabar neatliksi, tai gali paskui ir visai nesugroti. Ir bus gaila. Galbūt nebus palankių sąlygų, nes šis kūrinys reikalauja galingų pajėgų. Didžiulė orkestro sudėtis – aštuonios fleitos, mūsų orkestre tiek jų nėra, reikia kviesti iš šalies, dešimt valtornų, trys chorai, penki solistai.

Muzikinė Schoenbergo kalba čia, kaip vėlyvojo Wagnerio arba Richardo Strausso, vėlyvasis romantizmas. Tai reiškia, kad labai gražios melodijos, yra kažkiek mitologijos, dekadanso, daug tragizmo. Žinoma, ir meilės tema. Labai turtinga orkestruotė, labai sudėtinga ir graži muzika, ir ją atlikti, turbūt, kiekvieno dirigento svajonė.

Gurre lieder – vienas iš tokių etapinių kūrinių, kurie darė didžiulę įtaką visai muzikos istorijai. Šį kūrinį dirigavo Karajanas ir kiti didieji dirigentai. Neslėpsiu, noriu ir aš. Prie partitūros dirbu nuo vasaros ir su orkestru jau kuris laikas repetuojame.

– Tačiau bent mintimis dar grįžkime į jaunystę, kai Jūs, būdamas bene dvidešimt ketverių metų, laimėjote pasaulinį Herberto von Karajano dirigentų konkursą. Ką tuo metu mąstėte apie perspektyvą?

Bet kokiam jaunuoliui iš bet kokios pasaulio šalies laimėjimas tokiame konkurse būtų atvėręs duris į absoliučiai fenomenalias galimybes. Deja, Gintaras buvo iš Sovietų Sąjungos, tuo metu buvo uždaros sienos ir sistema kontroliavo, kur tu galėjai važiuoti ir kur dirbti.“

Ar tada apie tai Jūs bent pamąstėte? Kaip, kokiu mastu geležinė sovietų uždanga suvaržė Jūsų talento erdves, galimybes įsisukti pasaulinėje orbitoje?

– Dabar daugiau apie tai mąstau. Tada buvo labai didelė euforija, kad laimėjai tokį konkursą, niekas iš Lietuvos nebuvo laimėjęs ir paskui nelaimėjo. Dabar jau ir paties konkurso nėra. Tas konkursas mano biografijoje pasiliks visą laiką kaip reikšmingas ir geras įvykis. Ir ne tik tas, buvo dar du, kuriuos laimėjau.

Pirmiausiai niekas nebūtų išleidęs į Karajaną, jei 1983 metais nebūčiau tapęs sąjunginio konkurso Maskvoje laureatu. Jeigu tuo metu nebūtume Sovietų Sąjungoje, žinoma, būčiau koncertavęs Europoje ir pasaulyje. Vertinant sovietų masteliais, man ir čia nebuvo blogai – priėmė dirbti Filharmonijoje, be to, gavau butą. Kas dabar už konkursus dalija butus?

Po Karajano konkurso pasipylė kvietimai koncertuoti po Sovietų Sąjungą. Nors ne po pasaulį, bet vis tiek gerai, kitaip gal nebūčiau nuvažiavęs net į Latviją.

Kultūrinis gyvenimas vis dėlto vyko, buvo kultūrinių leidinių, kurie nušviesdavo įvykius. Jeigu jau Karajano konkurso laureatas, tai galėsi koncertuoti Maskvoje, Peterburge ir kituose sovietų miestuose.

Išvažiavau į kitą konkursą, koncertavau Budapešte, vadinamajame Rytų bloke, ne Vakaruose. Buvome supančioti tokių odiozinių organizacijų, kaip Sojuzkoncert ir Goskoncert. Aišku, tai slėgė. Prisiminkime Virgilijų Noreiką – jeigu ne gyvenimas Sovietų Sąjungoje, jis tikrai būtų koncertavęs Covent Gardene, Metropolitene ir kitose pasaulinėse scenose.

– Galima nujausti, kad aukščiausių reitingų dalybose susikerta daugybė faktorių – tobula vadyba, subjektyvios įtakingųjų nuostatos. Be pagalbos iš šalies, matyt, sunku svajoti kad ir apie pasirodymą MEZZO kanale.

– Subjektyvūs dalykai visur turi įtakos. Deja, muzikos pasaulyje jos labai daug. Čia irgi, kaip krepšinyje, dirba agentūros. Natūralu, kad organizaciniu darbu turi užsiimti profesionalai.

Tai – žiaurus pasaulis, nes yra pinigai, honorarai, agentų noras kuo daugiau uždirbti. Išeina toks truputį iškreiptas verslas. Dėl to dažnai kalba eina ne apie muzikos atlikimo lygį, jos interpretaciją, o grynai apie agento reikšmę.

Deja, taip yra, ir daug jaunų dirigentų bei dirigenčių dėl to vargu ar paliks muzikos istorijoje pėdsaką, kaip paliko, pavyzdžiui, Herbertas von Karajanas.

– Apskritai pats žodis verslas, kai kalbame apie muziką, skamba neskaniai.

– Deja, yra taip. Kaip sporto verslas, tik sporte, aišku, žymiai didesni pinigai. Popsas savaime yra verslas. Gaila, bet ir klasikinė muzika taip pat.

– Biografai sąžiningai surikiuos Jūsų darbo Rygoje, Malmėje, Novosibirske dešimtmečius. Papasakokite apie dirigavimo kitiems – nepažįstamiems ir skirtingiems – orkestrams ypatumus?

– Visi muzikantai suvokia kaip normą, kad iš kitur atvažiavęs dirigentas išsako savo norus, pareiškia savo valią. Būdami profesionalai, jie supranta, kad turi jam paklusti ir viskas čia yra gerai.

Tos taisyklės buvo kuriamos šimtmečiais, dėl to dirigentas ir vadinasi dirigentas, o ne koks nors demokrentas ar demokratas. Su kitais orkestrais yra viskas tas pats, tiktai nepažįsti žmonių.

– Bet juk kiekvienas orkestras turi ką nors būdinga tik jam?

– Taip, orkestrai saviti. Rusai – vienaip, švedų orkestrai – kitaip. Labai skirtingas profesionalumo lygis ir mentalitetas. Gerai pažįstu rusus, kadangi mokiausi Peterburge ir Maskvoje, žinau, kas ten galima, kas ne. Taip pat, kad kartais ir griežtesnis tonas – nieko baisaus.

Lygiai taip ir Lietuvoje muzikantai supranta, kad rūstesnė pastaba nėra asmeninis įžeidimas. Profesionalai suvokia, kad tai iš noro, jog būtų geriau, ir nieko piktybiško tame nėra. Kartais iš anksto pasakau, kad jei kur nors kada nesusivaldysiu, žinokit, jog nieko asmeniško čia nėra.

– Daug kam girdėta, kad prie Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro ištakų arba, vaizdžiau sakant, prie lopšio stovėjo trys šviesūs žmonės, ministrai – Henrikas Zabulis, Romualdas Sikorskis ir Jonas Bielinis. Kaip tai įvyko?

– Tai tikrai šviesūs žmonės, ir simfoninė muzika jiems nebuvo tuščias garsas. Su Henriku Zabuliu apie Šostakovičių, Mahlerį ar Bethoveną galėdavai diskutuoti kaip su profesionaliu muzikantu. Nežinau, su kuo dabar, bet vėlgi nenoriu lyginti skirtingų laikotarpių, nors čia, žinoma, svarbu ne laikotarpis, o asmenybė, žmogus. Ar turi jis aistrą muzikai, ar neturi.

Kaip supratau, mūsų prezidentui patinka Mahleris, klausė, kada vėl jį grosime. Labai puikus dalykas, jeigu Gitanui Nausėdai tai įdomu, tik norėčiau, kad jis kartu su publika Mahlerį galėtų pasiklausyti geros akustikos salėje. O jeigu prezidentei Grybauskaitei niekada nebuvo įdomu muzika, tai tik patvirtina, kad gali būti taip, gali ir kitaip.

– Taip klostėsi, kad Jūsų laurai konkursuose sutapo su pirmųjų dukrelių Saulės ir Rūtos gimimu. Kai į Jūsų gyvenimą atėjo Donata ir Danielė, paskui Laura, Ieva, Marius ir pagaliau Linas, Jūsų kaip dirigento kelias tapo tarsi nuosaikesnis, lygesnis, be išsišovusių everestų.

Tačiau Jūsų gyvenimą dabina ir tokia viršukalnė, kokia tikriausiai negalėtų pasigirti ne vienas pasaulinių dirigentų. Toji viršūnė – septyni Jūsų vaikai. Septyni talentingi, teisingai auklėjami vaikai yra ne mažiau negu orkestras. Ar sutinkate?

– Daugiau negu orkestras. Aš dabar galvoju, kad tikrai daugiau. Šitoje hierarchijoje iš pradžių man muzika buvo numeris vienas, dabar manau, kad vis dėlto mano vaikai, mano šeima yra svarbesnis dalykas, nors, žinoma, aš neišduodu muzikos.

O jeigu apie everestus, nežinau, tas kelias ir dabar nėra koks nors lygus. Visai neseniai, sausio 14-ąją, turėjau koncertą Maskvoje labai geroje salėje su Asmik Grigorian ir su labai geru simfoniniu orkestru. Viskas vyksta, tiktai ne visada nušviečiami net ir ypatingesni įvykiai. Šiaip jau stengiuosi išlaikyti naujų kūrinių alkį ir mokytis juos atlikti.

– Gal mano užuomina apie everestus nebuvo labai korektiška, atsiprašau, bet apie koncertą su Asmik Maskvoje jokiose televizijose arba portaluose nemačiau jokių pranešimų...

– Niekur ir nebuvo. Dabar tokie santykiai su ta šalimi, bet kultūriniai ryšiai yra gerai ir įdomu. Tačiau vėlgi diriguoti Niujorke, matyt, yra visiškai kitas dalykas, negu Maskvoje, nors iš artisto pozicijų pasakyčiau, kad tokie lyginimai greičiausiai yra beprasmiai.

2013 metais Niujorke, Linkolno centre, dirigavau Pasaulio taikos orkestrui (World Orchestra for Peace). Aišku, tai buvo reikšmingas man koncertas, vienas gyvenimo everestų, bet toks pat reikšmingas įvykis koncertuoti, pavyzdžiui, Peterburge su Jurijaus Termikanovo simfoniniu orkestru. Tai be galo aukšto lygio orkestras.

Diriguoti Maskvoje, Didžiajame teatre, kūrybos prasme irgi yra labai svarbu ir reikšminga. Nesakau, kad politiškai tas pats. Ne tas pats. Bet vėlgi, jeigu mes visada ir viską siesime su politika, aišku, kad menui neliks vietos.

Neabsoliutinu, gyvename realiame pasaulyje ir negalime sakyti, kad mes nepriklausome nuo politikos, kad esame apolitiški, nors muzika turbūt labiausiai apolitiškas menas. Tai – ne teatro pastatymas, tai nėra žodis, muzika – tai bendražmogiški dalykai: meilė, tragedija, skausmas bei panašios kategorijos.

Donata ir Gintaras Rinkevičiai / „Santaros“ archyvo nuotr.

– Menkai perpratęs anglų kalbą, vis dėlto įsiminiau sentenciją: Successful marriage depends on two things – finding the right person and being the right person. Įstrigo gal todėl, kad, matyt, nesu the right person. Man regis, ši mintis tarsi tam tyčia taikyta Jums, o prieš ponią Donatą apskritai reikia nulenkti galvą.

Jūsų žmonos laikysenoje – jokio ženklo, kad jai tenka aukotis. Ji tuo gyvena. Vaikais, kurie mato ją šeimoje ir priima ypatingą, skubrų tėčio gyvenimo būdą. Ir Jumis, savo buvimu prisidėdama prie Jūsų spindinčios sėkmės. Ar teisinga būtų nuojauta, kad šeimoje tvyranti darna atlydi Jus ir į sceną?

– Kitaip neįmanoma. Mano gyvenime visko būta, kaip ir visko būna šeimose. Man tai tikrai labai svarbu, nes jeigu kas nors truputį ne taip, tada atrodo, kad viskas gali kristi iš rankų. Vidinė dvasinė harmonija yra labai reikalinga. O dėl being the right person – daugiau man pačiam reikia būti tuo teisingu žmogumi ir sudaryti sąlygas, kad šeimoje būtų viskas gerai.

P. S. Teko girdėti, kad kone prieš metus vienas muzikantas pašmaikštavo, girdi, grosime dar mažiausiai dvidešimt metų – Maestro sulaukė mažo lėliuko. Atseit, grosime, kol užaugins. Manding, tą smagų pokštą lengva transformuoti į nuoširdų linkėjimą: ilgų kūrybinio džiaugsmo metų ir jaukios namų šilumos, Maestro!


 

Sidebar placeholder