75-metį pasitinkantis fotomenininkas Antanas Sutkus: Autoritetų naikinimo metas

Antanas Sutkus, be abejo, pirmoji figūra Lietuvos fotografijoje. Kadaise jis įkūrė analogų Sovietų Sąjungoje neturinčią fotografų draugiją, vėliau tapusią Fotomenininkų sąjunga, aštuoniolika metų jai vadovavo ir buvo tas, kuris kirto langą lietuvių fotografijai į pasaulį. Iškirto, tačiau pats šiandien, regis, labiau laukiamas užsienyje nei namie. Vien per pastaruosius kelerius metus jo fotografijos eksponuotos Prancūzijoje, Ispanijoje, JAV, Vokietijoje, arti pusės milijono litų brazilai investavo į jo parodas, keliaujančias po visą šalį. Na, o namie jubiliejinę parodą išskėstomis rankomis sutiko tik privati „Vartų“ galerija.

- Žinot, kai tau 75-eri (birželio 27 d. - red past.) ir kai visos dienos gražios, jau gali drąsiai valdžią kritikuot, nebodamas, kad paskui liksi be „dalinio finansavimo“, - juokaudamas kalba fotografijos meistras A.Sutkus. - Nors baimė, kad ko neužgautum, gyva ne tik jaunuose, senuose - dar labiau.

- Yra ir tokia nuomonė: tas, kuris kritikuoja valdžią, griauna valstybės pamatus...

- Šiuo atžvilgiu man bičiulis kartą gerai tarė: „Antanai, jei mes, amerikiečiai, nebūtume kritikavę valdžios, mes iki šiol būtume britai“...

- Pasak filosofo Arvydo Šliogerio, ir jūsų fotografijoms būdinga banalybę versti tiesa.

- O tiesą gali paversti banalybe... Aš dažniau žodį „kasdienybė“ vartoju. Juk didžiausia vertė yra būtis: sėdėjimas sode, žiūrėjimas į gėles, klausymas, kaip vėjas lapus šlamena medžių šakose. Kasdienybė mums truputį pavaldi, mes galim ją paversti lėkimu prie prekystalio, kad nusipirktume dar vieną dešrelių porciją ar dar vienus batus, ir galim tą kasdienybę nutolinti nuo buities, tačiau daugeliui sutrukdo skurdas, kurio vis dar per daug yra Lietuvoje. Kiek pusalkanių vaikų, kiek šeimų, gyvenančių iš pašalpų, kiek pensininkų, per mėnesį tegaunančių vos šešis-aštuonis šimtus. Galų gale mane kaip pilietį asmeniškai žeidžia, kad parlamentarų ir valdininkų algos didėja visais laikotarpiais, o skurdžiausiai gyvenančių žmonių pajamos - nė krust. Ir meno žmonėms, ko gero, netrukus prireiks tikro bėdų turgaus arba bent jau savišalpos fondo, kurį ir siūlyčiau steigti nedelsiant, paramos. Juk metams bėgant, tarkim, sveikatos negerėja. Aš gaunu valstybinę pirmo laipsnio pensiją ir, prisipažinsiu, man gėda prieš bičiulius, kurie ne prastesni menininkai, bet nėra gavę nacionalinės premijos. O kur palikti valstybinių premijų laureatai? Kur pradangintos valstybinės antrojo laipsnio pensijos? Žiūrėkit, kiek valdininkų gauna valstybines pensijas, o menininkai ką, prastesni?

- Ar jūsų nežeidžia cinizmas po cinizmo: užkelti teisėjų algas, kad tik nebeimtų kyšių, skriausti pensininkus, nes lėšų gana tik parlamentarams?..

- Tai nepadoru, bet ar jūs nepastebit, kad padorumo praradimas valstybiniu lygiu eina ir iš katalikybės šaknų išsižadėjusios (kad neįžeistų musulmonų) Europos Sąjungos?.. Čia ji gina Ukrainą, svarsto ekonomines sankcijas agresoriui, o Vokietija su juo savo biznelį varo, o Prancūzijos prezidentas meta vakarienę su Obama ir bėga į Versalį susitikt su Putinu; ten jie sutaria, kad vis dėlto prancūzai „Mistralį“ Rusijai parduos, nes antraip jiems būtų per dideli nuostoliai. Kam vaidinti demokratijos gynėjus, jei daugeliui nedemokratinių režimų Vakarų šalys pardavinėja ginklus. Kam kišti pinigus į demokratinius institutus, kam kiršint žmones? Kad jie paskui būtų sukišti į kalėjimus?

- Turėdami šiokią tokią teisę į kasdienybę, kaip jūs sakote, matyt, neturime teisės į tiesą.

- Aš buvau ir dabar esu idealistas, bet idealistas pesimistas. Nes tikrovė idealizmui nepalanki, arba palanki tik idealizmui...

- Apskritai Lietuvoje labai trūksta autoritetingų idealistų balso.

- Juk Lietuvoje autoritetai yra tiesiog sunaikinami. Nepastebėjote? Keliamas balsas ne tik prieš S.Nėrį, keliamas balsas jau ir prieš Maironį, keliamas balsas prieš visus politinius autoritetus, nors tiek kairė, tiek dešinė reikalingi dėl pusiausvyros, - jie naikinami, jie nereikalingi. Šiandien autoritetai yra nebent tie, kurie ateina į valdžią, gauna geras algas ir gali į mus žiūrėti iš aukšto. Net tada, kai kairieji ir dešinieji ima postringauti apie menininkų socialinę rūpybą, rentas, pensijas, jiems rūpi ne jos, jiems rūpi, kurio bus viršus, kuris prakalbės kitą, pamiršę, kad menas nėra politinis, kaip gėlės nebūna partinės, ir ačiū Dievui, kad kitaip nėra. Juk menas reikalingas Tautos dvasiai palaikyti, ir aš manau, kad jis turėtų rūpėti visiems, kam rūpi nacionalinis saugumas. Kad ir ką kalbėtume apie Putiną, su menininkais jis turi tokį kontaktą, kuris rodo, kad menas ir kultūra yra vienas iš Rusijos nacionalinio saugumo atspirčių. Kad ir kaip tai mums nepatiktų, aukšto lygio menas, kurį priima pasaulis, veikia Rusijos naudai ir jie naudojasi tuo.

- Gal Lietuvoje per mažai šviesių galvų, kad tai suprastų?

- „Gyvenimas vienas, valdžios daug“, - čia iš „Krikštatėvio“. Išdrįsiu pasakyt: Lietuva tampa nebe piliečių, o valdininkų valstybe, šviesūs žmonės Lietuvoje yra žemiau vidutinės klasės, inteligento pakopa tapusi gal ne pati žemutinė, bet žema. Aš manyčiau, kad mes praradome kultūrinės bendruomenės ryšius ir kultūrinės bendruomenės bendravimo lauką, kuriame turėtų dalyvauti tiek valdžia, tiek intelektualai, tiek kitų sričių žmonės, galbūt ir verslininkai. Šiandien visi susispietę savo klubuose: verslininkai sulėkę į savus, kur biednesnis pabuvęs mauna lauk, nes jaučiasi tarytum būtų utėlėtas, matyt, ir valdžia susitelkusi į savus, nes susidaro įspūdis, kad palaikomas vienos krypties menas ar viena grupė autorių, - valstybinės institucijos neturėtų vienapusiškai palaikyti tik vieną kryptį. Prie sovietų buvo paklausūs realistai, šiandien - modernus konceptualusis menas. Neprarandu vilčių, kad dabartinis kultūros ministras, būdamas šalto proto, laviruos, bet nemanau, kad jis tartųsi su meno žmonėmis, nes siūlo nemokėti menininkams, siūlo, kad jiems užmokėtų būsimosios kartos. Ministrai taip greit keičiasi, bet tai netrukdo jiems įeiti į istoriją: vienas iš buvusiųjų ministrų, pamenu, siūlė menininkams važiuoti į Ispaniją skinti pomidorų, kitas sakė, ne tragedija, jei naujausių dviejų trijų knygų biblioteka negaus... O aš manau, - tragedija, nes jaunimas liovėsi skaityt. Kodėl? Todėl, kad sistemingai visą Nepriklausomybės laikotarpį naujausios knygos nepakliūdavo į biblioteką, ir ryšys su jaunu žmogumi buvo prarastas. Ar pagalvoja kas apie ryšius, kurie negrįžtamai sunyksta, jeigu uždaroma ar viena su kita sujungiama biblioteka? Ministras daug kalba apie edukaciją, bet nekalba apie visą jos sistemą, organizaciją, kuri apimtų visą Lietuvą ir veiktų be atvangos.

- Nepastebėjot, kad kultūros suklestėjimą kai kurie jos atstovai sieja tik su naujais meno projektais?

- Po savaitės man bus 75-eri, tad galiu pasirodyti ir „reakcingas“: aš projektus vadinu pačios idėjos, kultūros ir meno devalvavimu. Pradžioj juokdavausi: anksčiau sakydavau „einu į Rinkevičiaus koncertą“, dabar sakau „einu į Rinkevičiaus projektą“, anksčiau teatre buvo spektaklis, dabar projektas, - kas čia, projektavimo organizacija? Menas neprojektuojamas, menas daromas daugiausia intuicija ir talentu, beje. Tegul projektus sau susidarinėja valdininkai (jie moka atsirašinėti), ką jie darys, kas bus jų prioritetai, tegu su tais projektais supažindina kultūrinę visuomenę. Aš nematau projektų, skirtų talentų paieškoms bei jų ugdymui. Kodėl geriausi mūsų atlikėjai pasirodo užsienyje? Matyt, todėl, kad namie jiems sunku išsilaikyti.

- Matyt, jiems knieti pasirodyti svetur ir dėl pripažinimo.

- Aš, pavyzdžiui, labai noriu Lietuvoje pasirodyt, bet negaunu pasiūlymų. Užtat rodau fotografijas „Vartų“ galerijoje, kur telpa tik trečdalis mano parengtos parodos. Užsienis kviečia ir siūlo, - aš važiuoju ten. Ten institucinis susidomėjimas mano fotografija didesnis.

- Gal Sutkus per daug išdidus?

- O ką, tai blogai? Tai ne išdidumas, tai - orumas. Pas mus mėgstama organizuoti išeivių parodas, kurios paskui paliekamos kaip dovana. Aš gi ne emigrantas ir didelių dovanų negaliu pasiūlyti. Pusę metų pusė Nacionalinės galerijos buvo užimta Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai reikmėms, kas jau savaime atrodo gėdingas taupymas. Įsivaizdavau, kad tokia proga galerija bus pilna nacionalinio meno, kad svečiai galėtų jį pamatyti, bet klydau - pusę jos buvo užėmę tos pačios tarybos biurokratai. Galų gale aš neturiu didelių ambicijų, man svarbiausia, kad turėčiau sveikatos, kad galėčiau dar dirbti su archyvu ir iškasti jame naujų fotografijų. Penkiasdešimt tokių, dar nespausdintų, pamatysit „Vartuose“, ir šimtas jų liks nerodyta. Aš jau daug nugyvenau ir, manau, prasmingai, tik bijau, kad man nesant artimiesiems gali stoti juodos dienos. Jeigu aš bijau dėl savo artimųjų, vadinasi, aš negaliu apsaugot šeimos, pagrindinės visuomenės ląstelės. Jai liks mano archyvas, bet nesu tikras, ar Lietuvoje jis bus „įdarbintas“...

- Visąlaik stebiuosi, kaip jūs sugebėjote sukaupt tokį didelį archyvą, vadovaudamas fotomenininkų sąjungai?

- Nesugebėjau. Kai dabar archyvus žiūriu, matau, kad pradėjus dirbti draugijoje, baigėsi mano labai gerų kadrų laikas. Kūryba - ne savaitgalio fotografavimas, tai viso gyvenimo reikalas. Lietuvių fotografija, atgavus Nepriklausomybę, jau buvo žinoma pasaulyje, ko nepasakysi apie kitus menus, tačiau lig šiol ji neturi nuolatinės ekspozicijos, lig šiol nėra fotografijos centro, kur būtų galima kaupti ir paveldą, ir šiuolaikinę fotografiją parodyti. Fotografija - judrus menas, greičiau už kitus galintis pasiųsti signalą apie mūsų tapatybę (šiandien vėl tampa itin aktualu tą tapatybę ginti). Mes ir prie rusų eksportavome Lietuvos fotografijos tapatybę. Rusų kritikai ir sugalvojo terminą „Lietuvos fotografijos mokykla“ - reikėjo kaip nors pateisint psichologinius veidus Macijausko, Naujiko, Luckaus, Ruiko, Rakausko, mano fotografijose. Kodėl mes sukūrėm tokią fotografiją? - mes mylėjom Lietuvą.

- Įdomu, fotografija jums dar turi paslapties?

- Fotografija yra šviesos menas, o šviesa yra stebuklas, nes Dievas yra šviesa. Vadinasi, mes, fotografai, truputį dirbam ir su Dieviška materija. Na, o kai geras kambarys yra pilnas dar neperžiūrėtos medžiagos, ją liesdamas, be abejo, tikiesi kokio nors stebuklo.