Adomas Statkus: "Kas matė mirtį, vertina gyvenimą"

Ką veikiate Aleksandrijos kaime ir šiaip gyvenime?

Baigiau Žemės ūkio akademiją (dabar Žemės ūkio universitetas), esu agronomas. Kadaise dirbau kolūkyje, dabar turiu savo šimto melžiamų juodmargių karvių bandą ir 200 hektarų žemės. Mano ūkis išmaitina mano šeimą ir dar aštuonis samdomus žmones. Anksčiau dirbau vienas pats, o dabar vadovauju darbams, nors ekstremaliomis aplinkybėmis tenka ir traktorių vairuoti, karves pašerti, arti ir sėti.

Dvi dukterys ir sūnus pabėgo į miestą, bet jau norėtų grįžti, mat miesto gyvenimas per ankštas. Pasiilgo ne tiek darbų, kiek gimtos vietos. Žemė yra prie šaltinėlio, ferma galais susiduria su Virginijaus Mitkaus įkurtu Žemdirbio ir žemės ūkio technikos muziejumi. Kartais padedu jam kokius akmenis pavežti, turime daug bendrų sumanymų.

Virgis irgi daug išgyvenęs, Afganistano karo dalyvis, matęs mirtį ir todėl vertinantis gyvenimą. Nori po savęs ką nors palikti.

Ar visada buvote toks gyvenimo geismo ir humoro sklidinas?

Sunku save teisingai įvertinti. O kam gyvenimas duotas, jeigu ne juo džiaugtis? Mirties akivaizdoje išmoksti vertinti mažus dalykus, viską, ką turi, kad ir nelabai daug teturi. Kas šiaip atrodo svarbu - tos visos intrigos, pjautynės, - pasidaro keista, juokinga, absurdiška.

Kaip sužinojote, kad gyventi galbūt liko laiko vos ne kaip žvakei sudegti?

Tinginiauti nebuvo kada, o 2003 metais pasijutau silpnas, liguistas, traukė prie lovos, tai žmona prisakė nueiti pas daktarą: išsitirk, gal ko nors trūksta tau.

Nuėjau pas šeimos gydytoją Joną Anužį, jis pažiūrėjo kraują ir liepė atvažiuoti dar kartą, nes kažko nesuprantąs. O paskui davė man Jūrininkų ligoninės adresą ir sakė ten važiuoti tuoj pat. Nesu linkęs ieškoti ligų, bet hematologė Birutė Franckevičienė, ištyrusi kraują, už rankos nuvedė į palatą. Paklausė, ar tikrai noriu žinoti, kas man yra. Norėjau. Tai, sako, 95 procentai, jog turi kraujo vėžį, bet manau, kad atsakymas iš Vilniaus garantuos ir likusius penkis.

Kaip jautėtės tada?

Kaip gavęs per galvą su kuvalda, nes iki tol nebuvau buvęs ligoninėje. Kraujo ligas vadina aristokratiškomis, nes nieko neskauda, niekas hematologiniame skyriuje nedejuoja, tyliai būna, tyliai miršta. Mano liga buvo ūmi, gydytoja iliuzijomis nemaitino. Sakė - stabdysim, o kai paklausiau, kokie tie variantai būna, sakė, tokie ligoniai gyvena nuo dvejų iki šešerių metų. Nes vienintelis vaistas - interferonas, veiklioji medžiaga, kuri tik palaiko imunitetą. Organizmas įstengia pasipriešinti ligai, bet ilgainiui turbūt pavargsta, o kai kurie išvis vaistų netoleruoja. Nepasirinksi.

Atsimenu, kokiais 1979 metais mes į Vengriją važiavome ir autobuse atsirado vienas susigriebęs geltą. Mus gidai nuvežė į rusų garnizoną, suguldė kniūpščius, numovė kelnes ir suleido interferono. Tie, kurie gaudėsi farmakologijoje, sakė: "Viešpatie, tai yra naujas stebuklingas vaistas, be proto brangus; kaip čia mums jo davė?" Susirgę žmonės, kad jį įpirktų, butus parduodavo. Jeigu susirgęs mėnesį du jo negausi, - išneš kojom į priekį.

Man pavyko stabdyti ligą, bet tas vaistas turėjo baisų šalutinį poveikį. Jautiesi kaip sergantis stipriu gripu, gelia kaulus, suka sąnarius. Užmigt galėjau tik prisirijęs migdomųjų, bet tas miegas buvo netikras. Gydytoja vaistus keitė, kad narkomanu netapčiau. Ir labai veikia psichiką: juoda depresija, net instrukcijoje parašyta, kad gali traukti į savižudybę. Kai vaisto atsisakiau, vėliau supratau, į kokį kabliuką buvau sulenktas.

Kokiam pirmam žmogui paskambinote, kai sužinojote diagnozę?

Žmonai Vilijai, be abejo. Nemačiau, ar verkė, juk buvau uždarytas. Ligoninėje numušė tuos leukocitus, kraujas buvo tiek sutirštėjęs, kad jų skaičius bene penkiasdešimt kartų viršijo normą. Buvau prie ribos; jeigu dar porą savaičių būtų nediagnozavę, būtų ištikęs infarktas ar insultas. Privertęs nuvažiuoti į Klaipėdą, Anužis man išgelbėjo gyvybę.

Kai grįžote į namus, ar nepradėjo jūsų vengti draugai? Žmogaus gaila, o nežinai, kaip paguosti...

Manau, ligoniai neteisingai elgiasi tokiais atvejais: slepia, užsidaro. Nepaslėpsi: netrukus kitame Lietuvos gale tuoj viską žino. Aišku, yra tokių, kurie linki, kad greičiau nusibaigtum, bet jų nedaug. Dauguma geranoriškai stengiasi paguosti, padėti, gelbėti. Diskutuoji bet kokia tema ir, žiūrėk, išgirsti ką naujo, naudingo, - keičiasi psichologinė nuostata.

Kaip pats tvarkėtės su vidine būsena? Labiau suartėjote su šeima?

Aš turiu savo požiūrį: niekada nereikia sukti galvos dėl to, ko negali pakeisti. Tai laiko gaišimas, smegenų varginimas, verčiau mąstyti apie tai, ką gali dabar padaryti namams, artimiesiems. Taip ir nusistačiau: aš turiu septynerius metus, tai ir gyvensiu! Ir ūkiu užsiėmiau, ir visuomenine veikla. Mes turime bendruomenę Aleksandrijoje. Esu kooperacijos šalininkas, tai priklausau Kredito unijos Skuodo banke valdybai. Yra toks kooperatyvas "Pienas Lt", dabar žadame statyti pieno gamyklą. Turime kooperatyvą ir pašarų gamybai.

Tokiais atvejais žmogaus psichika veikia kaip šuns: jis numirti išeina ir numiršta vienas. Namuose norisi daugiau būti vienam, tad bendravimas su giminėmis nepasidarė intensyvesnis.

Kaip atsitraukė jūsų liga?

Du kartus jau turėjau būti miręs. Pernai spalį, kai ir vėl kraujo tyrimai buvo blogi, gydytoja pasakė: "Viskas, metų nebeištempsim. Duodu gliveką." Per tą laiką atsirado naujas vaistas, kurio Jūrininkų ligoninė gavo keturiems žmonėms. Pernai Vyriausybė skyrė kažkiek milijonų litų tam vaistui. Išgelbėjo tuos, kurių nebeveikė ankstesnis vaistas. Ir vėl saulutė patekėjo. Jeigu teisingai mane informavo, glivekas ne tik palaiko gyvybę, bet ir gydo, ir per dvejus metus gali išgyti. Maždaug pusė ligonių nebeatkrinta.

Dabar daugybei žmonių gyvybė bus išgelbėta?

Turėtų vaistas atpigti, nes atsiranda daugiau jo gamintojų. Beje, ir vartotojų. Man gydymas kainuoja apie šimtą tūkstančių litų vieneriems metams. Iškyla dilema: ar visuomenė apsisprendžia padėti jos nariui ir leidžia jam dar pabūti šiam sviete, ar užuot išgelbėje žmogų, milijonus iššauna fejerverkais į orą?

Ar savąją gyvybę labiau dabar vertinate, labiau save pamilote?

Nesuprantu, kaip reikia save mylėti. Kai per dieną praryji tris šimtus litų, dėl to savęs daugiau nemylėsi. Gyveni, žmogus, stengiesi būt naudingas sau ir visuomenei, būti teisingas kitam. Nejaučiu poreikio dideliems žemiškiems malonumams.

Ar anksčiau įsivaizduodavote, kas ta mirtis, kokia ji yra? Vieni žmonės išplėšia tą gyvastį iš jos nagų, kiti pasiduoda.

Priklauso nuo to, kaip pats įsivaizduoji tuos dalykus. Norime, kad tuo nesibaigtų, bet niekas nežino, ar taip yra. Dabar užplūdo psichologinė literatūra, kaip uždirbti milijoną nieko nedirbant, bet mane labiau kabina J. Merfio knyga "Jūsų pasąmonės galia".

Aš linkęs tikėti teorija, kad mes savo gyvenimiškomis nuostatomis, mintimis projektuojame ir savo, ir aplinkinių ateitį, sveikatą. Mintys materializuojasi. Mintimis žmonės net šaukštus lanksto, daiktus stumdo. Vienas kitą veikiame elektronų ar magnetiniais laukais, net skaitome mintis.

Tikite Dievą?

Merfis yra teologinių mokslų daktaras, bet remiasi taikomąja religija ir kitaip Dievą įsivaizduoja. Jo požiūriu, Dievas yra mūsų pasąmonė. Ūkiškai šnekant, yra kažkur dispečerinė, ir mes savo svajones siunčiam kaip paraiškas. Ten jos sudėliojamos ir vienaip ar kitaip patenkinamos. Ir geram žmogui, ir samdomam žudikui lygiai taip pat suteikiamos sąlygos atlikti savo darbą. Bet paskui ta lazda atsisuka antru galu.

Kai sudėlioju savo gyvenimo įvykius, matau, kad taip ir yra. Aš gimęs 1955 metais, turiu gyvenimiškos patirties, galiu daryti išvadas.

Kai numirė mano tėvas, aš labai stipriai pasikeičiau pati to nenorėdama, tarsi didžiulė jo sielos dalis, vertinimai, mintys į mane persikėlė.

Tu tokia buvai. Bet kiekvienas mes norime būti individualūs, ypač kol jauni. Protingesni, kitokie. Ir ta prigimtis užgožiama. Bet anksčiau ar vėliau ji išlenda. Pasirodai, koks iš tikrųjų esi. Nė vienas nežinom, ar yra pomirtinis gyvenimas, bet visi gyvūnai save įamžina per vaikus. Gyveni, vaikų neturi, - ir sulig tavimi viskas baigiasi. Jeigu nori savo egzistenciją pratęsti, tai gali padaryti per vaikus.

Kol kas turiu vieną anūkę - dvejų metų Samantą. Dukra parvažiavo iš Vilniaus buto, kur uždara erdvė - kaip vaikui reikia gyventi? O čia ir šunelis, ir veršiukus iš buteliuko girdo, šeria, čia žąsinai ir vištos... Pavažiuojam kur nors, troboj pažaidžiam... Ji daugiau su babūne būna.

Ko palinkėsit likimo bendrams?

Optimizmo, kad ta šviesa tunelio gale yra. Geranoriškiau reikia į žmones žiūrėti, mažiau kariauti, graužtis gerkles, plėsti teritoriją. Atrodo, jog mes čia tūkstantį metų būsim...

Bežiūrint viskas gali keistis iš esmės. Turime džiaugtis kiekviena akimirka - tada ji prisipildo prasmės. Man pasisekė, kad viskas buvo padaryta laiku. Žemėje pasitaikė sutikti angelų sargų, kurie mane saugojo.