Radome Alfonsą pasišviečiant coliuke lempute, prijungta prie akumuliatoriaus, ruošiantį šaltibarščius. 212 litų pensija neseniai kiek padidėjo, tačiau kartais maisto produktus iš "važinėjančios" krautuvėlės tenka imti "bargan". Jam priklauso šeši hektarai dirbamos žemės ir šiek tiek miško, tad kaimynams už talką leidžia prisikirsti malkų. Kieme mėtosi čiužinys, ant kurio miegodavo apyjaunė pagalbininkė, tik maža buvo iš jos naudos. Kandidatę į gaspadines atvežė bičiulis Aleksas, čigonas iš Pagėgių, aprūpinąs žmogutį drabužiais, o sykį pardavęs ir seną kumelę. "Protinga buvo mano kumelė, galėjau po pilvu palįsti, ir neužgaus, abudu arėme. Ją užmušė kaimynų eržilas. Prieš kelerius metus ir kiaulių laikiau, ir 37 avis su ėriukais, bet neapsimokėjo, nes už vilnų nukirpimą mokėjau daugiau, negu reikėjo jų šėrimui. Jėgų netekau po avarijos: lūžo koja, nebeklauso rankos. Išlėkęs per langą, kokį kilometrą parbėgau iki greitkelio, buvo pilni kraujo batai. Atsigaiveliojau, nors dažnai visą kūną skauda. Daktarų nepripažįstu, net dantų netaisau. Sulygau su kūmu iš šnapso butelio, kad sutriuškinsiu lazdyno riešutus. Jis su replikėm, o aš daug greičiau - trakšt trekšt dantimis penkiasdešimt "štukų" išgliaudžiau, tada dantys išlūžo", - juokiasi jis.
Skaudi pagranduko dalia
Prieš 40 metų Alfonsas susipažino su didžiąja gyvenimo meile. Bet kartu gyvenusi brolienė paslėpė žmogaus pasą, kad šis negalėtų susituokt; juk jis buvo auklė trims brolio vaikams. Kol maži buvo, šie labai buvę prieraišūs; o šiandie iš jų nė neprašyk pagalbos.
"Grįžtu iš kaimynų, o mano Bronikę brolienė troboj užkalus! Smulkutė ana buvo moteris, švelni, geros širdies: pabundu, o Bronikė jau ugnį užkūrus, man karštymo tiesia. Paskui namiškiai ją ir visai išgujo. Girdėjau, ištekėjo už geležinkelininko. Juk kolūkio laikais laikiau gyvulių, auginau dideliausius kuilius, dar ir kitus pamokydavau, kaip paskersti. Visi mano buliai turėjo vardus, vedžiojau juos kaip ėriukus - niekuomet negali mušti gyvulių, tik geruoju mokyti darbų. Atpuola bulius, aš tuoj ant žemės atsigulu, ir jis nieko nedaro", - pasakoja pašnekovas.
Pasitaiko ir nūnai - užklysta kokia moteriškė, siūlosi padėti gyvent, bet nė viena nepasilieka, nors Alfonsas nėra išrankus. Brolis Stasys ir jo pati išėjo Anapilin, o kitas brolis, Juozukas, tolėliau gyvena, jis paralyžiuotas.
Prisimena savo vaikystę: našlys tėvas vedė bevaikę našlę, susilaukė trejeto sūnų ir netrukus mirė. Pagrandukas Alfonsas gimė normalaus svorio, o kūnas vystytis nustojo, kai jam suėjo treji metai. Lemtingą dieną sparnais plakdama višta užšoko vaikeliui ant krūtinės ir taip išgąsdino, jog šis, ištiktas šoko, apako. Motina prie mirštančio tėvo budėjo, o kaimynė nešė vaiką ant rankų per 10 km į Katyčius, pas daktarę. Regėjimą pavyko sugrąžinti, bet liovėsi augęs.
"Kaimynė "paguodė", jog manęs į kariuomenę neims, o anuomet Lietuvos kariuomenėj gyvenimas buvo šviesus kaip Velykos... Mamai kariškių daktaras pasakė, kad man reikia gero maisto ir nieko nedirbti, ir nuo dvylikos metelių pradėsiu augti. Buvo toks stalas, tai vis nosį keldavau, matavau, kiek centimetrų pasistiebiau. Buvau "zgrebnus", nebijojau juodžiausio triūso, bet vyresnis brolis mane pristatė galvijų ganyt, kai tebuvau septynerių. Nuklysta supančiota karvė į rugius, aš jau ir drebu, o kojų pirštai guminukuose buvo kruvini, nupuvę, klampojant per molynę. Mama mane mylėjo, bet per darbus neapgynė nuo brolio. Pareinu, nė valgyt nebeturiu jėgų: krintu, užmiegu. Neapsikentęs pasidėjau prie lovos kirvuką, pagrasinau broliui: "Skriausi - nukirsiu". Rytmetį žiūriu, pasiėmė plaktuką, vinių ir sukalė gyvuliams žardį", - tiek metų praėjo, o žmogus apsiverkia, prisiminęs pažeminimus ir nuoskaudas. Ir kaip susikūręs ugnį laukuose, drabužius džiovinosi; sykį žarija užantin įšoko. Net kalvystės išmoko Alfonsas, kaldavo "knolius", meistravo. "Kaimynas norėjo tekį kastruot, reikia apkirpt - žirklės atšipusios, tai aš palindau po pilvu, ir čekšt, nukirpau", - sako Alfonsas.
Kolūkyje jis dirbo sargu, ir degalų sandėlininku, negalėjo tik viena ištvert - alkanų kolūkio fermų galvijų baubimo. Kartą agronomas jam pavedė prižiūrėti tokį kolūkiečio ūkį, kur gyvuliai sverdėjo iš bado; per savaitę Alfonsas atšėrė galvijus. "Šmėklos prisikėlė!" - juokėsi agronomas. Bet ir kolūkio laikais buvo gerų kaimynų, suardavo žemaūgio Alfonso žemę, o jis atsilygindavo naminuke. Šit kaimynė keliuose sąsiuviniuose užrašė jo anekdotus. "Nėra tokie švankūs, kad jums papasakočiau", - drovisi Alfonsas. Prasitaria, jog už vieną častušką ir anekdotą jo vos neištrėmė pas baltas meškas.
"Būčiau amerikonas su limuzinu..."
Vaikystėje į Šiaudvyčius atklydę cirkininkai norėjo išsivežti Alfonsą į Ameriką, siūlė motinai didelius pinigus, bet ši nė už ką nesutiko sūnaus parduoti. "O gal ir puikiai būtų likimas susiklostęs: būčiau cirko artistas, pamatyčiau pasaulio. Vartyčiaus kaip inkstas taukuose", - atsidūsta žmogus. Amerikoje ir giminių turįs. Bet sako, kad po daugelio metų vėl būtų sugrįžęs gimtinėn, nusipirkęs žemės ir ūkininkavęs. Nes net sveikatai sušlubavus, nusilpusiom rankelėm kai nebegali daržo prižiūrėt, padedamas kaimynų, laiko tris karves ir veršiuką. Buvo gailėtojų, kurie siūlė Alfonsui įsiprašyt į pensioną, bet, anot jo, ten ne vieta save gerbiančiam ir apsirūpinančiam žmogui. Po 1992 metais išdykavusių vaikų sukelto gaisro keletą metų gyveno... automobilyje, vėliau - "buržuika" kūrenamame vagonėlyje. Širdį skaudėjo tik dėl sudegusių gyvulėlių.
"Esu šaltų nervų, plaukų niekada nesiroviau, neraudojau, žiūrėjau tik į priekį", - sako jis. Tvirtina, jog šiandie tarp pulko kaimo bedarbių nėra nė vieno doro darbininko, tik tinginiai ir laidokai. Alfonsas yra didelis patriotas, jam gėda, kad laisvoje Lietuvoje yra tiek puolusių žmonių, bedievių, galvažudžių, be savigarbos. Jis didžiuojasi kiekviena žemės pėda, tuo, jog Šiaudvyčiuose esą buvo rasta naftos, net šovė mėlyna ugnis. Ir archeologai kasinėjo, kažką vertinga rado. Nuo vagių šeimininkas taip atsigina: kaip detektyvas pats susekęs, kuris ilgapirštis buvo įsisukęs, tada ištardo šį ir priverčia sugrąžinti daiktą. "Kaime turiu nemažai skolininkų, vos paskersdavau kuilį, tuoj prisistato, o atgauti pinigus sunku", - sako.
Pragiedrulys jo gyvenime - fotosesijos. "Žvaigžde", fotomodeliu jį padaręs nacionalinės premijos laureatas, fotomenininkas Romualdas Požerskis. Įamžinęs mažojo Alfonso vargus ir džiaugsmus, menininkas pelnė daugybę apdovanojimų tarptautinėse parodose; šiuo metu Alfonso fotografijos svečiuojasi Japonijoje. Smagu, sako, buvo pajūryje su nuogomis gražuolėmis pozuoti, kurios prieš žmogutį atrodė milžinės jūrų undinės. "Dabartinės panos nesivaržo, gviešiasi tik turtų, joms nesvarbu žmogaus sąžinė nei siela", - skeptiškai samprotauja. Kai fotomenininkas aplanko, viskuo apsčiai jį aprūpina. Šią gegužę žadėjo vežtis Alfonsą į Kryžių kalną. Ar pozuotų nuogas? "Nesu davatka, bet kad man to nesiūlė", - kvatojasi žmogus. Prieš kelionę į šventą vietą gerai išsimaudys savo geldoje. Apskritai, anot jo, visai atgimstančiai tautai reikia apsivalyti dvasią. "Dabar stovime ant slenksčio, atbuli neisim, reikia ryžtingai žengti į Europą. Pasitikiu prezidentu Paksu", - politikuoja Alfonsas Mickus.
Palinkėjau jam būti tvirtam kaip akmenuota, molinga jo žemė, kurios į jokią kitą nekeistų. "Man gerai kur esu", - sako žmogus, manantis, jog tai ne jis mažas, o pasaulis didelis.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą