Kas labiausiai keri, kai sutinki žinomą laidų vedėją Astą Stašaitytę, tai atviras juokas, žibančios akys ir ta teigiama energija, kuri nesumeluotai kyla iš jos sielos esybės. Pati Asta pripažįsta, kad ir kaip pavargsta per laidų filmavimus, ji vis tiek negalinti gyventi be televizijos. Netrukus švęsianti 30 metų jubiliejų televizijoje, žinoma moteris atskleidžia ten patirianti pačius įvairiausius jausmus: nuo begalinės meilės žmonėms iki nemigo naktų ir nesulaikytų ašarų. Tačiau darbas nėra gyvenimas, o apie tikrąjį jos gyvenimą žino tik patys artimiausi. Tačiau praėjus dviem metams po to, kai Lietuva išgirdo apie jos ir Giedriaus Masalskio ketinimą skirtis, Asta yra daug atviresnė.
– Laidoje „Yra kaip yra“ buvo iš tiesų daug streso, „Duokim garo“, atrodo, turėtų būti poilsis ir atsipalaidavimas, juk čia visi šoka ir dainuoja. Ar taip tik atrodo?
– Tematikos prasme tai tikrai relaksacija, nes neturiu klausti skaudžių, nepatogių klausimų, nereikia lįsti į dūšią ar priešinti pašnekovų. Taip pat čia nereikia mano empatijos, nes aš labai išgyvendavau dėl savo herojų laidoje „Yra kaip yra“. Visgi, iš kitos pusės, dabar yra daug sunkiau, nes buvusioje laidoje reikėjo pravesti diskusiją, o čia - koncertą. Pirmas iššūkis: tu turi kurti šventę. Antra, nesu liaudiškos muzikos specialistė ar folkloro ekspertė, bet mylėtoja buvau visada: esu šokusi liaudies šokiuose, vaikštau į Dainų šventes.
– Kaip reagavai gavusi kvietimą iš prodiuserių?
– Esu labai dėkinga prodiuseriui, režisieriams, kurie sumanė mane įvesti į šį projektą. Neslėpsiu, iš pradžių aš bijojau būti nenaudinga, apsijuokti. Bet kai su prodiuseriu Sauliumi Basijoku susidėliojome mano aiškų vaidmenį laidoje ir iškėliau sau paprastą tikslą - padėti žiūrovams suprasti ir pamilti senovinius papročius, tada dingo visa baimė ir pasijutau labai gerai. Ir, leisiu sau pasigirti, jiems reikėjo vedėjo, kuris truputį palaiko tempą, ritmą, nes tas liaudies profesionalų užsiliuliavimas stabdydavo laidos ritmą. Galima sakyti, aš atspindžiu žmogų iš gatvės, kuris nėra liaudies šokių ar muzikos profesionalas ir tuo pačiu panaudoju savo profesinę patirtį.
– Laida „Duokim garo“ dažnai vadinama kaimiečių laida, sulaukia nemažai kritikos, kad rodoma žiūrimiausiu laiku. Daugeliui buvo šokas sužinojus, kad ją vesi, neva, tai ne prestižas.
– Norit tikėkit, norit ne, aš tikrai myliu kiekvieną žmogų. Mano vaikystės vasaros praėjo lietuviškam kaime, po to buvo daug miesčioniškumo, užsienio. Apsisuko ratelis ir atsirado noras vykti į lietuvišką kaimą. Su amžiumi supranti, kad niekas nevyksta šiaip sau.
Vadinasi, pasąmoningai man reikėjo tos laidos. Buvo ilgesys pažinti šviesų kaimą, nes diskusijų laidose vis rodoma gerianti, tamsi provincija, kurios man buvo iki soties. „Duokim Garo“ aš gaunu šviesiosios Lietuvos atsvarą – žmones, kurie kepa pyragus, siuva sau kostiumus, kad tik galėtų dainuot ir džiaugtis. Tai nuostabu. Man ne prestižas yra nežinoti savo tautos tradicijų, ne prestižas yra dirbti be meilės.
– Kaip ir pati minėjai „Yra kaip yra“ buvo toks laikotarpis, kai buvo rodomas tik prasigėręs kaimas. Kaip pati tai priimdavai?
– Sunku būdavo klausyti tų pasakojimų, bet tai irgi mūsų Lietuva. Kai kurios istorijos mane slėgdavo: pirmais metais aš verkdavau prieš ir po filmavimo. Labai išgyvendavau dėl tų žmonių, bet ir mačiau mūsų laidos misiją. Siekdavau tęstinumo sprendžiant problemas. Esu gana kategoriškas žmogus su tvirtomis vertybėmis, todėl jei paleisčiau žmogų, tik gavusi jo istoriją, po to užsigraužčiau.
Vis tik noriu pabrėžti, kad laida „Yra kaip yra“ kelis paskutiniuosius sezonus gvildeno įvairiausias Lietuvai aktualias problemas, nespekuliavo „tautos degradavimu“, sprendė problemas, ieškojo išeičių su specialistais. Man tai buvo puiki proga daug sužinoti apie tas gyvenimo sritis, kuriomis anksčiau nesidomėjau.
– Kokie laidos užkulisiai? Ką naujo specialiai laidai „Duokim Garo“ Tau reikėjo išmokti?
– Mano kolektyvas pastebėjo, kad aš per daug ruošiuosi laidoms. Bet nežinau, ar noriu keistis, todėl, kad tai man patinka ir jaučiuosi sąžininga prieš žiūrovą. Žinoma, man reikia daugiau visko išmokti nei kolektyvo senbuviams, nes aš nežinau kapelų, vadovų vardų ir panašiai. Prašau, kad man atsiųstų dainų tekstus, tematiką, aprašymus prieš porą dienų ir studijuoju. Visa tai neišeina į eterį, bet aš tvirtai jaučiuosi žinodama tą informaciją. Dažnai apie mane visi galvoja: ką tau reiškia pravesti laidą, tu juk daugkartinė „Auksinio liežuvio“ laimėtoja. Bet aš vadovaujuosi viena auksine taisykle – kuo daugiau pasiruošiu, tai labiau nebijau improvizuoti.
– Televizijoje būna visko: paskutinę minutę prieš eterį situacija gali pasikeisti kardinaliai. Ką darai tuo atveju?
– Yra buvę, kai staigiai keičiasi visas scenarijus. Tai yra didžiulė dozė adrenalino, bet aš galiu suvaldyti tokią situaciją. Tačiau jei kasdien reikėtų vaikščioti tokiais ašmenimis, būtų fiasko. Visgi aš esu adrenalino mėgėja, o eteryje to yra labai daug. Kai susitvarkau su stresu, atsiranda profesinis džiaugsmas.
– Kaip po to nuleidi tą susikaupusią įtampos dozę?
– Per tuos beveik 30 metų yra buvę labai daug įvairių etapų. Kai turėjau savo prodiuserinę firmą, mes būtinai visi kartu susėsdavom vakarienės ir išsikalbėdavome. Niekaip neišeina iš tokio stipraus emocinio krūvio pareiti namo ir kaip niekur nieko išvirti košę vaikui. Nemeluosiu – neišeina.
Yra buvęs etapas, kai kolektyvas išvaro į klubą pašėlti ir išgerti kokteilių. Arba po filmavimų mes su redaktore važiuodavome valgyti salotų ir išsikalbėti, nuleisti garą.
Būdavau psichologiškai persitempusi ir man tiesiog reikėdavo išsibliauti. Tokiu būdu išleisdavau įtampą.
Pats sunkiausias periodas buvo, kai aš sėdėdavau mašinoje ir verkdavau, kol nubėgdavo grimas, tada galėdavau važiuoti namo. Būdavau psichologiškai persitempusi ir man tiesiog reikėdavo išsibliauti. Tokiu būdu išleisdavau įtampą.
– Bet po esamos laidos turbūt sunkių jausmų nekyla?
– Po „Duokim garo“ yra kitas dalykas: po filmavimų muzika skamba labai ilgai galvoje. Tu negali jos išjungti, net ir kitą dieną skamba viena ar kita melodija. Šiame gyvenimo periode aš jau galiu tiesiai grįžt namo, nes vaikai yra jau dideli. Jie žino, kad aš atėjau po filmavimų ir galiu įvardinti savo jausmus, kad esu išsibalansavusi ir prašau tykiai pavalgyti vakarienę kartu.
O tada imuosi buities, pavyzdžiui, lyginu drabužius, ruošiu valgyti. Pasitaiko, kad negaliu užmigti, nes galvoje sėdi kapela (juokiasi), tada įsijungiu meditacinę muziką. Bet kas iš to, apie 5 ryto ir vėl pabundu su smuikais, būgnais ir birbynėmis savo lovoje, todėl jei yra dvi dienos filmavimo, trečią būtinai turiu turėt laisvą.
O tada būna atsipalaidavimui masažas, vonia ir buitis. Be to, labai mėgstame su vaikais žaisti stalo žaidimus, todėl ten galiu visiškai atsipalaiduoti ir perjungti protą.
– Peršasi išvada, kad esi labai jautrus žmogus?
– Taip, teisingai, esu jautri. Kai turėjau skrandyje opą, man gydytojas pasakė: „jei nebūtų tokių jautrių žmonių, tai nebūtų nei spektaklių, nei poezijos“. Jis mane taip nuramino tuo pasakymu.
Mokausi save priimti ir ieškoti būdų, kas padeda.
Mokausi save priimti ir ieškoti būdų, kas padeda. Kai grįžtu iš studijos, daug vaikštau gatvėse, stebiu žmones, grįžtu iš kosmoso į realybę. Pabrėžiu, kad dabar šnekame apie tas aštrias būsenas, kai filmuojame tris dienas iš eilės po 13 valandų. Jei filmuojuosi vienoje laidoje per dieną, grįžimui į kasdienybę užtenka palįst po dušu.
– Ar sunku šeimai priimti tokius tavo perėjimus? Ir kaip jie reaguoja į darbą televizijoje?
– Vaikai gimė šeimoje, kurioje abu tėvai jau dirbo tokį darbą. Natūralu, kad būni pavargęs, kaip ir medikas po naktinės pamainos. Esu ir ašarą išspaudusi: grįžtu po filmavimų, o vyresnėlis prikepęs keksiukų. Oi, kaip gera.
Žinoma, jie dabar paaugliai ir kartais ignoruoja mano nuovargį. Bet tai gali nutikti bet kurioje profesijoje. Be to, pas mus šeimoje niekada nebuvo jokio sureikšminimo, kad mes dirbame televizijoje. Darbas yra darbas.
Pas mus šeimoje niekada nebuvo jokio sureikšminimo, kad mes dirbame televizijoje. Darbas yra darbas.
– Ar vis dar jaudiniesi prieš eterį?
– Visada jaudinuosi. Man reikia pamedituoti kamputyje vienai, susikaupti. Man netinka greitai įlėkti į studiją, vėluojant, to nekenčiu. Pastebėjau, kad kolegė Loreta gali iškart šauti studijon ir kalbėti. Visi mes skirtingi.
– Televizijoje netrukus švęsi 30 metų jubiliejų. Koks jausmas kyla apmąstant tuos metus? Ar jautiesi kaip karo veteranė, praėjusi šalta ir šilta?
– Net TV veterane nesijaučiu, tai ką jau ten – karo (juokiasi). Apmąstant metus, kyla geras jausmas – tūkstančiai susitikimų su žmonėmis. Net nesitiki, kad jau tiek pravesta, sukurta, vaidinta, nesitiki, kad jau tiek daug įdomių patirčių yra mano.
– Turėjai ir savo autorinę laidą, kas Tau geriau turėti savo laidą ar dirbti kitiems?
– Esu prodiusavusi daug laidų. Daug ką nustebinsiu, nes visi tik ir kalba, kaip gera dirbti sau, bet man geriau dirbti pas stiprų prodiuserį. Per daugelį metų atsakiau sau: aš nesu verslininkė, o artistė, atlikėja. Man nėra didesnio malonumo, kai projekte yra gera ir stipri komanda. Tačiau „kalbančios galvos“ vaidmuo manęs netenkina, aš noriu dalyvauti kūrybiniame procese.
Man labai patinka, kai mane režisuoja, stebiu, ką lipdo iš manęs. Esu geras kareivis (šypsosi). Atsimenu, kai vadovavau 20 žmonių komandai, jie sakydavo, kad aš nuostabi vadovė. Vadinasi, turiu ir lyderio savybių, bet šią dieną aš renkuosi stiprią komandą, kurioje esu jos dalis.
– Televizijoje ypač svarbu kaip atrodai. Ar nebaisu dėl darbo vietos, nes ateina vis jaunesnės kolegės? Plius, laidų vedėjas visada priklausomas nuo prodiuserio.
– Esu sveiko proto žmogus. Žinojimą, kad taip vieną dieną gali įvykti, aš turiu, bet tikėjimas, kad dirbsiu televizijoje iki 80 metų, ar kol būsiu gyva, ar kol norėsiu, yra stipresnis. Manau, vis tiek atsiras tokių laidų, kuriose būsiu reikalinga.
– Bet gi yra gyvenime buvusios silpnumo akimirkos, kai pagalvoji, o kuo aš galėčiau dar būti?
– Taip, esu taip pagalvojusi. Atsakymas yra baisus: nieko kito nemoku ir nenoriu daryti. Bet galėčiau dirbti už kadro, rašyti ar būti gera floristė, socialinė darbuotoja, renginių organizatorė. Ir vis dėlto, kol kas labiausiai patinka dirbti televizijoje.
Atrodo, kažkokia nesąmonė – pavargsti taip, kad galvoji kuo greičiau išskristi į savo Turkijos butelį, bet ten nuskridus jau po kelių dienų pasiilgstu darbo.
– Ilgą laiką neturėjai feisbuko paskyros - atsiradai ten, nes reikėjo, ar savo malonumui?
– Pati pradžia buvo dėl vaikų, nes jie sakydavo: „Mama, nebūk tokia atsilikusi, senamadiška“. Kai tik susikūriau (na, vaikas sukūrė) paskyrą, supratau, kad ten daug įdomios informacijos apie renginius ir tai mane užkabino. Bet minusų ten irgi daug, nes tai suvalgo daug laiko.
Aš turiu elektroninį paštą, feisbuką bei telefoną. Ir mane dėl to visi bara sakydami, kad aš vis tiek atsilieku nuo laiko. Visgi esu brandus žmogus ir pati nusprendžiu, kiek laiko noriu skirti gyvenimui internete. Vakar turėjau diskusiją su drauge: kodėl aš iš karto neatsakau į jos elektroninį laišką, o todėl, kad mano telefonas neklinksi kiekvieną kartą, atėjus žinutei ar laiškui. Tiesiog prisėdu ir patikrinu savo pašto dėžutę. Stengiuosi, kad technologijos man tarnautų, o ne aš joms.
– Bet, pavyzdžiui, tavo vaikų kartai taip atsiriboti tiesiog jau nebeįmanoma?
– Taip, jie gimę su telefonais rankose. Ką čia meluoti, aš savo seną guminę „Nokia“ duodavau pagraužti kūdikiui, kol bėgdavau pamaišyti sriubą ar derindavau filmavimo scenarijų (garsiai juokiasi).
– Naujai sužibusios socialinių tinklų žvaigždutės už reklamą socialiniuose tinkluose uždirba tūkstančius, tuo tarpu laidų vedėjai su patirtimi tokių pinigų vien vesdami laidas neuždirba. Ar tau nėra dėl to apmaudu?
– Reikia su tuo susitaikyti. O ar žurnalistui nėra apmaudu, kad jis rašydamas straipsnius, gauna 5 kartus mažiau už eterio veidą, kuris gražiai padažytas kalba televizijoje? Pavyzdžiui, mano sesuo yra muzikos mokytoja. Ji dirba dvigubai daugiau už mane, bet ji taip myli savo darbą ir nesuka galvos, kad ji uždirba mažai. Bet ji nepavydi man, kad aš dirbdama mažiau, uždirbu daugiau.
Arba medikas turi žinoti tiek daug informacijos, bet finansiškai jis turbūt uždirba mažiau už mane. Tada jis turėtų pykti ant manęs, kad aš, dirbdama telike, turbūt gaunu daugiau už jį. Va, ir atsakymas. Jei taip lyginsi - tikrai išprotėsi. Esu įdėjusi porą reklaminių įrašų, nes norėjau padėti draugams ir viskas.
– Ar esi gavusi daug pasiūlymų kažką reklamuoti feisbuke?
– Taip, keletą, bet jie man nepasirodė skanūs. Paprastas atsakymas: arba tai būna per maži pinigai, arba man nepatinka produktas. Kadangi esu buvusi reklaminis veidas labai rimtų prekinių ženklų ir žinau, kad iš to galima nusipirkti butą, žiūriu į tai labai profesionaliai. Dėl šios priežasties atsisakau reklamuoti abejotinos kokybės produktus ar parduoti save už sumuštinį, nes taip galiu prarasti kokį kitą rimtą pasiūlymą ir žmonių pasitikėjimą. Tegu nenuskamba tai kaip puikybė, bet nenoriu nuvalkioti savo veido, vis dar branginu savo įvaizdį.
Atsisakau reklamuoti abejotinos kokybės produktus ar parduoti save už sumuštinį.
– Ar nesunku Tau gyventi su aukštais standartais?
– Aukšti standartai yra dažniausia perfekcionizmo apraiška. Apie tai aš šnekuosi su šviesiais dvasininkais, kurie yra mano broliai. Einu pas juos atvira širdimi tartis, kalbėtis. Jie liepia man būti atsargia su perfekcionizmu, todėl ieškau pusiausvyros.
Tam, kad nesusirgčiau puikybe, užsiimu savanoryste, keliais išplaunu bažnyčios grindis, kur tik galiu patarnauju juoduose darbuose, išvalau tualetus. To reikia man, ne kitiems.
Tam, kad nesusirgčiau puikybe, užsiimu savanoryste, keliais išplaunu bažnyčios grindis, kur tik galiu patarnauju juoduose darbuose, išvalau tualetus. To reikia man, ne kitiems. Svarbiausia man būti ne tik televizijos veidu, bet ir lygia su žmonėmis, kurie patiria skurdą, negandas.
Aš nesvajoju apie turtus, man nereikia deimantų ar kailinių, tai sakau iš visos širdies. Tada klausimas: ar žmogui turėti įsitikinimus ir vertybes yra blogai? Man atrodo, kad šalikas už 1000 eurų yra aukšti, kvaili standartai.
– Kaip tau padeda tikėjimas?
– Esu aktyviai praktikuojanti katalikė, nes sekmadienio mišių man nebeužtenka. Širdžiai, protui nuraminti į kokią šventovę nulekiu dar ir vidury savaitės. Juokais vadinu save davatka. Kartais einu vedina egoistiškų jausmų, nes kai ten pabūni, nebereikia širdies lašelių (šypsosi). Pabūni savotiškoje meditacijoje, kur ateina daug atsakymų. Tai yra vienas didžiausių privalumų, kuriuos atradau, grįžusi gyventi į senamiestį.
– Anksčiau gyvenai Turniškėse, kur labai daug gamtos. Kaip pasikeitė gyvenimo tempas, kai persikraustei į senamiestį, kur daug žmonių ir veiksmo?
– Ir ten, ir ten yra daug pliusų ir minusų. Miške gali vaikščioti tyloje ir nieko nesutikti. Kažkada mano trenerė pasakė: „važiuok iš to pušyno, tau reikia žmonių“. Nustebau, gi ten gera ir ramu, visi taip sako. Teko pripažinti, kad ir aš kartais pasiduodu stereotipams, neįsiklausau į save.
Miesto centre savi pliusai: visi teatrai, parodos, bažnyčios, draugai yra šalia. Būna, sėdžiu namuose, bet kažkaip negera, vieniša, tada šoku į batus ir jau esu kažkokiame renginyje. Yra ir minusų: centre tik išeinu iš namų ir jau turiu sveikintis, kažkaip atrodyti. Bet, tiesą pasakius, man tai neberūpi: galiu išeiti susikuitusi, niekas čia nefotografuoja ir pirštais nebado. Nereikia susireikšminti. Noriu išsipustau ir lėtai vaikštau senamiesčiu, nenoriu, užsidedu gobtuvą ir niekas manęs nemato.
– Tavo vaikai tuoj suaugs ir paliks namus. Ar nėra baimės likti vienišai?
– Štai ir jus „pagavo“ stereotipas. Paliks! O gal jie abu su žmonomis ir vaikais persikraustys pas mane? (juokiasi). Kartais apie ateitį mąstant, žinoma, aplanko nerimas ir mintys, kad tam reikia ruoštis. Kad nesu vieniša, tai 100 procentų, nes aš labai daug investuoju į draugystę, to mokau ir vaikus.
Tikrai galiu drąsiai pasakyti, kad turiu kur kas daugiau nei 3 tikrus draugus, nes jie visada man buvo labai svarbūs. Ypač per tokią traumą kaip skyrybos - tai man grįžo su kaupu.
Dėčiau visišką lygybės ženklą tarp draugų ir šeimos. Turime daugiau pareigų prieš šeimą, bet draugui reikia paskambinti be priežasties, pasveikinti su šventėmis. Aš nenoriu būti viena, man tai nepatinka, žmogaus man reikia kaip deguonies ir vandens. Ar aš mokausi būti su savimi? Taip, labai, nes tai reiškia pažinti save, kai bus gera su savimi, taps dar geriau ir su kitais.
Bet būna visokių dienų. Kai labai liūdna, paskambinu draugėms ir išbėgu į miestą arba tiesiog užtenka praeiti pro centrą ir jau sutiksi kokį pažįstamą veidą (juokiasi).
– Bet be draugų, vis tiek norisi to vienintelio – širdies draugo. Ar esi pasiruošusi naujiems santykiams?
– Tam niekada nepasiruoši, tai atsitiks arba ne. Kaip pioneriai sakydavo: visada pasiruošęs (kvatoja). Jei gyvensi nuolatiniame laukime, išeisi iš proto arba tapsi nimfomane. Esu moteris ir matau visus vyrus gatvėje, ir sankryžoje prie šviesoforo pasižvalgau, ir jei man nusišypso, atsakau tuo pačiu.
Aš nesiruošiu jokiems santykiams, aš tiesiog esu atvira naujam žmogui, kaip naujai dienai. Aš visko laukiu, man viskas labai įdomu.
Aš nesiruošiu jokiems santykiams, aš tiesiog esu atvira naujam žmogui, kaip naujai dienai. Aš visko laukiu, man viskas labai įdomu.
– O koks vyras patrauktų Tavo dėmesį?
– Esu susirašiusi reikalavimų sąrašą tam svajonių vyrui. Pirmasis ir bene svarbiausias - subtilus, bet stiprus humoro jausmas, o toliau - vertybės, nes vien su aistra toli nevažiuosi. Kodėl man jis reikalingas? Tai tiesiog sau toks išsigryninimas, kad aš neapsigaučiau, neįsiskaudinčiau ar neapsirikčiau. Gal tai yra požymis, kad aš gana rimtai į tai žiūriu.
Aišku, aš analizuoju, kodėl iširo mūsų su Giedriumi santuoka arba kodėl išgėrus kavos su kokiu vyru, antrą kartą jau nebesinori susitikti. Tik nereikia galvoti, kad aš kokia beprotė, kuri ieško vyro pagal sąrašus, tai tėra žaidimas. O jei aš tikrai vėl įsimylėsiu, tikrai pamiršiu visus savo reikalavimus (juokiasi).
– Viena žinoma rašytoja yra pasakiusi, kad po 40 metų moteriai Lietuvoje padorų vyrą lietuvį labai sunku rasti. Ar sutinki su tuo?
– Ne. Pažįstu nemažai padorių vyrų lietuvių.
– Artėja Kalėdos. Ką tau asmeniškai reiškia ši šventė?
– Tai nuostabus laukimo, dėkingumo ir susitikimų metas. Tai visų artimųjų vakarienė. Tai labai svarbi šventė, suteikianti jaudulį, džiaugsmą ir ramybę viename.
– Kai pasikeitė šeimos sudėtis, kaip jas planuojate švęsti šiais metais?
– Ir nesantaikos metais, ir po oficialių skyrybų svarbiausias šventes išgyvename visi drauge. Kai pora turi vaikų, lieka šeima visam gyvenimui. Juk nei vaikai, nei mūsų seserys, nei tėvai nepasikeitė, taip kad šeimos sudėtis – ta pati.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą