Asta Stašaitytė-Masalskienė: gyvenimas prasideda tik po trisdešimties

Asta Stašaitytė-Masalskienė: gyvenimas prasideda tik po trisdešimties

Asta Stašaitytė-Masalskienė (43) nepyksta, kai ją pavadini televizijos eterio senbuve. 22 metus be pertraukos sveikintis su televizijos žiūrovais pavyksta toli gražu ne kiekvienam. Gal todėl Astos jau nestebina tai, kad praeiviai gatvėje su ja pasisveikina, o kai kurie net savo šeimos nare pavadina. Rugsėjo 1 d. prasidėsiančiame naujame LNK sezone jai patikėta dar didesnė auditorija, mat pokalbių laida „Yra, kaip yra“ keliasi į LNK eterį. Apie naujus iššūkius darbe, svajones televizijoje ir prarasto laiko paieškas kasdienybėje Asta sutiko papasakoti „Laisvalaikio“ skaitytojams.

- Nuo rudens televizijos eteryje per savaitę su žiūrovais sveikinsitės net keturis kartus: triskart pokalbių laidoje „Yra, kaip yra“ per LNK ir tradiciškai sekmadieniais per BTV „Sekmadienio ryte“. Kokių naujovių gali tikėtis žiūrovai šiose laidose?

- Žurnalistai manęs visada klausia, o kas šiemet keisis laidoje „Sekmadienio rytas“. Bet esmė ta, kad tai nėra ta laida, kurioje ieškome kokių nors pokyčių. Ši laida skaičiuoja jau keliolika metų, todėl seniai nebesiekiame išrasti dviračio. Labai džiaugiamės, kad tiek metų turime nuolatinį žiūrovą. Ir esu įsitikinusi, kad yra tokių, kurie net ir nenorėtų, kad kas nors šioje laidoje keistųsi. Yra dalykų, tokių kaip šviežia bandelė prie kavos ar arbatos puodelio savaitgalį, kurie tau visada malonūs. Taip ir su mūsų laida - ji minkšta, lengva, be aštrių diskusijų. Čia ateidami svečiai žino, kad negaus nepatogių klausimų. Tai persiduoda ir žiūrovui, jis ryte tiesiog maloniai leidžia laiką su mumis.

Laidoje „Yra, kaip yra“ - kitaip. Ten ir toliau nebijosiu provokuoti, ieškoti siūlo galo ir remti prie sienos. Tai laida, kurioje ir aš, ir pašnekovai kartais pasijuntame nejaukiai, o žiūrovas iš to gauna deimantą, kol šis dar neapšlifuotais kampais.

- Užsiminėte apie šviežias bandeles. Ar pati turite kokių nors ritualų, kurie jus pradžiugina?

- Prisipažinsiu - bandelę valgiau labai seniai, visiškai nesu bandelinė. (Šypsosi.) O dėl ritualų reikėtų gerokai pasukti galvą. Kadangi mūsų šeimoje, įskaitant šunį Rio, yra penki asmenys, sunku būtų kalbėti apie kokį nors savaitgalio ritualą, nes tie savaitgaliai labai skirtingi. Pavyzdžiui, jei tai rytas po to, kai aš arba Giedrius vedėme kokį nors renginį ir namo grįžome vėliau, jis būna vienoks, o jei visi esame išsimiegoję, galime jį pradėti bendrais pusryčiais ir pramogų planavimu. Apskritai mūsų šeima neturi griežto gyvenimo grafiko, kad grįžtume penktą, o šeštą sėstume vakarienės. Kartais to visai norėčiau, o kartais - tikrai ne. Yra, kaip yra.

- Jūsų gyvenimo tempas toks, kad net sunku įsivaizduoti jus besisukančią prie viryklės. Gaminate namuose ar dažniau vakarieniaujate restoranuose?

- Dažniau namuose. Gal pastaraisiais metais, kai darbo tempas dar labiau išaugo, dažniau pasinaudojame vieno iš Giedriaus restoranų šefo paslaugomis ir, pabrėžiu, nusiperkame pietus. Bet tai darome tik tada, kai nespėjame pasigaminti patys.

- Gaminate dažniau jūs ar Giedrius?

- Anksčiau - aš, dabar - Giedrius. Gal šiemet reikėtų susilyginti. Aš labai mėgstu valgyti kur nors mieste, bet nelabai pavyksta, nes kavinėse nėra naminio sultinio ir mamos maltinukų. Todėl vaikai iš meniu dažnai nieko neišsirenka arba suvalgo tik garnyrą. Bet jie auga, todėl vakarienių restoranuose jau gali būti daugiau.

- Išėjusi į miestą, parduotuvę ar kavinę daug dėmesio sulaukiate iš nepažįstamųjų? O gal niekas per petį nežiūri, kokį pieną Asta renkasi parduotuvėje?

- Meluočiau, jei sakyčiau, kad visai nestebi. Stebi, bet manęs tai neerzina. Manęs neveikia jokios blogos akys. Jei kas nors ir prieina pasakyti kokio žodžio, jis būna geranoriškas. Pasitaiko besisveikinančių žvilgsniu. O kai kurie sveikinasi ir balsu, man tai malonu, pasilabinu ir aš. Pati iš vaikystės pamenu: kai buvau pamėgusi teatrą, gatvėje sutikusi kokį nors aktorių netyčia pasisveikindavau. Labai malonu, kai kas nors tave priima kaip draugą.

- Matyt, natūralu, kad tiek metų dirbant TV eteryje žiūrovai jus priima kaip šeimos narę.

- Taip. Ypač dėl rytinės laidos man dažnai tekdavo girdėti: štai mūsų šeimos narė eina. Sakydavo, mes su tavimi kavą geriame sekmadienio rytais.

- Nuo rudens tapsite naujos „šeimos“ - LNK televizijos - nare. Jūsų vedama laida "Yra, kaip yra" keliasi į LNK eterį. Kaip vertinate tokius pokyčius?

- Su didžiausia meile abiem kanalams (BTV ir LNK) turiu pasakyti, kad nemanau, jog tai aukščiausias taškas, aš net nemanau, jog tai aukštesnis taškas. Man tai nėra koks nors karjeros lūžis. Juk dėl to nepasikeitė nei laidos kūrybinė grupė, nei atmosfera, nei mano, kaip vedėjos, užduotis. Galiu tik padėkoti, kad mums patikėta didesnė auditorija.

- Nepameluosiu, jei pasakysiu, kad esate eterio senbuvė. Kokias pradedančiųjų klaidas matote?

- Pasakysiu kaip bet kuri sena bambeklė: pagrindinė klaida yra ta, kad pirmiausia galvojama apie formą, tik paskui apie turinį. Dažnai žmonės, patekę į televiziją, nejaučia atsakomybės už tai, ką perdavė žiūrovams. Reikėtų paklausti savęs, ką pasakiau ir kodėl įlindau į televiziją. Labai dažnai daugiau rūpinamasi forma, išvaizda ir tik gražia pakuote. Aišku, gal žiūrovui smagu pažiūrėti į blizgučius, bet sutikime, vien blizgučiai greitai pabosta. Be to, pastebiu, kad jaunų žmonių akys dažniau žiba dėl karjeros pramogų versle - man atrodo, kad tai klaida. Juk pramogų pasaulis negailestingas - vieną dieną tu čia, kitą jau gali nieko nebeturėti.

- Su kokiais susiduriate stereotipais apie save?

- Jei skaityčiau komentarus, gal jų žinočiau daugiau. (Šypsosi.) Dažniau susiduriu su tam tikromis profesinėmis pastabomis. Esu girdėjusi ir nesąmonių - vieni sako, kad esu labai pasipūtusi, kiti atvirkščiai - kad labai nuoširdi. Kad garsiai kvatoju. Bet tai ne stereotipas, tai faktas. Vis dėlto turiu prisipažinti, kad per tiek metų į visus gandus apie save išmokau nereaguoti. Kita vertus, ne tiek daug jų ir buvo. Man natūraliai pavyksta neįsivelti į skandalus, gal dėl to ir gandų nėra daug.

- O kur dingo Astos garbanos?

- Stilistai sprendžia, kada garbanoms dingti, o kada vėl atsirasti. (Šypsosi.)

- Ar jus dar gali kas nors nustebinti per televiziją?

- Išsipildžiusios svajonės nustoja būti svajonėmis. Mane pačią nustebintų, jei, pavyzdžiui, savo penkiasdešimt penkerių metų proga būčiau pakviesta vesti kokio nors didelio pramogų šou, kuriame, tarkime, rinktų smagiausią, tikriausią, protingiausią vyruką. Būdama tokio amžiaus, turėčiau daugiau patirties ir kaip moteris galėčiau išrinkti, kuris vyras verčiausias tokio titulo.

- O gal vieną dieną jus išvysime kokiame sportinių ar ledo šokių arba  dainų projekte?

- Čiuožiu aš labai prastai, bet dainuoti ir šokti moku. Dainuoju sau garsiai duše ar svetainėje atsidariusi langą (atsiprašau, kaimynų), šoku kiekviename vakarėlyje, diskotekoje, klube, namuose, kai tik yra galimybė. Man labai smagu, bet aš nieko nenoriu įrodyti nei sau, nei kitiems. Turėjau minčių kokį vakarą savo malonumui nueiti pašokti, nes, atsiradus šeimai, šokių gerokai pamažėjo. Be to, Giedrius šokti nemėgsta, o man šokių būrelis būtų visai ne pro šalį. Bet tai būtų būrelis, o ne televizijos projektas. Galvojau ir apie chorą. Šitaip galėčiau save praturtinti, susipažinti su žmonėmis, kurie gyvena kitaip, ne pramogų pasaulyje. Bet visa tai daryčiau už televizijos ribų, nesuprantu, kodėl tai turėčiau daryti ekrane. Mano darbas yra televizija, tai kodėl ir laisvalaikį turėčiau ten leisti. Juk už tai niekas tau nemoka, visi kritikuoja ir dar laisvalaikį aukoji. Dėl ko?

- O koks dabar jūsų laisvalaikis?

- Tris kartus per savaitę sportuojame. Daug metų esu mergaičių boulingo komandoje. Beveik kasmet prieš vyrus laimime turnyrus. Mėgstu paplūdimį, masažus, leisti laiką su draugais. Deja, pastaruoju metu tai būna retai. Pamenu, anksčiau tėvų kartos žmonės sakydavo - pamatysi, kaip paskui laikas pradės greitai bėgti. Maniau, kokia čia nesąmonė. O dabar nesuprantu, kur tas laikas dingsta. Anksčiau susirinkdavome su draugais, kartu gamindavome, dalydavomės mintimis ir patirtimi. Kur dingo tie vakarai? Atrodo, ir vaikai paaugo, galėtume sau tai leisti, bet ne, visą laiką kažkas suryja. O gal bėda ta, kad mes tapome lėtesni? (Šypsosi.) Taigi laisvalaikis mano paprastas, neturiu kokių nors
ekstremalių pomėgių, nesu alpinistė ar archeologė. Jei į savo dienotvarkę dar sugebėčiau įtraukti daugiau knygų ir šokių būrelį, būtų nuostabu.

- Ką žinote tokio, ko nežinojote būdama dvidešimties?

- Būdama dvidešimties negalėjau nė įtarti, kad gyvenimas prasideda tik po trisdešimties. Nežinojau, kad tobulybės yra nuobodos, kad kiekvienas jausmas turi bent dešimt atspalvių, kad svajoti reikia atsargiai. Taip pat tada nenutuokiau, kad išmoksiu taip skaniai ruošti pomidorus žiemai.

- Yra kokių nors ekstremalių pramogų, kurias norėtumėte išbandyti?

- O ar nėra ekstremalu tai, kad per metus yra tokių laikotarpių, kai per savaitę, per 4-5 dienas, išklausau apie 100 žmonių istorijų. Ir ne apie laisvalaikį ar pomėgius, o apie tikrus likimus, apie kebliausias gyvenimo situacijas. Mano manymu, tai gana ekstremalu. Man labai patinka vesti laidas, bet po tokio darbo neturėtų atrodyti banalu, kad norisi tiesiog pagulėti paplūdimyje ir pažiūrėti į jūrą.

DOSJĖ

Asta Stašaitytė-Masalskienė gimė 1971 m. sausio 11 d. Klaipėdoje

Prieš 22 metus pradėjo karjerą „Balticum“ televizijoje, laidoje vaikams „Liūtukas Timas“.

Šiuo metu dirba LNK ir BTV.

Asta yra ištekėjusi už radijo, televizijos ir renginių vedėjo Giedriaus Masalskio. Juodu augina du sūnus - Emilį (11) ir Danielių (9).

Šeima gyvena Vilniuje, bet turi savo nuosavus namus ir Alanijoje, Turkijoje.

Gyvenimo moto - mylėk ir būsi mylimas.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder