Prieš 50 metų vasarą B.Dambrauskaitė pirmą kartą pasirodė Palangos naktiniame bare, kuris vadinosi „Birutė“. Taip jau lėmė likimas, kad ilgą laiką ji ir buvo restoranų ir naktinių barų žvaigždė. Tiesa, ją kviesdavo ir į bendras programas, proginius koncertus, o štai solinio pasirodymo ir dar tokio, kaip muzikinis spektaklis, ji per savo gyvenimą sulaukė pirmą kartą. „Taip atsitiko tikriausiai todėl, kad neturėjau nei prodiuserio, nei režisieriaus, - besirengdama repeticijai kalba žinoma moteris. - Pamenate posakį: „Kaip moku, taip šoku“. Taip atsitiko ir man, kad atidainuodavau savo dainą, publika paplodavo, kartais sušukdavo „bravo“ ir viskas. O štai dabar sulaukiau savo žvaigždės meto, kai galiu atsiskleisti ne tik kaip dainininkė, bet ir artistė. Apie tai svajojau visą gyvenimą“. Spektaklio premjera įvyko vasarą Palangos estradoje.
Lemtingas susitikimas
Tai, kad sodraus, kiek prikimusio, bet labai įtaigaus balso savininkė vėl pasirodys scenoje, lėmė visiškas atsitiktinumas. „Taip jau gyvenime būna, kad ypatingą įvykį ar veiksmą kažkas yra suplanavęs iš aukščiau. Tik svarbu atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku ir sutikti tuo metu tau labai reikalingą žmogų, giminingą sielą“, - šypsosi estrados veteranė. Taip atsitiko ir jai šį pavasarį, kai po dvidešimties nesimatymo metų viename sostinės restorane, kuriame buvo pakviesta dainuoti, sutiko seną pažįstamą choreografą Andrejų Procivą, šokių teatro „AndreDance“ įkūrėją ir vadovą. Jis ukrainietis, bet išmokęs lietuviškai. Po ilgokos pertraukos, kai dirbo kitose šalyse, sugrįžo į Lietuvą. Tą vakarą Andrejus su žmona Valentina užsuko pavakarieniauti. Ir nustebo pamatęs Birutę, pasikeitusią, atsikračiusią didžiulio antsvorio, kuris jai trukdė siekti didesnės karjeros, atjaunėjusią. Kai ji dainavo, akys buvo gyvos ir žvitrios kaip prieš dvidešimt ir daugiau metų. „Su Andrejumi teko dirbti ne vienoje pramoginėje programoje. Jis mane vadino gražuole. Tiesą sakau, kad per savo gyvenimą nei iš vyro, nei iš kitų panašių komplimentų, išskyrus už balsą, nesu girdėjusi“, - kalbėjo pašnekovė.
„Man šviesu, nes aš esu“
Energingas ir išradingas šokių teatro „AndreDance“ įkūrėjas ir vadovas A.Procivas iš karto sumojo, kad Birutė parako dar turi. „Tokią, kokia ji yra dabar, turi pamatyti publika. Balsas, širdis ir jausmai juk nesensta. Kartais gera daina, kaip senas vynas, kuo ilgiau ji skamba, tuo mielesnė. Pabrėžiu - geras balsas, gera daina ir tikras menas nesensta, - sako į estradą po ilgokos pertraukos dainininkę ištempęs choreografas ir renginio režisierius. - Publika pamatys Birutę kiek kitokią“. Tame muzikiniame spektaklyje jo sumanytojas suderino nesenstančias estrados veteranės dainas ir šiuolaikinio šokio mozaiką. O apie jos pasirodymą lydinčius šokius pati dainininkė sako: „Ta muzika, šokiai tokie įspūdingi, vienas į kitą nepanašūs, atspindintys ir mano gyvenimo nuopuolius, ir džiaugsmus, o svarbiausia - viltį vėl dainuoti ir būti reikalingai. Nepatikėsite, aš pati ne tik dainuoju, bet ir šoku. Jaučiuosi taip, tarsi būčiau trečią kartą gimusi. Kai scenoje pasirodau kartu su jaunutėmis šokėjomis, pati atjaunėju ir jaučiu didžiausią malonumą“.
Dainos muzikiniame spektaklyje skamba įvairiomis kalbomis: lietuvių, rusų, prancūzų, ispanų, ukrainiečių... Programa sustyguota taip, tarsi tai būtų ilga dainininkės gyvenimo kelionė, prasidedanti Lietuvoje ir per jos aplankytas šalis, Odesą, kurioje jai kadaise teko keletą metų dirbti, Rusijos ir kitų sovietinių respublikų miestus.
„Mano repertuare dainos, kurios niekada nesensta. Kai kurios yra „paskolintos“ iš pasaulinės estrados klasikos lobyno, bet be jų neapsieisi, nes žmonėms jos labai patinka. Programa prasideda simboline daina „Man šviesu, nes aš esu“... Bus ir staigmenų - naujų dainų. Patikėkit, nenuoširdžių dainų aš nedainuoju, o dainų tekstus man rašo žinomos poetės: Dalia Teišerskytė, o ypač daug ir tų naujausių parašė Ramutė Skučaitė, su kuria taip pat esame giminingos sielos“.
Atvirumo kaina
Visas Birutės gyvenimas susijęs su estrada. Ji pati teigia: „Aš esu ne dainininkė, o jausmų perteikėja. Dainuodama esu labai nuoširdi ir stengiuosi tarsi perteikti tai, ką esu gyvenime patyrusi: nuoskaudas, skausmą, liūdesį, rečiau džiaugsmą... Kaip žinote, mano gyvenimas nebuvo rožėmis klotas“. Apie B.Dambrauskaitės gyvenimą iš tiesų smalsuoliai žino daug. Prieš ketverius metus yra išleista jos biografinė knyga „Esu kokia esu“, kurios kitaip kaip dainininkės išpažintimi nepavadinsi. O pati estrados veteranė skuba pridurti, kad ji per tą savo atvirumą yra patyrusi nemalonių nuoskaudų. Paprastai žodžio kišenėje neieškanti moteris prisipažįsta, kad jos leksikone pasitaiko ir šmaikštumo, ir keiksmažodžių, ir anekdotų. „Kai manęs kas nors paklausdavo, kaip aš gyvenu, paprastai atsakydavau: „Nereguliariai“. Toks atsakymas iššaukdavo kitą klausimą: „Kodėl?“ Atsakydavau: „Vieną dieną geriau, kitą blogiau, ar tai nesuprantama? Juk mano gyvenime taip ir buvo, kad krisdavau į duobes ir vėl keldavausi. Vidurio mano gyvenime nebuvo. Dabar kraštutinumų mažiau, bet štai iš storos tapau plona“, - juokiasi moteris ir priduria, kad tai ne tiek jos pačios, o medicinos pažangos nuopelnas. Skrandžio mažinimo operacija padėjo jai atsikratyti net 70 kilogramų.
Dabar, kai lapkričio pabaigoje artėja 70-metis, pasak dainininkės, ji jaučia tikrą pakilimą tiek jausmuose, tiek kūryboje, tiek meilėje. Beje, apie besąlygišką meilę savo vyrui Hariui, kurį ji palaidojo prieš dvylika metų, našlė atvirai pasakojo knygą rašiusiai žurnalistei. Dabar to prisiminti nebenori. „Kaip sakoma, apie mirusiuosius arba gerai, arba nieko“, - kalba pašnekovė. O į tą „nieko“ galima daug sutalpinti patirtų nuoskaudų ir net smurto. „Nebenoriu kalbėti apie praeitį, nes ir taip nuo dukros esu gavusi pylos už tą mano išpažinties paviešinimą. Su žurnalistais buvau pernelyg atvira, pasitikėjau jų padorumu. Deja, mano ankstesnių interviu akcentu tapo ne tai, kiek ir kokių dainų esu sudainavusi, bet intymioji mano gyvenimo pusė... Na, bet pati esu dėl to kalta“.
Dainininkė tik prisipažįsta, kad ji kone visą gyvenimą jautėsi vieniša. „Mano vienintelė ir tikra meilė buvo muzika. Deja, dėl mano kūno kompleksijos sovietiniais laikais kelias į didžiąją estradą man nebuvo atviras. Tad, norėdama įgyvendinti savo svajonę dainuoti ir užsidirbti pinigų, ėjau savaitgaliais į restoranus, naktinius barus - ten, kur mane kvietė“. Patys maloniausi prisiminimai iš to karjeros meto Birutei susiję su „Neringa“, kurioje lankydavosi tuometė sostinės bohema. Moteris džiaugiasi, kad ir visai neseniai ją pakvietė ten padainuoti.
Vaikaičiai nevadina bobute
B.Dambrauskaitės genuose, pasak jos, bene penkių tautybių kraujas. Gimė ji netoli Biržų esančiuose Papiliuose. Mama latvė siuvėjų dukra Zindorija, o tėtis fotografas Juozas - lietuvis. Dar gilesnėse šaknyse yra ir kitų tautybių genų. Tad kai atvažiavusi į Vilnių studijuoti muzikos įsimylėjo, jai iš tiesų nebuvo svarbu, kokios tautybės jos mylimas žmogus, kurį ji vadino Hariu. Ištekėjo anksti, vos dvidešimties, netrukus pagimdė dukrą Andželiką. Dėl dukros moteris rami, nes ji turi puikią šeimą. Birutės džiaugsmas du anūkai ir du proanūkiai. „Prie manęs nelimpa jokia „bobutė“ ar „močiutė“. Visa šeima mane vadina „Bebe“. Visus juos labai myliu, o jie mane. Mažiausia proanūkė Sonata, man regis, paveldėjo iš manęs tokį balso tembrą ir charakterį, kurį ji kartais parodo“, - dalijasi šeimyniniais džiaugsmais estrados mama, kurią dainuojančią ir šokančią galima bus pamatyti Lenkų kultūros namuose spalio 17 d. vyksiančiame muzikiniame spektaklyje.
Trumpai
Gimė: 1943 m. lapkričio 30 d. Biržų rajone.
Išvyko mokytis į Viniaus M.K.Čiurlionio menų mokyklą, ją baigusi įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją ir studijavo chorinį dirigavimą.
Dalyvavo daugiausia naktinių barų programose, koncertavo Lietuvoje ir užsienyje, dainavo keliuose muzikiniuose filmuose, tarp jų ir Uršulės partiją „Velnio nuotakoje“.
Apdovanojimai: konkurso „Vilniaus bokštai“ laureatė, 2004 m. išrinkta „Šlagerių karaliene“.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą