Ieško savo šaknų
Į Kretingą tądien jie atvyko pasimelsti bažnyčioje, pavaikščioti po miestą, o svarbiausia, – ieškoti savo šaknų. Vakare Klaipėdos „Švyturio“ arenoje jie ketino stebėti „Neptūno“ bei „Lietuvos ryto“ komandų krepšinio rungtynes. Už kurią komandą „sirgs“ atskleisti nepanorę dvyniai teigė į rungtynes vesiąsi ir uostamiestyje gyvenantį savo dėdę Praną Jablonskį. Šis 75-erių sulaukęs senolis – anksti Anapilin išėjusio jų tėvo Kazio netikras brolis, kurį Nauris ir Normunds susirado prieš keletą mėnesių.
„Tikimės, kad su savo motina ryšių nepalaikęs, tėvo augintas mūsų dėdė galės daugiau, negu žinome iki šiol, papasakoti ir apie Jablonskių bei Macių giminę, iš kurios esame kilę“, – sakė broliai. Gali būti, kad niekada taip ir neištekėjusi, bet sūnus Praną ir Kazį nuo skirtingų vyrų pagimdžiusi, kaip manoma, pas turtingą ūkininką tarnavusi jų močiutė Elena Jablonskytė gyveno, mirė ir yra palaidota Kretingoje. Tačiau kretingiškis paminklotvarkos specialistas Algirdas Mulvinskas, su kuriuo latviai taip pat atsitiktinai susipažino, teigė jau „atkapstęs“, jog vis dėlto paskutines savo gyvenimo dienas, ko gero, ji leido Laugalių pensionate Klaipėdos rajone ir palaidota to paties pensionato kapinėse.
„Kaip suprantame, atsakymo, kur močiutės kapas, dar teks palūkėti “, – pripažino 2013 m. Lietuvos pilietybę gavę, su ryškiu akcentu, bet lietuviškai kalbantys broliai.
Biografija, verta filmo siužeto
Kone aistringiausių Lietuvos krepšinio sirgalių biografija, kaip jie patys kartojo, verta filmo ar knygos siužeto.
Lietuvis Normundo ir Naurio tėvas gyveno Klaipėdoje, buvo melioratorius. Išsiųstas dirbti į Kvetkų kaimą, esantį Biržų rajone, vos už kelių kilometrų nuo Latvijos sienos, susipažino, įsimylėjo ir vedė latvę Valentiną. Netrukus porai gimė ir garsieji broliai, paskui – sesės dvynės, galiausiai – jaunėlė Oksana.
Jauna šeima Latvijoje turėjo trobesius, žirgų. Tačiau, kaip manoma, iš pavydo kaimynas ūkį padegė. „Netekę užgyvento turto, tėvai ir patys ėmė nebesutarti, galiausiai pasuko į skirtingas puses, o mus, tuomet penkiamečius, atidavė į internatą“, – karčiais vaikystės prisiminimais dalijosi Normunds.
Internate brolių gyvenimas pasikeitė. Teko patirti, ir kokia skani gali būti nuo vakarienės pasislėpta sudžiūvusi duonos kriaukšlė, ir ką reiškia kova už būvį, ir kai kurių auklėtojų šiurkštumą, net – apginti lietuvišką Macių pavardę, kai daugelis latvių norėdavo juos vadinti Maciniais. „Mes dar būdami paaugliai supratome, jog visai nesvarbu, kur žmogus gyvena, svarbu, kas jis yra“, – aiškino broliai.
Kasdien jie laukė, kada tėvas ištesės pažadą ir iš internato savo vaikus pasiims į Klaipėdą. Deja, taip nenutiko – berniukams buvo 13-a, kai jis mirė.
O motina ir dabar dar gyvena Latvijoje, turi kitą šeimą. „Susiradome mes ją. Suprantame, nepykstame – ir taip sunku jai buvo su tiek vaikų, be to, sako, sveikata šlubavo“, – teisino juos palikusią motiną broliai.
Tačiau ir internate gyvenant jiems pavyko sutikti šviesulių. Taip broliai vadina savo buvusį fizinio lavinimo mokytoją, pastebėjusį ir įvertinusį berniukų gabumus lengvajai atletikai ir krepšiniui.
„Nuolat domėjomės ir Lietuvos krepšiniu. Svajodavome: o kas būtų, jei vieną dieną atsidarytų durys ir į mūsų mokyklos sporto salę įžengtų Arvydas Sabonis arba Šarūnas Marčiulionis?.. Nesitikėjome, kad tokia svajonė kada nors gali išsipildyti, kad išauš diena, kai Lietuvos žurnalisto televizijos laidos „Krepšinio pasaulyje“ vedėjo Vido Mačiulio dėka su šiomis įžymybėmis mes akis į akį susitiksime“, – emocijų neslėpė Normunds ir Nauris. Bet iki tol turėjo nutekėti nemažai laiko.
Tatuiruotės – iš pagarbos
Internate gyvenančius dvynius tas geraširdis fizinio lavinimo mokytojas ir pasistengė nukreipti į tuo metu Latvijoje garsią Muriani sporto mokyklą. „Mokėmės, žaidėme krepšinį, buvome pakviesti į Latvijos jaunučių ir jaunių lengvaatlečių rinktines. Mums sekėsi puikiai, bet išsilaikyti, neturint jokios finansinės paramos, nepajėgėme, tad išvažiavome laimės ieškoti į sostinę Rygą“, – atviravo jie.
Broliai Maciai ir dabar ten gyvena, yra verslininkai, tačiau vis dar puoselėja viltį kada nors prigyti Lietuvos žemėje, juolab kad nuo 14-os metų kiekvieną vasarą praleidžia uostamiestyje gyvenančio pusbrolio, su kuriuo susipažino per savo tėvo laidotuves, šeimoje. „Mūsų namai – jūsų namai, durys visada atdaros“, – po laidotuvių tų namų šeimininkas taip mums pasakė“, – atkartojo Normunds.
Klaipėdoje paaugliai dvyniai susidraugavo ir su pusbrolio geriausiu draugu – kažkada už Lietuvos jaunimo futbolo komandos rinktinę žaidusiu Valdu Štombergu bei su šio įžymiu broliu – vienu geriausių Lietuvos nacionalinės rinktinės krepšininkų Sauliumi Štombergu. „O tada jau tarsi iš gausybės rago pasipylė pažintys ir su kitais garsiais Lietuvos krepšininkais, su kuriais susidraugavome taip, jog jų atvaizdus ir autografus tatuiruotėmis įamžiname ant savo kūno“, – atviravo broliai Maciai. Kiek tatuiruočių turi – nebeskaičiuoja. Pati pirmoji – „Lietuvos krepšinis“ – buvo padaryta 2000 m. Niujorke per Sidnėjaus olimpines žaidynes.
Įsteigė fondą
Dėl per didelio dėmesio Lietuvos krepšiniui ir nuolatinių išvykų paskui rinktinę Normunds teigė net su žmona išsiskyręs. „Ieškosiu dabar lietuvaitės“, – juokavo.
„O mano žmona, tiesa, jau trečioji, kol kas nieko blogo nesako,“ – gyrėsi iš viso tris dukras turintis Nauris – beje, tas pats, kuris 2013 m. Eurolygos metu po rungtynių Kaune kumščiu vožė Madrido „Realo“ žaidėjui Rudžiui Fernandezui.
„Prisivirėm tada košės, oi, prisivirėm... Teko per televiziją viešai visų atsiprašyti. Bet pats ispanas tokiam poelgiui ir išprovokavo: per rungtynes Madride nepagarbiai kamuolį į veidą tyčia metė Kšyštofui Lavrinovičiui, vėliau įžeidė „Žalgirio“ komandos kapitoną Paulių Jankūną, o Lietuvą pavadino komunistine... Šie faktai buvo „užlūžę“ giliai širdyje, bet tą dieną, ypač išgėrus alaus, ėmė ir kaip ugnikalnis prasiveržė. Mes juk – „vaiknaminiai“, – nenustojo pokštauti Normunds.
Po šio nemalonaus incidento dėl „sirgalių“ agresijos Eurolyga brolių Macių iki gyvos galvos ketino nebeįsileisti į „Žalgirio“ areną, žadėjo uždrausti lankytis bet kuriose Europos taurės ar Eurolygos rungtynėse, o „Žalgirio“ klubą nubaudė 25 tūkst. Eur bauda.
„Patyrėme didelę gėdą, turėjome nemalonių reikalų su policija ir teismais, bet, ačiū Dievui, viskas pasibaigė gerai“, – džiaugėsi savęs be Lietuvos krepšinio, kaip ir be tėvynės Lietuvos, neįsivaizduojantys dvyniai.
Šis incidentas juos paskatino Latvijoje įsteigti paramos fondą „Braliukai“ ir rinkti lėšas, kad galėtų kompensuoti baudą sumokėjusiam „Žalgirio“ klubui, taip pat paremti internato, kuriame patys gyveno, vaikus. „Kauno aludarius prikalbinome gaminti alų su užrašu „Braliukai“, o bendrovę „Rokiškio sūris“ – tokio pat pavadinimo sūrį. Prekiaujame šiais gaminiais, taip pat suvenyrais – pačių sukurtais marškinėliais, kepuraitėmis“, – pasakojo N. ir N. Maciai.
Nors kol kas šis verslas trokštamo rezultato vis dar neduoda, nuolat besišypsantys broliai optimizmo nepraranda ir tiki tuo, ką daro.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą