Česlovas Ramoška ir vyndarių šventė Žagatpurvių kaime

Sąlyga - 100 metų...

Apie stebuklingą vyndarį nuo Saugų pirmą kartą išgirdau, kai bičiulė pasiteiravo, ar norėčiau paragauti aviečių vyno. Žinoma, norėčiau. Ir dabar jau neįsivaizduoju asmeninės šventės be aviečių, svarainių, juodųjų serbentų ar pienių vyno. Subrandinto būtent vyndario Česlovo.

Kai susipažinau su šia vyndarių pora ir išgirdau, kaip Česlovas kalba apie vyno brandinimą, iškart panorau padaryti su juo interviu, tačiau vyras vis išsisukinėjo, mat nemėgsta reklamos. Tačiau sužinojusi, kad šie vyndariai gavo tautinio paveldo sertifikatą, pamėginau laimę dar sykį.

Šį kartą pora sutiko papasakoti, nuo ko ir kaip viskas prasidėjo. Taigi viena tautinio paveldo sertifikato įteikimo sąlyga ta, kad šeimoje ar giminėje tuo verslu, amatu būtų verčiamasi ne mažiau kaip šimtą metų. O Česlovo prosenelis, senelis jau vynus iš uogų ir vaisių brandindavo. Jų sukauptas paslaptis Česlovo mama perėmė: "Pas mus namuose visada būdavo mamos subrandinto obuolių ar šermukšnių vyno. Bet daugiausiai aš aplink kūminą sukinėdavausi. Jis pačių įvairiausių uogų ir vaisių vynus užraugdavo. O aš, dar vaikas, stebėdavau",- sakė ponas Česlovas.

Kai pabandėm suskaičiuoti, kiekgi metų Česlovo giminėje vyno brandinimo įgūdžiai kaupėsi, tai ir per 150 perkopėm...

Unikalumas gali rastis ir atsitiktinai...

Česlovas Ramoška - tremtinių vaikas. Tiesa, jis gimė jau Lietuvoje. Bet iš tremties sugrįžę tėvai ilgokai po Lietuvą blaškėsi, kol grįžo netoli savo buvusių žemių Pagėgiuose. Bet jau su sūneliu, Klaipėdoje gimusiu. Ir Česlovo mama, užraugdama vynus šeimos ir giminės švenčių reikmėms, net įtarti negalėjo, kad sijoną įsikibęs aplink zujantis Česiukas po kelių dešimtmečių Lietuvoje garsės kaip tikrų tikriausias vyndarys.

O juo tapo, galima teigti, atsitiktinai. Beveik prieš 15 metų nusipirkę sodybėlę Žagatpurvių kaime. Tatjana su Česlovu vertėsi augindami aviečių sodinukus ir uogų derliaus pardavimu sezono metu. Kartą ponia Tatjana su keliais šimtais kilogramų aviečių išbildėjo į Kauno turgų. Bet prekyba nesisekė, ir ji gal su 200 kg aviečių važiavo namo. Pakeliui paskambino vyrui, kad šis ruoštųsi iš jų sultis spausti ir vyną raugti. "Nuskintos avietės, jeigu "neprifarširuojamos" kokių "laikiklių" - vienos dienos uoga. Kitą dieną ji jau niekam tikusi. Taigi žmonos signalas buvo rimtas. Pradėjau krapštyti pakaušį: kaip nebylias senelio, mamos ir kūmino vyno darymo pamokas prisiminti, receptūras atgaminti. Kažką atkrapščiau. Na, ir užraugiau tą aviečių vyną. O kai jis subrendo, vaišinau draugus. Šie aikčiojo, rankomis skeryčiojo, ragindami aviečių vyno kasmet užsiraugti. Pasak jų, tokio skonio ir kvapo vyno jiems nei uosti, nei ragauti gyvenime netekę..."

Taip ir prabudo kūrėjas. O kas išeis iš serbentų? O kas bus "sukryžminus" kriaušes su uogomis? Obuolius su aronijomis?.. Užpernai ėmė ir užraugė svarainius... "Aš pripjausčiau svarainių, apipyliau cukrumi, kad pastovėtų, ir išvažiavau su reikalais. Grįžtu - nebėr mano svarainių dubens. Klausiu Česlovo, kur mano uogienės pusfabrikatis, o šis kaltai nudelbęs akis pralemeno: "Užraugiau vynui. Labai įdomu, kas išeis." Tuo momentu p. Tatjanai gal ir buvo pikta, tačiau šiandien, paklausta, kuris jų brandintas vynas jai esąs skaniausias, net nesusimąsčiusi atsako: "Svarainių"...

Tą patį klausimą pateikiau ir p. Česlovui. Jis nė kiek nenustebino atsakydamas, kad jam paties subrandinti vynai brangūs visi. Kaip kūdikiai. Bet... Kaip dažnam kūrėjui, jam dabar skaniausias ir įdomiausias esąs tas, kuris "procese". "Teturiu kelias dešimtis butelių. Ir ketinu jam suteikti žmonos Tatjanos vardą", - paslaptingai šypsosi, o paklaustas receptūros - tyli. Esą tokio vyno nei Lietuvoje, nei pasaulyje dar niekas nėra brandinęs.

Česlovas - aršus koncentratų ir visokių dažiklių priešininkas, tad gali tik spėlioti, kurių lietuviškų uogų sultys galėtų būti tokios skaisčiai raudonos... Šlakelį paragavusi, suprantu, kad ne aviečių...

Įvertinimas

Pernai į kasmet Lietuvoje vykstantį vynų čempionatą Ramoškos buvo išsiuntę ąžuolo statinėje brandintą aviečių vyną. Ir jam buvo pripažinta II vieta. Į tuos čempionatus savo produkciją suveža arti dvidešimties vyndarių. O su jų brandintais tauriais gėrimais susipažįsta apie 4000 vynų mėgėjų ir specialistų, suvažiavusių iš viso pasaulio. Beje, su vaisių ir uogų vyndariais rungiasi ir "Anykščių vyno" atradimas - "Voruta", kuriam taip pat suteiktas tautinio paveldo cenzas. Šiemet Ramoškai į tą čempionatą, gegužės 27-28 d. vyksiantį Vilniuje, išsiuntė obuolių - aronijų ir svarainių vynus. Pajuokavau, kad gal reikėtų mišias užpirkti, idant vėl kurią vietą jų vynai laimėtų... Netikėtai rimtai į tą pajuokavimą sureagavo šiaip humoro nestokojantis Česlovas: "Na, kas iš tos vietos... Man svarbiausia padaryti tokį vyną, kuris žmogui patiktų. Kad jo išgėręs džiaugtųsi kaip vaikas. Nesureikšminu aš tų vietų", - teigė vyndarys.

Paklaustas, ar užraugdamas kokios rūšies vyną, tiksliai žino, kokio skonio ir kvapo išeis, jis energingai pakratė galvą: "Vynas - gyvas organizmas. Kiekvienam stiklainyje bręsta vis kitaip. Pasitaiko - neskaidrėja, suactėja. Yra visokių cheminių būdų kokybei atkurti, bet aš to nedarau. Išpilu lauk. Man svarbi mano, dabar jau galima sakyti, profesinė garbė", - išdidžiai pareiškia vyndarys.

Jo nuostatas puikiai žino ir Vyndarių asociacijoje, kurioje Č. Ramoška kardu mojuoja dėl produkcijos grynumo ir natūralumo. Dėl to, regis, ir kai kurių kolegų rūstybę užsitraukė... Bet esti ir palaikančių tas nuostatas žmonių, ir netgi valdžioje (gegužės 26-ąją Seime bus svarstomas įstatymas, leidžiantis vyndariams naudotis atestuota laboratorija.) "Įsirengti tokią patiems - labai dideli kaštai. Mes tikrai nepajėgtume. Užtat nuoširdžiai dėkoju Seimo nariui Remigijui Žemaitaičiui, suprantančiam vyndarių problemas ir inicijuojančiam įstatymus, palankius unikalių vynų gamintojams", - pridūrė p. Tatjana.

"Pienės pūkas"

Vyndarių asociacija buvo pradėjusi rengti Pienių šventę, į kurią suvažiuodavo vyndariai ne tik su pienių, bet ir kitų rūšių vynais. Po dviejų kartų Bokštų kaime (Šilalės rajone) šventė persikėlė į Tatjanos ir Česlovo sodybą netoli Saugų. Taigi šiemet Žagatpurvių kaime ji vyks trečiąjį kartą.

Tai didelis išbandymas Ramoškams: priimti tiek vyndarių iš Lietuvos, Latvijos, Danijos, Armėnijos,- su statinėmis, su atitinkama užkanda, kuria rūpinsis turintiei tautinio paveldo cenzus. O kur dar senovinio amato - raugo keramikos - demonstracija. Ir dar vyndarių globėjo Vincento Saragosiečio skulptūros atidengimo iškilmės.

Didelėje palapinėje gegužės 14 d. nuo pat ryto užvirs šurmulys: čia kursis vyndariai. O nuo 12 val. jau bus galima degustuoti jų suvežtus vynus. Ir lyginti, kuriam kuris labiau pavyko: skonį, kvapą ar visą pojūčių puokštę. Šioje šventėje Ramoškai pristatys ir savąjį pernai užraugtą pienių vyną.

Esu tikra: šios poros brandintas vynas bus skaniausias. Kaip argumentą galiu pacituoti sodybos lankytojos įrašą atsiliepimų knygoje: "Visa, kas daroma širdimi - tikra. Tegul Jūsų širdies vynas niekada nesibaigia."