Danutė ir Ieva Intaitės. Akmeninėse įsčiose

Danutė ir Ieva Intaitės. Akmeninėse įsčiose

DANUTĖ: Bet tolerantiškas. Nors buvo linkęs į pagonybę, jo vaikai pakrikštyti bažnyčioje. Ir žmones jis mylėjo krikščioniška meile. Nors niekad nepaisė, ką pagalvos kaimynai, numodavo ranka ir darydavo savo. "Kiek žmonių, tiek teisybių", - sakydavo. Jis visada buvo žmogus sau, nors tai, ką sukūrė per savo gyvenimą, paliko kitiems. Aš juo didžiuojuosi ir noriu būti tokia pat.

Kokia buvo jūsų vaikystė?

Buvome vieninga šeima. Jautėme tėvo dvasios jėgą.

Užaugote penketas vaikų.

Kai tėvas vedė mūsų mamą, ji atsivedė dvi dukras iš pirmosios santuokos. O kai gimiau aš, mama iš ligoninės parsivežė dar ir pamestą vaikelį, labai ligotą. Mus żmonės vadino dvynukais, nors esam visai nepanašūs. Man davė mamytės vardą - Danutė, jam - tėvelio, Vaclovas. O paskui dar gimė Ieva.

Vienas berniukas tarp jūsų keturių...

O, kiek jis prisikentėjo nuo mūsų, raganaičių! Ir apskritai - kai prisimenu, ką išdarinėjome vaikystėje, man plaukai šiaušiasi. Nualpčiau iš baimės, jeigu pamatyčiau taip darant savo vaiką: gi visi akmenys buvo nušliaužioti, net ant klibančio gandralizdžio rato lipdavome, nuo vandens bokšto ant tinklo šokinėdavom... Tėvukas, atsimenu, išdrožė mums medinį trikojį ožį, užrištom akim turėjai jį lazda nudaužt.

O pylos gaudavote?

Kartą mums su sese kliuvo, kai iš per didelės meilės išsmaugėm poviukus... Grįždavo pavargęs iš darbo, o mes puldavom: "Tėtukai, eime slėpynių!", visi norėjome jam ant kelių pasėdėt. Tėvas pašėlusiai mylėjo paukščius, ir laikė jų daugybę rūšių, tvenkinį prileisdavo karpių, iš visos Rusijos botanikos sodų prisiveždavo retų augalų. Toks savamokslis Darvinas buvo. Kiek jis globojo sužeistų gyvūnų, stirnų ir gandrų...

Žinau, kad mėgdavo viduržiemy į eketę nerti...

Rytais, prieš pamokas, mes visi bėgdavome krosą, ir tėtis ragino praustis šaltu vandeniu. Pats ne kartą, po vandens malūno kriokliu palindęs, stovėdamas ledinėje srovėje, sutiko Naujuosius metus. Išvykęs parsigabenti akmenų, nakvojo po atviru dangum ir Azijos dykumoje, ir speiguotoje Karelijoje. Kartą praleido naktį veikiančio ugnikalnio krateryje, ant pelenų, ir buvo apsinuodijęs dujomis; jam mat svarbu buvo tyrinėti planetos evoliuciją...

Ar klausėte jo kada: kam tau tie akmenys?

Mums, vaikams, atrodė natūralu, kad augame kaip akmeninėse įsčiose, tarp 180 000 riedulių, parvilktų iš skaldyklų. Klausimų nekildavo. Be to, tėvelis buvo tikras žemaitis, uždaras, be reikalo žodžiais nesišvaistė.

Bet kalbą rasdavo ir su prezidentu, ne tik su varguoliu.

Taip, tik, važiuodamas su kokiais reikalais į ministeriją, niekada nesipuošdavo, - šypsosi Danutė. - Darbo drabužiais važiuodavo.

Ar niekuomet nesijautė vienišas?

Kai įnikdavo į savo darbus, galėjo misti vien duona su vandeniu. Atsimenu, kaip pakiliai ėmėsi restauruoti dviejų šimtų metų senumo vandens malūno griuvenas - lyg rūmus statytų. Joks darbas jam nebuvo kankynė, džiaugėsi kiekviena Dievo duota akimirka.

Ar atsimenate, kaip tėvas per pūgą nakčia arkliu kinkytu vežimu važiuodavo pas gimdyvę ar karščiuojantį kūdikį?

Dar ir dabar, kai susipažįstu su kokiu gyvenimo džiaugsmu ir sveikata trykštančiu žmogum, jis sako: "Ak, tai tu - Intaitė? Ar žinai, kad tavo tėvas mane mažą iš mirties nagų ištraukė?"

Tėvas buvo vaikų gydytojas - apylinkės legenda. Žmonės pas jį atvažiuodavo ir iš vidurio Lietuvos. Kai kurie, supanikavę, ir vidurnaktį į mūsų namų duris belsdavosi. Jis į laikrodį nežiūrėdavo.

Danute, jūsų seserys sukūrė šeimas Italijoje, brolis važinėja dirbti į Norvegiją. Likote kaip ir viena atsakinga už šį akmenyną. Kaip išsaugosite?

Taip, pastaruosius ketverius metus aš viena pati čia su dukrele Rugile buvau. Kol tėvelis sirgo, buvau išėjus akademinių atostogų (mokausi Klaipėdos socialinių mokslų kolegijoje viešojo administravimo). Dirbu malūno bare, sakau, kol iš bado nemirsim, būsim.

Malūnas ir akmenų parkas priklauso Aplinkos ministerijai. Mums, vaikams, liko sodyba. Nežinau, esu fizinis asmuo... Bet kaip vienai tokį sodą išlaikyt? Tėvas, gražindamas miestelį, nedalino: čia - mano sodyba, o čia - akmenų parkas, jo kūrinija buvo vientisa. Praėjusią vasarą buvau vartelius uždariusi, nebeleidau lankytojų.

Akmenys - amžini...

O jeigu kam ant galvos užvirs? O traukia čia minios iš viso pasaulio: iš Australijos, Indijos, Švedijos... Tie pasaulio piliečiai apie šią sodybą ir muziejų žino daugiau nei lietuviai.

Ieva, jūs jau penkerius metus gyvenate Italijoje, netoli Venecijos. Bet gal grįšite seseriai padėti?

IEVA: Mane visą laiką traukė grįžti sodybon. Kai, baigusi mokslus, išvažiavau atostogauti pas seseris į Italiją, užtrukau. Įsidarbinau ten, paskui sutikau savo žmogų. Su Dino susilaukėme dviejų sūnų, Leonardo ir Kevino Viljamo; vienam jau ketveri, kitam - tik metukai. Dino lankėsi Lietuvoje, jam patiko mūsų žmonės ir ramybė, todėl svajojame čia susikurti nedidelį šeimyninį versliuką...

O ko išmokote Italijoje, kokios patirties įgijote?

Toje šalyje gyvena atviri, nuoširdūs, mandagūs žmonės. Pas mus tos saulės tiek maža, gal dėl to ir žmonės niūresni. Bet ir italai turi savų trūkumų. Pavyzdžiui, ilgiau kerštą užanty laiko.

Ko išmokau? Tai kad aš daugiausiai išmokau iš tėvelio. Ir Dinas tuo žavisi. Kad išlaikėme tradicijas, kad per Kūčias susėdam prie stalo vien tik šeima, be jokių pašaliečių. Kad mes, seserys, esam kaip vienas kumštis. Italai gal kiek paviršutiniškesni... Jie komplimentus moka žarstyti, bet, kaip Dino sako, vertina šiaurietišką santūrumą, švelnumą ir kantrybę...

Ką sakydavo jūsų tėvelis, matydamas po pasaulį išbyrant vaikus?

Jis niekada neatkalbinėjo. Man iš važiuojant iš namų dar ir ašaras šluostydavo, guosdavo: "Viskas bus gerai, juk tu - mano vaikas"...

... Spragsint židinio malkoms, liepsnai laižant archaiškus sienų akmenis ir išblyškusius Intaičių veidus, iš atminties išplaukė eilės, atspindinčios čionykštę riedulyno dvasią: "Ji rieda ir rieda, kasdien, nuolatos, virš mūsų, virš upių, virš amžių kaitos. Ji nieko ņeturi, viskuo ji yra, tai riedanti jūra, BŪTIS. Ji tyra."

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder