Deiviui – 40. Apie šeimą, žilstančius plaukus ir ryšį su vaikais

Interviu, kuriame Deivis itin atvirai – apie gyvenimo santuokoje ne tik privalumus, bet ir trūkumus, požiūrį į laimę ir tai, kodėl dabartinės jo dainos skiriasi nuo anksčiau sukurtų hitų.

Birželio 13-ąją atlikėjas D.Norvilas šventė savo 40-ąjį gimtadienį, o praėjus vos kelioms dienoms nuo jubiliejaus, baigsis ir tris mėnesius trukęs karantinas. Karantinas, kuris Deiviui, kaip ir kitiems Lietuvos atlikėjams, šiųmetį pavasarį nudažė kur kas tamsesnėmis spalvomis.

„Tikrai nemažai renginių, deja, buvo atšaukta, bet ką padarysi – ne mums vieniems. Pradžioje gyvenome gana linksmai, persikėlėme į sodybą, nes veiklos ten turėjome daugiau negu Vilniuje, na, bet kiek gi galima – trys mėnesiai priverstinių atostogų, o kada jos priverstinės, jau ir gerokai neįdomu darosi. Kai tau pasako „ne, tu dabar nebedirbsi savo darbo“, tai kažkas baisaus“, – pastaruosius mėnesius apibūdino D.Norvilas.

Deivis negaili kritikos valdžiai, mano, kad taip ilgai tęsiant apribojimus ir negalint grįžti prie įprastų darbų buvo gerokai perlenkta lazda, pastarąją situaciją vadina absurdiška. Kaip sako, net ir dabar, renginių rinkai atsigaunant, jo ir žmonos Renatos gyvenimas į savas vėžes grįžta sunkiai.

Tačiau liūdnesne nata pradėję, likusį pokalbį nukreipėme visai kita linkme. Nes šis tekstas ne apie tai, kaip buvo sunku ištverti karantiną, o apie gyvenimo optimizmą, kuriuo trykšta 40-metį sutinkantis D.Norvilas.

„Iš tiesų nesiskundžiu jokiais metais. Viskas yra gyvenimo dovana, aš esu labai laimingas, kad esu čia, šiame pasaulyje, kad turiu tokią šeimą, tokius vaikus ir kad gyvenu Lietuvoje“, – pradėdamas pokalbį su 15min nusišypso jubiliatas.

– Karantinas sušvelnėjo, tai gal planuojate ir didelę šventę su gausiu būriu žmonių iškelti?

– Ne, vis dėlto švęsiu aš sodyboje ir realiai kviečiau tik savo tėvus ir uošvius, o iš draugų gal kažkas ir atvažiuos. Na, kas prisimins, tas prisimins, nė vieno neišvarysiu, bet kažkokio specialaus kvietimo, kad visiems paskambinčiau ir sakyčiau „varom, darom“, nepraktikuoju. Nežinau, kodėl.

– Zarasų rajone esančioje sodyboje minėsite gimtadienį, čia leidote ir dalį karantino. Taigi, esate labiau kaimo, o ne miesto vaikas?

– Dabar mes tranzuojame tai į Klaipėdą pas mano tėvus, tai į Vilnių, tai vėl į sodybą. Bet sakyčiau, ne tiek kaimo, nes kaimo žmonės, mano supratimu, labai darbštūs, o gamtos vaikas. Man labai patinka gamta, mėgstu čia vaikščioti, keliauti, žiūrinėti kažką. Ant to asfalto klubai, barai manęs nelabai domina, nors, turiu pasakyti, kad tikrai per karantiną aš pasiilgau ir jų.

– Bet apskritai ar norisi švęsi? Kai kurie gimtadienių visai nenori, nesureikšmina, gal bijo prisidedančių metų.

– Aš už gimtadienius. Visada aš juos bent kažkaip pažymėdavau, pažymiu ir vaikų gimtadienius, ir savo. Tai vis dėlto yra graži proga susitikti, o dovanų gauti irgi smagu – kodėl gi ne? Aš visada už. Girdėjau kalbų, kad 40-mečio švęsti negalima, bet ai, man nusišvilpti, aš tikrai labai už gimtadienius.

– Dovanos, minėjote, patinka, tad gal ir ko nors konkretaus prašėte šiemet?

– Nieko specialiai neprašiau, bet žinau, kad patyliukais kažkas vyksta, kažką Renata tenai kurpia, bando išsaugoti tą paslaptį ir tai labai faina, jėga. Man atrodo, kad kažkas bus.

Aš esu už dovanas tokias ne lentynines, kur pasidėti, kažką prie šaldytuvo prilipinti. Ne, dovanos man turi būti, kokias ir pats mėgstu dovanoti – praktiškos, suvartojamos, sunaudojamos ar tiesiog, kad gyventų, dirbtų, o ne tik stovėtų lentynoje. Tai tikiuosi, kad tokią ir gausiu.

– Dovanos tam tikrą laiką pradžiugina, o kas jus daro laimingą nuolatos?

– Man laimė yra gyvenimas. Kad aš esu, kad turiu galimybę pamatyti visą šitą svietą, galiu kažkur nuvažiuoti. Išvis galvoju, ką gyvenime reikia padaryti – reikia kiek įmanoma daugiau pasaulio pamatyti. Kelionės gyvenime yra labai svarbu.

– Ir dar gerai, kad nebūtinai vienam tenka keliauti. Bet ar kada buvote susimąstęs, kas būtų, jei gyvenimas būtų susiklostęs kitaip? Jei nebūtumėte sutikęs Renatos?

– Oj, ne, mano galvoje apskritai labai retai būna mintis „kas būtų, jeigu būtų“. Aš visą gyvenimą plaukiu pasroviui, niekada nesipriešinu ir leidžiu nutikti tam, kas, matyt, ir turi nutikti.

Tikiu likimu. Renata sako, kad aš po laiminga žvaigžde gimęs – galbūt, nežinau. Bet tikrai nieko nedarau specialiai, nieko savo gyvenime kardinaliai nekeičiu. Tačiau kas žino, galbūt ateis toks momentas, kai reikės tai daryti? Gal jis dabar ir atėjo, kad reikia susimąstyti? Nežinau.

– O jei prisimintume Deivį prieš kokius 15 metų ir palygintume su dabartiniu Deiviu, ar labai skirtųsi?

– Man atrodo, kad aš likau lygiai toks pat chuliganas, lygiai toks pat vienturtis su visomis blogybėmis, kurios su tuo ateina. Vienintelis skirtumas, kad mano galvoje daugiau baltų plaukų atsirado – ypač pastaruoju metu labai pabaltavo man galva.

Bet aš dėl to nė kiek nesijaudinu ir tikrai nedažysiu plaukų vien dėl to, kad atrodyčiau jauniau. Jokiu būdu, man būtų juokinga. Tai tik toks skirtumas, o rankos laiko, kojos laiko, ligomis labai nesiskundžiu, nepasiduodu.

–Tai tie sulig metais atsirandantys natūralūs pokyčiai negąsdina?

– Atsimenu Eduardo Kaniavos frazę. Kartais būdavo, kad labai tingulys mane apima – nenoriu nieko, nenoriu. Tiesą sakant, ir dabar tas jausmas dažnai ateina. Bet Eduardas sakydavo: „Deivi, nepasiduok amžiui.“ Tai iš tiesų nevalia jam pasiduoti.

– Neretai žmonės tvirtina, kad pasikeičia sukūrę šeimą. Bet jūsų net ir šeima nepakeitė?

– Oj, manau, kad tikrai nepakeitė. Mano hobiai, mano džiaugsmai, tai, kas mane domina, liko su manimi, ir tikiuosi, kad ir liks. O šeima žmogų pakeičia kažkodėl dažnai į blogą pusę (juokiasi).

Ką mažiau pastaruoju metu aplankau, tai draugus. Draugai išties nukenčia, nes šeima suryja didelę dalį mūsų laiko, bet čia turbūt ne tik mano, o visų problema. Tai tų draugų kažkaip ilgiuosi, norėtųsi juos matyti dažniau. Mes gal kokie 3–4 metai su labai artimais bičiuliais bandome susitikti, nors gyvename visi Vilniuje. Dar kol kas nepavyko. Ką šeima iš tiesų atima, tai draugus.

– Galbūt tuomet šeima kažkokių pamokų davė?

– Žinote, tai ir džiaugsmas, ir vargas vienu metu. Nes vaikai tikrai nėra tiktai džiaugsmas – toli gražu. Būna visko, bet iš tiesų be jų dabar irgi būtų tiesiog neįmanoma. Šiuo metu porą savaičių vaikus esame seneliams į Klaipėdą atidavę, nes labai norėjo, tai aš jų pasiilgau jau antrą dieną, bet žinau ir tai, kad lygiai taip pat sėkmingai antrą dieną aš būsiu nuo jų jau labai pavargęs.

– Iš šių žodžių spėju, kad daugiau atžalų 40-mečio proga nenorėtumėte? Jaučiate šeimoje pilnatvę?

– Jaučiu pilnatvę, pilnatvę, pačią pilniausią pilnatvę, kokią tik įmanoma. Kas liečia vaikus, tai virš 40-ies metų jau viskas (juokiasi).

–Atsakykite sąžiningai – o koks esate tėtis?

– Čia turbūt reikėtų vaikų klausti. Jie sako, kad esu griežtas, bet mano griežtumas iš tiesų baigiasi tik kokiu garsiu žodžiu. Tačiau paskutinį kartą, kada turėjau svečių ir tie svečiai irgi buvo su panašaus amžiaus vaiku, kaip ir mano Emilis, tai Emilis prie jų pabuvęs prie manęs priėjo ir sako: „Aš tave labai myliu, tu esi labai geras.“ Tai, matyt, turėjo su kuo palyginti ir tas tėtis pasidarė jau nebe toks griežtas (juokiasi).

Bet aš savo vaikams visų pirma norėjau būti draugas. Ir dabar tikiuosi, kad mes tokie išliksime, galėsime kalbėtis pačiomis įvairiausiomis temomis. Nesijaučiu aš labai senamadiškas, bet, aišku, jiems patiems geriau žinoti, iš šono geriau matosi. Tačiau tos frazės „mano laikais...“ pas mus šeimoje dar nėra ir nebuvo.

Esu už tai, kad vaikai pragyventų kiek įmanoma spalvingesnį ir įdomesnį gyvenimą, kad kuo daugiau patirtų, kuo daugiau išbandytų save skirtingose srityse. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tikrai labai džiaugiuosi dėl savo darbo, apskritai dėl to, ką man likimas siunčia, nes imu iš gyvenimo bene viską, ką jis man pasiūlo, kad ir visokiausius ekstremalius dalykus.

Paskui tiesiog turiu savo kraityje ir galiu pasakyti – taip, aš dariau tą, taip, pabandžiau padaryti tai, taip, šokau su parašiutu, su žirgais jojau, per kliūtis šokinėjau, į vandenį nuo tramplino šokau. Tikrai įdomu. Gal to nedaug buvo, bet buvo. Apskritai mano gyvenime nedaug kas ilgai tęsiasi, tik muzika išliko.

– Vis dėlto, gal iš tų įvairių sričių jau aiškėja, kas vaikus traukia labiausiai? Galbūt paseks jūsų pėdomis?

– Nors jie abu turi puikią klausą, apie mažiausią dar sunku kažką kalbėti. Tačiau vyresnėlis Emilis pats panoro išbandyti muziką. Eduardas Kaniava man padovanojo pianiną, taip muzika atsirado mūsų namuose, o Emilis vis praeidamas kažką pagrodavo. Aš paklausiau: „Gal nori mokytis pianino?“

Jis sutiko, išreiškė norą, tai mes pasiėmėme tris privačias pamokas ir Emilis įstojo į Algirdo muzikos mokyklą. Jį iškart priėmė į antrą kursą, kurį dabar ir baigė. Aišku, karantinas labai stipriai suvėlė visas pamokas, tikrai nukentėjo ir vaikai, ir mokytojai. Bet pianinu dabar jis groja gana gerai.

Turiu pasakyti, kad iš pradžių aš dar gerokai laimėdavau, prisėsdamas ir pagrodamas kūrinius, kuriuos jis gauna, bet dabar man irgi tikrai reikia pasėdėti, pasistengti, kad pagročiau tą patį, ką mokosi Emilis.

Tai mane džiugina. Ir tai nereiškia, kad noriu, jog jis būtų pianistas. Aš tikrai nespausiu jo būti muzikantu, ne apie tai čia visiškai kalba. Tiesiog, man atrodo, senovės Graikijoje, buvo privalomos mokytis penkios sritys – tarp jų buvo karyba, filosofija, matematika, dar kažkas ir muzika.

Visi turėjo mokytis muzikos ir puikiai suprantu, kodėl – ji labai lavina vaizduotę. Todėl aš už tai, kad jis tikrai grotų ir nesvarbu, kad ne kiekvienas gali būti virtuozas, ne kiekvienas ir bus, bet aš, pavyzdžiui, nepažįstu nė vieno bandito muzikanto, tad galvoju, kad tai tikrai padės gyvenime.

– Pereikime nuo vaikų prie žmonos. Sakėte, kad su Renata nesate ideali pora, kad ir pas jus šeimoje būna visko. Kur tuomet jūsų santuokos varikliukas?

– Manau, mes gyvename dar per mažai metų, kad patarimais dalintumėmės. Bet, mano supratimu, svarbu tai, jog mūsų gyvenime kažkokių draudimų, kažkokių atsisakymų nuo to laiko, kai mes kartu, nėra.

Tie dalykai, man atrodo, ir padeda. Aš mėgstu pavyzdį duoti – žmogus visą gyvenimą žvejojo, jam tai yra nuostabus poilsis, jis kaifuoja tai darydamas, ir, įsivaizduokite, vieną dieną jis veda, o žmona jam sako „ne ne ne, brangusis, klausyk, baigsis šitos tavo žvejybos, dabar jau atsiras vaikai, reikia būti čia, varyk į parduotuvę, daryk tą“. Ar įsivaizduojate, kiek pykčio, nervo gali tavyje prisirinkti, kai negali daryti to, kas tave džiugina?

Šitų draudimų šeimoje aš visiškai nepateisinu. Taip, kartais, be abejo, reikia pabūti ir šeimos labui – ir indus išplauti, ir kambarius pasitvarkyti, ir vaikus prižiūrėti. Bet iš tikrųjų turi būti laikas ir sau.

Ne viskas gyvenime gali būti ir turi būti tik dėl vaikų ir tik dėl šeimos. Turi būti laikas sau ir laikas jai. Bent jau mes gyvename šitaip.

– Dar viena jūsų meilė muzika, tačiau negaliu nepastebėti, kad paskutinis albumas išėjo lygiai prieš 10 metų. Kodėl tokia pertrauka?

– (juokiasi) Žinokit, aš iš tiesų kūriau ir nemažai sukūriau, aišku, per tuos dešimt metų, bet, matyt, šiek tiek paplaukiau į kitą pusę, negu, kad mane norėjo matyti, girdėti. Tai yra tas klausimas, gal man reikėtų grįžti prie to, nes dar ir dabar mane susistabdę žmonės sako „va, va ten tos dainos buvo“.

Bet suprantat, yra dalykas, kad tos dainos tada gimė kitomis aplinkybėmis, jas sukūriau iš savo jausmų, iš potyrių, o dažniausiai kurdavau dėl nusivylimų, ne iš džiaugsmo, nes gera būsena manęs visiškai neįkvepia. Na, esu sukūręs ir kitokių, bet tai buvo darbas sukandus dantis, iš kažkokios euforijos ar panašiai, bet bene visos mano dainos atsirasdavo iš sukrėtimų, nemalonių atvejų.

O dabar, kai atsirado šeima, kai ponulis Norvilas apsikabinęs vaikučius, šunį gyvena gražų gyvenimą, kažkokių sukrėtimų, ačiū Dievui, mano gyvenime nėra daug. Ir jeigu pasakyti, ką daro šeima kūrėjui, pasakyčiau, kad ji greičiausiai žudo kūrybą. Baisiai gal pasakiau, bet mano atveju šeima kūrybą labai sustabdė ir nerandu impulso iš šono, kad vėl į tą kūrybą pasinerčiau. Kiekvieno atvejis turbūt skirtingas, bet mano yra būtent toks.

Tačiau buvo iš tiesų momentų, kada tikrai labai stipriai nėriau į kūrybą, nes šiandien mano didžiausia problema yra tekstai. Aš negaliu rašyti iš niekur, iš tuščio į kiaurą nemoku barstyti, jeigu kažką sakau, turiu pasakyti. Todėl neseniai turėjau didžiulį malonumą dirbant su tikru poetu, kuris iš to gyvena.

Tada iš tiesų supratau, kad ne, mano aruodas dar toli gražu neišsemtas ir aš dar tikrai driokstelsiu ir tikiuosi, kad driokstelsiu jau netrukus, nes tikrai turime sukūrę labai didelį veikalą, kuris, panašu, vis dėlto pasieks klausytoją, jeigu vėlgi karantinai nesugadins reikalo.

– Kuriate dažniausiai iš nusivylimų, bet juk pastarąją judviejų dainą su Renata įkvėpė būtent jausmai vienas kitam. Taigi, kartais įmanoma ir iš to kažką įdomesnio sukurti?

– Realiai aš toje dainoje aprašiau viską taip, kaip mes gyvename, nes mūsų linija toli gražu nėra lygi. Aš, aišku, irgi esu toks, kaip ir sakiau, gyvenime chuliganas, tai tikrai būna momentų, kada tu galvoji – o Dieve, ką, kodėl, kaip, ar man čia to reikia, kodėl čia taip mano gyvenimas susiklostė.

Bet kartais užtenka tiesiog išsimiegoti. Tas tavo durnas degtukas... Ir tu bandai ryte prisiminti – pala, dėl ko mes čia pykomės? Bandai atrasti tą pirminį tašką, dėl ko pradėjome pykti, ir negalim nė vienas suprasti.

Taip, atsimename, kad prikišom vienas kitam ir tą, ir tą, ir tą, bet čia buvo po to, o nuo ko prasidėjo, niekaip neatgaminame. Tai velniai rautų – ar čia tikrai yra reikalingas konfliktas, jeigu jo net negali atsiminti? Jeigu tai yra kažkokia didelė problema, bėda, tai be abejo, tu supranti, jaudiniesi, bet mes realiai nelabai turime dėl ko pyktis, o pasisvaidyti vis tiek kartais reikia.

– O kuris muzikos stilius jums pačiam arčiau širdies? Teko pasireikšti ne viename.

– Aš galvoju, kad visa tai yra tiesiog aranžuočių klausimas. Dainas rašiau ir tada, dainas rašau ir dabar, tiesiog tai yra pateikimo reikalas. Tačiau aš labiau esu prie rokelio, poproko, mano širdis labiau ten gula, o klausytojas vis dėlto mane nori matyti kaip popmuzikos atlikėją.

Nežinau, ar verta čia dar spardytis. Bet kaip ir sakiau, tiesiog plaukiu pasroviui, matysim, kur nuneš mane gyvenimas, su kuo jis suves. Antrą kartą į tą pačią upę vis tiek neįbrisi, reikia kažkokį tarpinį variantą rasti.

Bet aš nesiskundžiu. Galbūt aš dėl to dar šiandien gyvas kaip atlikėjas, nes esu daugiau mažiau įvairiapusis. Reikia – padainuosiu miuziklą. Taip, galiu padainuoti ir operos ariją, be abejo, padirbėdamas, nes nebūna taip, kad nedainavus pusę metų jokių operų atsistoju ir čia rėžiu. Toli gražu. Opera yra tas pats sportas – turi turėti formą.

Galiu padainuoti pop dainą, galiu suvaidinti dramos spektaklyje, tai tas įvairiapusiškumas, kurį, matyt, man irgi davė gyvenimas, gamta, tėvai, mane ir laiko gyvą. Dėl to aš kažkaip labai nesijaudinu.

Tiesa, kas dar atsirado, nežinau, ar čia amžiaus dalykai, ar patirties, tai daugiau kažkokio pyktukumo turiu, jaučiu, kad susinervinu kartais, mažiau pakantus laukimui esu, noriu greičiau viską – darom, darom, darom, greičiau, greičiau, kiek čia galima delsti. Tokie ožiukai lenda iš manęs, bet aš tikiuosi, kad išvarysiu juos. Pripažįstu.

– Su Renata daugiau nei prieš 10 metų susipažinote televizijoje. Tai dar viena sritis, kurioje esate save išbandęs – vedėte laidas, dalyvavote projektuose. Dabar to jūsų gyvenime nėra. Ar netrūksta?

– Aš tiesiog puikiai suprantu, kad tai yra labai banguota. Tikrai buvo metas, kai manęs buvo daug, kas žino, turbūt ir per daug. Vėliau galbūt kažkam pradėjo trūkti. Dabar man atrodo, kad mes nesivaidename tikrai per daug tame telike, bet nežinia. Žinokit, kas liečia tuos darbus, toli gražu mes tikrai negalėjome skųstis. Mes dirbome, uždirbome ir viskas buvo gerai.

– Sakėte, plaukiate pasroviui. Tai dabar ir į apmąstymus praeities nesileidžiate, nėra, pavyzdžiui, klaidų, dėl kurių graužiatės?

– Ačiū Dievui, dar ne. Manęs dar neužgulė. Aš apskritai gyvenu tokį gyvenimą, kad niekam nekasu duobės. Niekada niekam nekeršiju, stengiuosi neužgauti, jeigu kažką ir užgaudavau, tai tikrai niekada piktai. Jeigu vaidinau kažkokią parodiją, tai tikrai ji neturėjo būti piktdžiugiška.

Aš visada pagalvoju apie tą, kurį vaidinu, ir ar jam, tarkim, nebus skaudu matyti tai, ką darau. Žmogiškai į tai žiūriu. Taip kad tikrai neturiu dėl ko, mano supratimu, atsiprašyti, dėl ko man būtų labai gėda. Aš galvoju, kad daugiau ar mažiau esu doras – nevagiu, nemeluoju. Na, pameluoju gal kartais, bet arba dėl labai smulkių dalykų, arba kad neįskaudinčiau, neužgaučiau – tai vadinamasis baltas melas. Neturiu dėl ko apmąstyti, atsiprašyti, apgailėti.

– O apmąstyti teigiamas puses? Galbūt turėjote stipriai užsibrėžtų tikslų ir dabar, sulig 40-mečiu, galite drąsiai pasakyti – štai, pasiekiau, ko norėjau?

– Žinot, sunku pasakyti – taip mąstant susidarytų toks įspūdis, kad jau viskas. Tada, kai jau bus viskas, gal galėsiu pasakyti, ar jau pasiekiau, ar ne, bet nemanau, kad apskritai gyvenime kažkokiame etape reikia stoti ir sustoti. Jokiu būdu. Manau, kad net kai būsiu senukas, vis tiek dar nesakysiu, kad jau viskas.

Norėčiau sau galbūt ir palinkėti niekada nesustoti. Niekada. Visada eiti tik į priekį, visada pirmyn, visada imti energiją, žavėtis ta energija. Manau, energija mano gyvenime galbūt ir yra labai teigiamas dalykas, kuris mane ir daro tokį, koks esu. Taip, aš aptingstu, bet paspardau sau į užpakalį ir tada pirmyn, darom, judam. Tai palinkėjimas nesustoti, neaptingti ir, kaip Eduardas sako, nepasiduoti amžiui.

– O svajoti mėgstate?

– Mano absoliučiai visos svajonės išsipildė ir pildosi. Ir dabar turiu svajonę, kuri, net neabejoju, tikrai išsipildys, bet jos kol kas nesakysiu. Tad patarimas visiems – svajokit, žmonės, nes mūsų pasąmonė, matyt, tuo klausimu dirba netgi tada, kai mes užmirštame.

Atsimenu, kai man buvo kokie 20 metų, galvojau, kaip aš norėčiau turėti namą, bet puikiai supratau, kad, Dieve, neturiu nei pinigų, nei galiu sau leisti tokį dalyką. Tačiau šiandien aš turiu namą ir netgi ne vieną, o du. Taigi, svajonės pildosi, tik klausimas, kada ir kiek tai kainuoja (šypsosi).