Dr. Lina Laurinavičiūtė-Petrošienė: apie dainas prie didelio vandens

Klaipėdos universiteto Humanitarinių ir ugdymo mokslų fakulteto Baltų kalbotyros katedros docentė, vyriausioji mokslo darbuotoja, humanitarinių mokslų daktarė Lina Laurinavičiūtė-Petrošienė yra ištyrinėjusi galybę dainų: kuršininkų, žemaičių, dzūkų, vakarų aukštaičių veliuoniškių, suvalkiečių, kašubų, mozūrų ir vokiečių, kurie ilgą laiką darė poveikį lietuvininkams.

Mūsų krašto dainų ypatumus mokslininkė apibendrino knygoje "Lietuvininkų etninė muzika: tapatumo problemos", straipsniuose "Lietuvininkų ir žemaičių dainų melodijų panašumai ir skirtumai", "XX a. Šilutės apylinkių lietuvininkų dainos: objekto ir konteksto sąveika" ir kt.

Šiuo metu L. Laurinavičiūtė-Petrošienė drauge su kolegomis rengia naują Klaipėdos krašto dainų ir instrumentinės muzikos plokštelę.

Prie didelio vandens

Kokia yra seniausia žinoma (užrašyta) mūsų pajūrio-pamario krašto žvejų daina?

Į jūsų klausimą atsakysiu iš tolo. Kai ką nors norime sužinoti apie Klaipėdos krašto ar net visos Mažosios Lietuvos lietuvišką dainuojamąją tautosaką, dažnai skaitome arba girdime labai gražų, vieną iš regiono skiriamųjų bruožų įkūnijantį ir emociškai paveikų apibūdinimą - "pamario-pajūrio krašto žvejų dainos". Kur prasideda "pamario kraštas" lyg ir aišku, tačiau kur jo sausumos ribos? Jų juk ir nėra. Arba kiekvienas įsivaizduojame skirtingai.

"Žvejų dainų" samprata taip pat diskutuotina. Jeigu jas siejame su žvejyba, tai lietuviai žvejojo ir tebežvejoja ne tik mariose, jūroje, bet ir upėse bei ežeruose. Tai rodo Lietuvoje žvejybai naudotas priemones, įrankius, žvejybos būdus ir kt. ištyrusių Lauros Piškinaitės-Kazlauskienės, Klaido Permino ir kitų autorių išvados.

Natūralu, kad su žvejybos verslu, jo materialine ir dvasine aplinka kaip nors susijusių dainų yra visoje Lietuvoje. Štai Rimantas Balsys, vienų paskutiniųjų Mažosios Lietuvos dainų poetikos tyrinėjimų autorius, žvejų dainų nesieja su pačiu žvejybos procesu vandenyse. Jo manymu, tai yra socialinės žmonių grupės, ilgai gyvenančios prie didelio vandens ir užsiimančios žvejyba, dainos. Todėl visas nuo L. Rėzos iki 20 a. pabaigos Mažojoje Lietuvoje užrašytas dainas jis laiko žvejų dainomis.

Taigi kalbėkime apie žmones prie didelio vandens...

Vadinasi, apie seniausiai Mažojoje Lietuvoje užrašytas lietuviškas dainas. Pačiu pirmuoju lietuviškos dainos / giesmės fragmento užrašymu sąlyginai yra laikoma melodijos ir teksto frazė: "Ne wiszi medzei Artojems priduoti". Ją prieš 382 metus (1634 m. birželio 1 dieną) užrašė Fridrikas Gedkantas - matematikas, Lenkijos armijos karo inžinierius. Šis įrašas atsirado jo artimo bičiulio matematikos profesoriaus Kristijono Oteruso iš Ragainės atminimo albume.

Pirmieji pilni lietuviški liaudies dainų "Anksti Rytą, Rytužį", "Asz turrėjau Žirgužėlį", "Asz atsisakiau savo moczuttei" tekstai išspausdinti 1745 m. vokiečių kalba išleistame Pilypo Ruigio "Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjime".

Na, o pirmasis lietuviškų liaudies dainų rinkinys, kuriame yra ir septyni gaidų tekstai, yra puikiai visiems žinomos 1825 m. Liudviko Rėzos "Dainos". Tad tų seniausių ir pirmųjų yra ne vienas.

Ne visi medžiai artojams priduoti? Apie ką tai?

Apie ką byloja ši frazė, tiksliai niekas nežino. Tai nėra kokios žinomos dainos ar evangelikų giesmės eilutė. Galbūt tai koks nors rašiusiojo literatūrinis proveržis?

Marių vidury

Senoje žvejų dainoje sakoma: "Jie leido leido / Plonus tinklelius / Budumo vidurėly..." Kas yra budumas?

"Budumas", arba "padumas", manoma, yra "gili vieta, dubuma". Įvairūs autoriai plačiau aiškino šio žodžio prasmę, ją siejo su vokišku žodžiu "der Boden", verčiamu "dugnas, žemė". Remiantis Viliumi Pėteraičiu, galima sakyti, kad tai yra "giliausia vieta Kuršių marių pietinėje dalyje". Šis žodis žinomas, regis, tik iš pamario gyventojų tautosakos.

Žvejai sugauna "du marių veršiukėliu..." Kas tai per žuvis?

"Marių / jūrų veršiukėlis" yra jūros žinduolis paprastasis ruonis. Tai pamario žvejams pažįstamas gyvūnas, nors ir siejamas su paslaptingu mitiniu jūrų pasauliu. Šis gyvūnas esą priklauso bangų dievaičiui Bangpūčiui. "Marių veršiukėlių" nevalia gaudyti, nes bangų dievaitis supyks ir pakils pavojingas šiaurys vėjas.

O jei sugaus "Bangpūtėjo dukrytę"?

Tikriausiai tai personažas iš fantastiškojo mitinio jūrų pasaulio. Žvejai esą sugavę aukso žuvelę - Bangpūtėjo dukrytę. Dainų poetikos tyrėjai iš šių kuklių duomenų tegali pasakyti tiek, kad šis teksto variantas yra vėlyvas, paveiktas literatūrinės kūrybos, įžvelgia paralelių su klasikinėje graikų ar romėnų mitologijoje žinomais personažais.

Bėgti valtužėm

"Išbėg išbėgo iš Rusnės kiemo". Arba "Čia bėga su valtužėm..." Mažojoje Lietuvoje "bėgti" reiškė plaukti?

Taip, šiame krašte bėgti valtužėm reiškia jomis plaukti. Tai yra Mažosios Lietuvos tarmėms būdingas semantinis dialektizmas.

O paprasčiau...

Semantiniais dialektizmais lingvistai vadina tokius žodžius, kurie žinomi ir bendrinėje kalboje, bet bendrinė kalba, lyginant su tarme, neturi visų jų reikšmių. Pavyzdžiui, kaip bėgti valtužėm, bėgti jūružėm ir pan. Taip pat šį žodį vartoja ir latviai.

Kedelukai ir mirūnai

Didžiojoje Lietuvoje - dvarelis, o mūsų krašte "išbėg iš Rusnės kiemo" arba "suka valtužę į Karklės kiemelį". Kiemas - tai kaimas?

Taip, anksčiausiai užrašytuose Mažosios Lietuvos dainų tekstuose kiemas reiškia kaimą, pavyzdžiui, dainose minimi Rusnės, Gilijos, Karklės kiemeliai.

Lingvistai sako, kad baltiški žodžiai "kaimas" ir "kiemas" ir reikšmės, ir kilmės požiūriu esantys visiškai tapatūs, reiškiantys sodybą, ūkį, atšlaimą, kaimą, gyvenvietę, šeimyną, bendriją. 20 a. antrojoje pusėje padainuotose dainose Rusnės kiemelis virsta Rusnės kaimeliu. Tačiau vietovardžių vartosena su antruoju dėmeniu -kiemis (pvz., Tolminkiemis) ir -kaimis (pvz., Vindkaimis) Mažosios Lietuvos teritoriniuose departamentuose įvairavo jau 18 a.

"Žals kedelukas, raudons šiurštaitis, juoda vystike, rožėms rašyts šiurstukas..." Kas yra kedelukas ir vystikė?

Abiem nelietuviškos kilmės žodžiais lietuvininkės vadino moteriškos aprangos detales. Kedelukas - sijonas, vystikė - liemenė. Sijonai šiame krašte dar buvo vadinami ir marginėmis. Maždaug 19 a. pabaigoje lietuvininkės pradėjo dėvėti juodos ir rudos spalvos smulkiai klostytus ar plisuotus sijonus, kuriuos ir vadino kedeliais.

"Lelijės išlaužytos, mironai išlankstyti..." Kas yra mironai?

Tai mairūnas, į Mažąją Lietuvą atvežtas iš Vakarų Europos per Vokietiją. Kaip sako Helmutas Lotužis, tai - prieskonių karalius, kurį lietuvininkėms užsiauginti savo darželiuose ir turėti buvo šventas dalykas. Dainose šis augalas vadinamas mironu, mironėliu, mėronu, mėronėliu, meirūnėliu, mairūnėliu... Mairūnėlių vainiką seselės skina ir pina berneliui, o rūtelių - šeiriui, arba našliui.

Mairūnų vainikėlis?..

Iš keleto dainų tekstų sprendžiama, kad rūtų vainikėliai Mažojoje Lietuvoje nebuvo labai mėgstami. Esą lietuvininkės labiausiai vertino mairūnų vainikus, tačiau niekas kol kas nesiėmė aiškinti kodėl. Galbūt dėl šio kvapnaus augalo vaistinių savybių, kulinarinės vertės - jis vartotas ruošiant riebius ir sunkius mėsos patiekalus.

Mairūnas, matyt, mylimiems berneliams lengvino virškinimą, - juokiasi.

Žvejų dainose minimas tinklo plovimas - žiedo nuleidimas.Papasakokite apie šį ritualą.

Tai vestuvinių apeigų ritualas. Mergina tampa moterimi. Tai svarbus įvykis - statuso pasikeitimas, apie kurį kalbama metaforiškai. Tinklo plovimas, rankų mazgojimas, žiedo skendimas ir kiti motyvai dainose pasakoja apie jaunimo iniciacijų apeigas.

Preisų panelė

Dainose minima "preisų panelė"...

Tai Prūsijoje gyvenanti mergina. Mažoji Lietuva dar buvo vadinama ir Prūsų Lietuva, jos gyventojai - Prūsijos lietuviais.

KURŠIŲ nerija. Archibaldo Bajoraičio paveikslas. Dailininkas 1923 m. gimė Klaipėdoje, mokėsi Šilutės~Herderio gimnazijoje. Po II pasaulinio karo apsigyveno Vokietijoje.

O kas toks Morčius Perčius?

"Morčiau Perčiau..." - piemenų dainelės erzinimo pavyzdys. Vaikai ir paaugliai erzindavosi žaisdami, ganydami gyvulius.

Mažojoje Lietuvoje piemenų folkloro užrašyta labai mažai, yra vos keletas dainuojamų ir kiek daugiau skanduojamų tekstų.

Morčius Perčius yra piemuo Martynas, Perčius - tikriausiai iškraipyta pavardė arba pravardžiavimas (pavyzdžiui, kaip vaikų dainose Azas Kazas, Antanas papintanas, Balys abuolys, Juzas garbuzas ir pan.). Toliau dainuojama: "Kur nuginei bandą?" Martyno Jankaus padainuotas variantas prasideda "Marčiau, kerdžiau, kur tu ginei jaučius?"

Falidryli falidra

Klaipėdiškiai 19 a. dainuodavo: falidryri, falidra, falidry, ralala... O ką tai reiškia?

Šie garsažodžiai racionaliai nepaaiškinami, kaip ir kokie "čiū dra dra lia lia" ir kt. Juose įžvelgiu germanų dainų įtaką, ypač jeigu garsažodžiuose yra skiemenų, prasidedančių priebalsiais "f", "h", pvz., "fol dri, fol dra", "ho la ry, ho lia ra, ho lia ra lia" ir pan. Žinoma Klaipėdos krašto dainininkė Ana Mažeiva, padainavusi dainą su priedainiu "huria, huria, zing fal dralia", savo komentare šį priedainį pavadino vokišku: "Bet vokišks priedainis." Kur kas daugiau tokių priedainių yra Lietuvos kuršininkų dainose, o itin daug - Latvijos Kuržemės žvejų dainose. Net pusėje jų yra tokio pobūdžio priedainių. Panašių priedainių (tiesa, retai) pasitaiko ir žemaičių, ir rytų aukštaičių dainose. Tai rodo skirtingų kalbų ir kultūrų tautų kontaktus, žmonių ir dainų keliones.

Kodėl kai kurios dainos vadinamos "makaroninėmis"?

"Makaroninėmis" tautosakininkai vadina dainas, kurios mėgdžioja svetimą kalbą. Arba tai kelių kalbų kratinys. Makaronikas kaip savotiška literatūros forma atsirado 15 a. pabaigoje Italijoje. Tai būdavo eiliuotas lotyniškas kūrinys, į kurį įterpiami nacionalinės kalbos elementai. Tokia kalbos forma 16-17 a. ir Lietuvoje jėzuitų statomų dramų intarpuose, ypač intermedijose, būdavo pasirenkama siekiant sukelti komišką efektą ir galbūt įtikti vietiniams žiūrovams.

Tarp lietuvininkų dainų tokių pavyzdžių yra vos vienas kitas. Jeigu žmonės ir mokėjo daugiau tokių dainų, jų niekas nedrįsdavo tautosakos rinkėjams dainuoti, ypač kai 18 a. pab.- 19 a. šį darbą dirbo vietiniai dvasininkai.

"Rozen zilber dai dai dai dai", "Hure hure sing folrala", "Šyrum langzam parašiau", "Schone langsam parėjau"... Čia ir kuršiški, ir vokiški, ir lietuviški žodžiai kartu...

Toks kratinys, kartojamas priedainiuose, ir yra makaroniko pavyzdys.

PRIE VANDENŲ. Klaipėdos aps. VB archyvas.

O "Ui liūliū liūliū" - jau slaviškas priedainis?

Iš pirmo žvilgsnio taip gali atrodyti, jeigu jį susiesime su slavų dainose panašiai skambančiu priedainiu. Tačiau šis priedainis yra visiškai nebūdingas lietuvininkų dainų tekstams. Yra viena gana paplitusi šienapjūtės daina "Ei liūliū liūliū, šiaudai be grūdų, padariau aluką iš vien avižų", tačiau garsažodžiai "ei liūliū liūliū" šiuo atveju nelaikytini priedainiu. Keletas šios dainos variantų prasideda ir kitais garsažodžiais "oi, dū dū dū dū" arba net prasmingais žodžiais "oi, kūliau kūliau šiaudus be grūdų".

19-20 a. pr. Ragainės ir Bitėnų apylinkėse dainuota "Ei liu liu liu liu, juods vandenėlis, už vandenėlio aug' man mergele", kurią Martynas Jankus jau dainavo "Ei, liūliuo liūliuo juods vandenėlis" - tai akivaizdžiai reiškia vandens liūliavimą. O jeigu dar prisiminsime lopšines, kuriose dainuojame vaikus raminančius švelnius garsažodžius "čiūčia liūlia"...

Ar pamario krašto dainose likę škotų, anglų, prancūzų pėdsakų?

Tiksliai atsakyti negaliu, man tokių pėdsakų nėra pavykę aptikti. Manau, kad šių svetimšalių kiekis buvo pernelyg mažas, kad būtų galėjęs turėti poveikį gausesnei lietuvininkų bendruomenei ir jų dvasinei kultūrai.

Vėnbalsiai visos

Sakoma, kad Mažosios Lietuvos dainos yra linksmesnės, palyginti su kitais regionais. Ar tiesa?

Nepasakyčiau... Nei linksmesnės, nei liūdnesnės. Be to, tai labai subjektyvios sąvokos. Kiek man žinoma, priešingai - bene vienintelis Zenonas Slaviūnas 20 a. pirmojoje pusėje rašė, kad Klaipėdos krašto dainos esančios linksmesnės už kitų Lietuvos regionų dainas. Tiesa, Teodoras Lepneris 17 a. lietuvininkų dainavimą vadino "bliovimu ir spiegimu" - suprask, dainavo aistringai. Pernelyg nesigėrėdamas lietuvininkų dainavimu, pripažino jų pomėgį dainuoti, prigimtinį muzikalumą. O štai Eduardas Gizevijus 19 a. Prūsijos lietuvių dainas vadino elegiškomis, šį apibūdinimą siejo su muzikiniu minoro terminu, iki šiol keliančiu nemažai painiavos apibūdinant lietuvininkų dainų melodiką.

20 a. Klaipėdos krašto pateikėja pasakojo apie į Klaipėdos kraštą ateidavusius dirbti žemaičius: "Kaip jie gražiai dainodavo! Galėdavom klausytis ir vis prašėm - tik da daugiau dainokit. Mes dar mokėsim daugiau po litą, tik dainokit. Pas mūs - ne. Pas mūs žmonis nedainodavo. Pas mūs niūrus tokie. Ir mūsu gėsmis, ir mūsu dainas labai niūrios. Vėnbalsiai visos".

Vadinamasis "turavojimas", daugiabalsis dainavimas, Mažojoje Lietuvoje nebūdingas?

Nebūdingas. Bet kai kurias dainas "turavoti" įmanoma, suprantant ir kitiems pasakant, kad tai nėra šio muzikinio dialekto tradicija.

Lietuvininkų ir žemaičių dainavimo maniera - visiškai skirtinga.

Taip, skirtumai labai ryškūs. Žemaičiai dainuoja garsiai, aiškiai, rėksmingai. Lietuvininkai savo dainas, lyginant su žemaičiais, dainavo lėčiau, tyliau, ritmas gerokai lygesnis ir paprastesnis. Tačiau, nors patys dainuodavę retai, lietuvininkai žemaičių dainavimu gėrėjosi.

Nors ir žiūrėjo į juos iš aukšto.

Klaipėdos krašto lietuvininkai kalbėjo vakarų žemaičių "donininkų" tarme, tačiau kalbantieji ja niekados savęs žemaičiais nelaikė, o Klaipėdos krašto nepripažino esant Žemaitija. Kai kurie vietiniai gyventojai savęs netapatino ne tik su žemaičiais, bet ir apskritai su lietuviais. Taip, kai kurie į juos žiūrėjo kiek iš aukšto, tačiau apibendrinti negalime - tai gana subjektyvu, nes yra ir kitokių lietuvininkų nuomonių. Kultūriniai, konfesiniai ir ekonominiai skirtumai buvę tikrai nemenki, tačiau nesutarimų tarp Klaipėdos krašte gyvenusių skirtingų etninių grupių ar net tautybių žmonių, kaip pasakojo pateikėjai, pasitaikydavo gana retai.

Eisva mudu abudu

Tyrinėjote kuršininkų melodijas. Kuo jos skiriasi nuo lietuvininkų?

Mano manymu, lietuvininkų ir kuršininkų dainų melodika turi daug panašių formaliųjų muzikinių ypatybių. Tačiau ir skirtumai yra gana akivaizdūs, ypač jeigu lyginsime latviškąjį kuršininkų dainų sluoksnį, kuris yra daug gausesnis už kuršininkų lietuviškai padainuotas dainas.

Beveik visos lietuviškai padainuotos kuršininkų dainos yra tiesiog išmoktos iš lietuvininkų. Daugelis jų turi identiškus arba labai artimus variantus lietuvininkų repertuare. Tarp lietuvininkų dainų yra tik vienas kitas latviškas kuršininkų dainų pavyzdys, bet gal todėl, kad jos nebuvo užrašytos.

Gerai Latvijos Kuržemėje ir Lietuvos kuršininkams žinoma "Tėvin, tais man laivą" išversta į lietuvių kalbą, ją Ana Mažeiva sakė išmokusi mokykloje Karklėje. Repertuaro bendrumą lėmė artima kaimynystė, bendri žvejybos reikalai, mišrios santuokos. Įdomu tai, kad taip pat artimų kaimynų žemaičių daugiabalsis dainavimas, melodijų sandara yra svetimi kuršininkų muzikiniam mąstymui.

Ar yra užrašyta prūsiškų dainų?

Autentiškų prūsiškų dainų užrašyta nėra. Tačiau yra prūsų kalbos ir kultūros gaivintojų entuziastų. 2005 m. apeigų folkloro ansamblis "Kūlgrinda" išleido kompaktinę plokštelę "Prūsų giesmės". Joje įrašytos dainos atkurtos pagal Ch. Bartscho, L. Rėzos rinkinių bei kitų Lietuvos regionų dainas.

Kokią lietuvininkų liaudies dainą žino visi ir šiandien?

Sunku net įsivaizduoti, kokią lietuvininkų dainą galėtų mokėti ar bent žinoti Lietuvoje visi... Kaip rodo užrašyta medžiaga, patys lietuvininkai dažniausiai mokėjo ir visų laikų folkloro užrašinėtojams padainavo "Lėkė volungė", bet abejoju, ar ją šiandien daug kas moka ar bent žino. Manau, kad galėtų būti kiek plačiau žinomos "Išbėg išbėgo iš Rusnės kiemo", "Parbėg laivelis nuo Venčio rago", "Vai, kur nužėgliuos", "Kaklelis gerti ištroško". Televiziniai projektai ar sveikinimų koncertai galėjo išpopuliarinti "Plauk laivelis Nemunu", "Eisva mudu abudu".

Palikimas

1966-1968 m. išleistoje "Lietuvių liaudies dainų antologijoje" nebuvo nė vienos lietuvininkų dainos, nors archyvuose tokių įrašų būta. Ar požiūris pasikeitė?

Pasikeitė. "Lietuvių liaudies dainų antologija" 2007 m. atnaujinta, įtraukta trejetas Augusto Deivelaičio dainų. Tačiau to jokiu būdu negana. 2006 m. drauge su dialektologu Jonu Bukančiu parengėme Anos Mažeivos dainų rinkinį ir garso įrašų plokštelę "Eit mergeli pajūriais", ja labai didžiuojamės.

Šiuo metu drauge su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos etnomuzikologėmis rengiame naują Klaipėdos krašto dainų ir instrumentinės muzikos plokštelę. Joje būtinai bus įtraukti išlikę ir įmanomi restauruoti Martyno Jankaus, Marijos Klingerienės ir kitų šio krašto dainininkų ir muzikantų garso įrašai. Tikiuosi, kad po Naujųjų metų šį leidinį išvysime ir išgirsime.

Be A. Deivelaičio, kokie žymiausi krašto tautosakos pateikėjai?

Jau mano minėtieji Ana Mažeiva, Marija Klingerienė, Martynas Jankus, jo dukra Elzė Jankutė, Gertrūda ir Martynas Lacyčiai, Vilius Vestfolis, Erčius Jurginaitis, Adomas Goberis, Augustinas Pažėra, Jurgis Žilaitis... ir kiti.

VERTA ŽINOTI

L. Rėza: kuršis, lietuvis ar vokietis?

Pirmasis lietuvių liaudies dainų rinkinį 1825 m. kartu su devyniais talkininkais sudarė prūsų lietuvis, kuršininkas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza.
L. Rėzos leidinyje "Dainos, oder Littauische Volkslieder" - 85 lietuvių liaudies dainos su vertimais į vokiečių kalbą, 7 dainų melodijos, komentarai ir straipsnis "Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai".
Iki šiol diskutuojama, ar Liudvikas Martynas Gediminas Rėza (1776-1840) buvo "labiau" kuršis, lietuvis, ar vokietis. Pats jis rašė esąs iš lietuviškos giminės (ir Gedimino vardą pats prisidėjo), tačiau rašė vokiškai. Į vokiečių kalbą išvertė Donelaičio "Metus" ("išlaikiau lietuvių tautai veikalą, kurs galbūt greit būtų žuvęs"). Gimė ir augo Karvaičiuose, Kuršių nerijoje, kuri tuomet buvo Prūsijos karalystės dalis (ir kur valstybinė kalba buvo vokiečių).
18 a. pab. L. Rėzos gimtinėje daugiausiai gyveno kuršininkų ir lietuvių; vokiečiai parapijoje sudarė tik penktadalį gyventojų. Mokykloje Liudvikas mokėsi lietuvių ir vokiečių kalbomis. Vėliau gyveno Tilžės apskrityje pas giminaitį liuteronų kunigą - ten turėjo sutikti daug lietuvininkų. Kai mokėsi Albertinoje (Karaliaučiaus universitete), lenkė lietuvių kalbos seminarus ir kovojo už jų išsaugojimą. Be to, jis buvo teologas, o Prūsijos protestantų bažnyčia nuo 16 a. gynė lietuvių kalbos teises dvasiniame gyvenime.
L. Rėza buvo patriotas valstybės, kuri nebeegzistuoja. Savo dienoraštyje (1814 m. išleistas Berlyne, 2000 m. pasirodė ir lietuvių kalba) jis rašo "man, kaip prūsui", siedamas savo kilmę su senąja baltų gentimi.
(Šaltinis: N. Strakauskaitės "Kultūros kraštovaizdis prie Kuršių marių")
------------------------------------------------------------
VERTA ŽINOTI

Kuršiai ir kuršininkai

Kuršiai - baltų tauta, kaip atskira etninė grupė minima iki 17 a. pr.
13-17 pietiniai kuršiai asimiliavosi su žemaičiais, per juos įsiliejo į bendrą lietuvių tautą. Šiauriniai kuršiai sulatvėjo.
Kuršininkai, dab. Latvijos Kuršo latviai, per baltų genčių migracijas 14-17 a. įvairiu laikotarpiu atsikėlė į Palangos-Šventosios apylinkes ir Rytprūsių pajūrį. Kalbėjo latvių dialektu.
19 a. pab. kuršininkų buvo apie 4000. Po II pasaulinio karo dalis pasitraukė į Vakarus, dalis buvo ištremti arba žuvo. Likę nutautėjo.
---------------------------------------------------------

... ten bodomėluos balti gulbeliai, tie balti nenuplauti **

Rusnės kiemelis kaip Karaliaučiaus, Tek upužė per kiemą, tek upužė per kiemą. Rusnės kiemelis kaip Klaipėdužė - Čia bėga su valtužėm. **

Ladai ant Mariu eidami labai vargingiemsiems Zwejams ant Kopų gulincziojo prie Nidės parapijos priklausancziojo Kiemo Preil šešes Valtis is Dalies wisay sutriuškinę, iš Dalies skaudžiaey paiškadyje. (Iš pranešimo 1870 m. Karaliaučiaus laikraštyje "Keleivis") **

"Daug tarp mūs yra, kurie, durnai prisiriję, vokiškas dainas dainuot ir keikt pasipratin"

Kristijonas Donelaitis

Girdėjau senelę sakant, jog vietinėms merginoms reikia tekėti ne už vokiečio, ne už žemaičio, bet už "savo krašto" žmogaus. Už klaipėdiškio, šyšioniškio...

Anka Granobs