Zimbabvės valstybiniame universitete Karidžas studijavo istoriją, teatrą ir menus. Antrame kurse jo laukė Rytų ir Centrinės Europos istorijos kursas. Nauji šalių pavadinimai vaikinui skambėjo juokingai. Su draugais pašmaikštaudavo, kad būtų smagu nukeliauti į šalis prie Baltijos jūros, kurių pavadinimai baigiasi raide a: Lietuva , Latvija, Estija... Ko čia nesijuoksi, jeigu tokia galimybė buvo tolygi skrydžiui į kosmosą.
Tuo metu Karidžas įsidėmėjo, kad Lietuva buvo pirmoji valstybė, atgavusi nepriklausomybę nuo Tarybų Sąjungos, ir kad Klaipėda buvo sovietų strateginis neužšąlantis uostas. Baigęs mokslus jaunuolis įsidarbino Mėgėjiško teatro asociacijos centre. Pagrindinis jo užsiėmimas buvo lankyti 500 mėgėjiško teatro grupių šalyje ir organizuoti jiems mokymus. Laisvalaikiu jis kūrė scenarijus filmams ir TV serialams. Pagal jo sukurtą siužetą per TV buvo transliuojama net 18 serijų komedija apie paauglius. Sužinojęs, kad atsirado galimybė važiuoti studijuoti į Lietuvą, Karidžas apsidžiaugė.
Pirmiausia jo mintyse iškilo tie istorijos vadovėlio tekstai, kuriuose buvo rašoma apie sušalusią Napoleono armiją bei nacių karius, neištvėrusius žiemos speigų. Vaikinas įsivaizdavo, kad ir Lietuvoje jau nuo spalio viską apklos sniegas ir teks kovoti su šalčiu. Tačiau ne šaltis Lietuvoje labiausiai nustebino Karidžą.
Ar lietuviai turi televizorius?
Prieš atvykdamas į Lietuvą Karidžas žinojo, kad juodaodžių čia sutiks nedaug, bet kad bus vos ne vienintelis savo rasės atstovas - tikrai nesitikėjo. Pamatęs nuostabos kupinus žvilgsnius, afrikietis suglumo, bet paskui nusprendė, kad nėra čia ko stebėtis. Tikriausiai taip Zimbabvės gyventojai žiūrėjo į pirmuosius baltaodžius 15-ame amžiuje - čia atvykusius portugalų pirklius. Tik kirbėjo mintys, jog dabar visi turi televizorius, tad juodaodį tikrai mato ne pirmą kartą...
Eidamas Mažvydo parku, sykį Karidžas pamatė du jaunuolius. Ir net išsigąsti nespėjo, kai vienas nei iš šio, nei iš to trinktelėjo jam kumščiu į veidą ir leidosi į kojas. Afrikietis su šypsena komentuoja šį įvykį, be nuoskaudos: "Juk visur yra skinhedų, žmonių, kurie priešinasi pokyčiams. Iš jų gi nespręsi apie visą tautą!". Priešingai - lietuvius afrikietis laiko draugiškais. Iš vyrukų priešiškumo nejaučiąs, su jais bičiuliaująsis ir prie alaus bokalo, o merginos dėmesio taip pat negaili. Karidžui lietuvaitės - labai gražios. Sako, Zimbabvės moterys taip nesirūpina savo svoriu kaip lietuvaitės, tiek lieknų merginų ten nepamatysi. Lietuvės lengviau bendrauja nei afrikietės. "Man atrodo, kad jūsų moterys nori prasmingai nugyventi savo gyvenimą ir intensyviai siekia tikslo, karjeros", - sakė Karidžas. Paklaustas, ar imtų į žmonas lietuvę, nusišypsojo: "Kodėl gi ne? Neprieštaraučiau. Viskas priklauso nuo asmenybės. Jeigu sutikčiau protingą, žavią, nuspėjamą, žinančią, ko nori iš gyvenimo, o kartu gražią ir mėgstančią nuotykius, tai gal ir Lietuvoje vardan jos pasilikčiau..."
Mokslai liberalesni
Zimbabvė iki 1980 metų buvo Didžiosios Britanijos kolonija. Karidžas mano, kad britų švietimo sistemos principai iki šiol egzistuoja šios šalies aukštosiose mokyklose. Nesvarbu, kiek pinigų turėtum ir kokį postą tavo tėvai užimtų, į prestižinį valstybinį Zimbabvės universitetą, neišlaikęs sudėtingų egzaminų ir testų, tikrai nepakliūsi. Tokia griežta atranka jaunuoliui patinka. Ji priverčia temptis ir atsiduoti mokslui nuo pirmos studijų dienos. Akademiškumas ir disciplina - du pagrindiniai Zimbabvės universitetų bruožai.
Dėstytojas už mažiausią nusižengimą iš paskaitos gali išvaryti studentą nepriklausomai nuo to, ar jis moka už mokslus, ar ne. Lietuvoje Karidžas susidūrė su visai kitokia studijų atmosfera. Čia viskas daug liberaliau. Profesorius ir studentas gali būti draugai. Nustebino ir tai, kad mūsų aukštosiose mokyklose tiek daug merginų. Zimbabvėje pradinėse klasėse mergaičių daugiau negu berniukų, o su metais jų vis mažėja, ir aukštosiose mokyklose jų lieka tik 20 procentų. "Jeigu į mokslus išleidi dukrą, - praturtini jos būsimo vyro šeimą, todėl geriau išmokslinti sūnų", - paaiškino Karidžas.
Didelė problema Zimbabvėje - paauglių nėštumas. Jaunas mergaites tiesiog prie mokyklos durų vilioja galvas iš savo automobilių iškišę turtingi vyrai. Kita didžiulė Zimbabvės bėda - AIDS. Iš 14 milijonų šalies gyventojų apie 2,5 milijono yra ŽIV viruso platintojai. Kasmet šioje šalyje nuo šios ligos miršta apie 200 000 žmonių.
Delikatesai - kasdien
Pagrindinis maistas Zimbabvėje - ryžiai, kukurūzų miltų košė sadza ir jautiena. Kiauliena šioje šalyje daug brangesnė, tad valgoma rečiau. Didžiausiu delikatesu laikoma vištiena, ji valgoma didžiųjų švenčių - Velykų, Kalėdų - metu. Zimbabvės gyventojai vištienos krūtinėlių nemėgsta, vertina kulšeles, tad Karidžas stebisi, kad vištienos kulšelės Lietuvoje - labai pigios. Valgo jas beveik kasdien.
Valgio gaminimas yra viena iš vaikino aistrų, tad dažniausiai afrikietiškus delikatesus gamina pats. Patinka jam ir kiaulienos dešrelės bei šonkauliukai. Teko afrikiečiui sėsti ir prie lietuviško Kūčių stalo bei paragauti tradicinių valgių. (Stebėjosi, kad mėsiškų patiekalų nebuvo nė vieno.) Zimbabvėje Kūčios nešvenčiamos. Šeimos nariai Kalėdų dieną susirenka per pietus, valgo vištą ar kalakutą, ryžius ir daug pyragų. Ir geria daug vietos gamybos alaus. "Zambezi" alus Karidžui primena "Utenos auksinį", o populiarus į alų panašus gėrimas "Masese" primena mūsiškį aguonų pieną.
Karidžas sako labiausiai pasiilgstąs draugų ir pašėlusio gyvenimo ritmo. Zimbabvės miestuose - daugybė žmonių, mašinų ir triukšmo. Laisvalaikiu Klaipėdoje afrikietis daug skaito, toliau kuria filmų scenarijus ir kartais apsilanko klubuose. Kadangi labiausiai mėgsta hiphopą, tad jį dažniausiai sutiksite sekmadienį "Global" klube...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą