Plačiajai publikai geriausiai žinoma kaip M - britų slaptosios tarnybos viršininkė iš filmų apie Džeimsą Bondą. Šį personažą ji vaidino 17 metų, kol galiausiai "žuvo" eidama savo pareigas. Ne kartą ją matėme kino ekranuose stiprių moterų amplua, įskaitant britų karalienes Elžbietą I bei Viktoriją, o šiuo metu ji vaidina Jorko kunigaikštienę BBC televizijos seriale "Netikra karūna". Realybėje ji turi damos titulą, "Oskaro" statulėlę, vienturtę dukrą, vieną anūką, ir, net įžengusi į devintąją amžiaus dešimtį, neketina atsisakyti darbo kine. Nors tikroji jos aistra - teatras.
Gruodžio 9 dieną aktorei Džudi Denč sukaks 81 metai.
Dosjė
Džudit (Džudi) Olivija Denč (Judith (Judi) Olivia Dench) gimė 1934 m. šiaurės rytinėje Anglijos dalyje, istoriniame Jorko mieste (13-14 amžiuje jis buvo alternatyvi karalystės sostinė). Džudi tėvas buvo etatinis Jorko karališkojo teatro gydytojas, mama tvarkė teatro garderobą. Mergaitė nuo mažens sukinėjosi aktorių aplinkoje, tad nenuostabu, kad pati pasirinko šį kelią. Vienas iš jos vyresniųjų brolių, Džefris (Jeffery), taip pat tapo aktoriumi, kitas, Piteris (Peter), - gydytoju.
Džudi baigė Londono scenos kalbos ir dramos mokyklą (Central School of Speech and Drama) ir 1957 m. debiutavo teatro "Old Vic Company" scenoje vaidindama Ofeliją "Hamlete". Vėliau čia vaidino ir Šekspyro Džiuljetą, ir ledi Makbet, ir kitus amžinosios klasikos personažus. Netrukus buvo pakviesta į Karališkąjį Šekspyro teatrą. 1981 m. teatre "West End" aktorė dainavo Vėberio (Andrew Lloyd Webber) miuzikle "Katės". Už aktorystės talentą buvo dukart įvertinta Lorenco Olivjė (Laurence Olivier) premija.
DUKRA. Vienturtė atžala - aktorė Finti Viljams (Finty Williams).
Kino ekranuose Dž. Denč debiutavo filme "Trečioji paslaptis", bet išgarsėjo pasirodžius juostoms "Vaizdas per kambario langą", "Dulkių sauja", "Henrikas V" ir, be abejo, visai bondianai.
1999 m. apdovanota "Oskaru" už antraplanį Elžbietos I vaidmenį filme "Įsimylėjęs Šekspyras". Šiam garbingam prizui ne kartą buvo nominuota ir vėliau: už vaidmenis filmuose "Airisė", "Ponia Henderson pristato", "Puikybė ir prietarai", "Skandalo užrašai", "Filomena".
Dž. Denč buvo susituokusi vieną kartą ir santuokoje išgyveno 30 metų, nuo 1971 m. iki pat vyro Maiklo Viljamso (Michael Williams) mirties 2001 m. Daugiau ji nebeištekėjo. Vyras Maiklas buvo aktorius iš Karališkosios Šekspyro trupės. 1972 m. jiems gimė dukra Tara Kresida Frenčes (Tara Cressida Frances), kuri irgi tapo aktore - pasivadino pseudonimu Finti Viljams (Finty Williams). 1998 m. Finti susilaukė sūnaus.
Džudi namuose gyvena galybė gyvūnų: septynios katės, šuo, akvariumo žuvelės, žiurkėnai ir t. t.
Dž. Denč išpažįsta kvakerių tikėjimą. Tai protestantų bendruomenė, kitaip vadinama Bičiulių draugija. Priklauso nonkonformistams, atsiribojusiems nuo Anglikonų bažnyčios. Kvakerių pasaulėžiūra artima baptistams. Pagal juos, Jėzus Kristus yra žmogaus vidinis balsas ir šviesa, nesusijusi nei su bažnyčios tarpininkavimu, nei su sakramentais ir ceremonijomis. Kiekvienas žmogus pats esąs "vaikščiojanti bažnyčia", o jo širdis - "Dievo altorius ir šventykla".
Citatos
Kine man patinka tai, kad kamera kartais sugeba pagauti mano mintis.
Realybėje nemoku naudotis net autoatsakikliu, o bondianoje iš kažkokio žadintuvo padariau pasaulio gelbėjimo aparatą. Mano draugai leipo juokais.
Manęs iki šiol klausia, ar filmavausi dar kur nors, išskyrus filmus apie Bondą.
Gerų vaidmenų moterims ne tiek jau ir daug. Žiūrėkite - Šekspyras: moterų čia visai mažai, ir tau labai pasisekė, jei suvaidinai bent vieną. Aš suvaidinau jų daug, todėl esu laiminga.
Priklausau tai mažumai žmonių, kurie myli savo darbą.
Charakteris - ne tai, ką jūs sakote, o tai, ko nepasakote žodžiais.
Reikia žiūrėti rimtai į savo darbą, o ne į save.
Geriausias momentas Džiuljetos vaidmenyje yra ta sekundės dalis, kai tau jį pasiūlo.
Mes visi žinome, jog kažkas gali tą vaidmenį atlikti geriau už tave.
Pripažinimas, prizai - tai tik šalutinis poveikis.
Mano tėvas - anglas, mama - airė, bet aš pagal pasaulėžiūrą - kvakerė.
Nors esu religinga, nebūčiau sugebėjusi atleisti savo skriaudėjams, kaip padarė mano herojė Filomena. Man teko bendrauti su šia moterimi realiame gyvenime. Kai ji man pasakojo savo istoriją, aš negalėjau atsistebėti, kaip žmogus, tiek išgyvenęs, gali tapti toks šviesus, naivus, gyvas ir tikintis.
Karo metu mes, penkių asmenų šeima, gyvenome Jorkšyre. Mane, mažiausią, dažnai siųsdavo maisto - jį dalindavo pagal korteles. Man nebuvo sunku parnešti namo tai, ką už jas duodavo: pavyzdžiui, vieną kiaušinį ir žiupsnelį arbatos.
Teatras - mano tikroji aistra. Gal tai angliška tradicija, bet man visada buvo smagiau pasirodyti scenoje, o ne ekrane. Man reikia matyti gyvus žmones, girdėti jų reakcijas, juoką.
Kai mane paskelbė nacionaline Britanijos vertybe, iškart pasijutau apdulkėjusiu daiktu ant seno bufeto lentynos.
Galbūt kada nors aš grįšiu į teatrą - bet jau kaip vaiduoklis. Tai bus labai šekspyriška.
Kartą per radiją girdėjau interviu su moterimi, kuriai sukako 105 metai. Kai ją pristatė, tikėjausi išgirsti silpną virpantį balselį, tačiau ji kalbėjo nuostabiai tvirtai. Ji pasakė: "Supratau vieną dalyką: niekada nevalia sustoti. Aš nesilioviau daryti, ką dariusi iki tol, nes žinojau, jog nebeturėsiu kito šanso to padaryti vėliau."
Nesakykite, kad aš per sena daryti ką nors nauja. Aš pati tuo noriu įsitikinti. Duokite man šansą. Duokite šansą mums visiems.
Aš pasirengusi naujovėms. Štai, pavyzdžiui, mano kelis: jis naujas, iš titano. Kai einu, jis labai greitai įkaista, ir jeigu man šąla rankos, tiesiog glaudžiu jas prie kojos.
Gyvenu mažame kaimelyje ties Kentu, Saseksu ir Surėjumi. Kartais mane aplanko dukra su anūku, bet dažniausiai būnu viena sename name - su šuniu, katėmis ir hiperaktyvia auksine žuvele, nuolat bandančia iššokti iš akvariumo. Jau ne kartą aš jai tiesiog įpūčiau gyvybę. Jos vardas Lozorius.
Gailiuosi dėl vieno: kad nepagimdžiau daugiau vaikų.
Nuo to laiko, kai mirė Maiklas, aš visą laiką dirbau.
Šalia būtinai turi būti žmonių, kurie padėtų pereiti netektis. Būti vienai - bloga mintis.
Aš iš tiesų pavėlavau į savo vestuvių ceremoniją. Tuo metu aiškinausi santykius su buvusiu draugu, kuris man padovanojo žiedą ir maldavo tekėti už jo. Sakiau jam: "Negaliu. Jau prieš keturias minutes turėjau būti ten, kur ištekėsiu už kito."
Jeigu nebūčiau susituokusi su Maiklu, jis vis tiek būtų buvęs mano geriausias draugas.
Maiklas pasižymėjo stulbinama pusiausvyra ir nepakartojamu humoro jausmu. Jis sakydavo: "Aš - krabas, ropojantis atbulas į tamsą, o tu turi joti ant žirgo į šviesą." Mes laikėme vienas kitą ties viduriu.
Kai gimė dukra, Maiklas manė, kad namuose tarp vystyklų man pernelyg nuobodu. Jis ragino mane grįžti į sceną.
Jaunystėje svajojau, jog turėsiu šešis vaikus. Ką gi, turiu vieną vienintelę dukrą. Ačiū Dievui, ji užaugo tokia šaunuolė. Dar aš turiu anūką. Daug gyvūnų. Negaliu skųstis.
Mano tikrąsias emocijas matė tik veidrodis teatro grimerinėje.
Aš dar neatsisveikinau su scena. Dar noriu suvaidinti afganų moterį, kuri mokosi vaikščioti lynu, o paskutiniame veiksme virsta slibinu. Bet kur ji, toji pjesė?
VERTA PAMATYTI
* "Filomena" (2013 m.)
* "7 dienos ir naktys su Marilyn Monroe" (2011)
* "Skandalo užrašai" (2006)
* "Puikybė ir prietarai" (2005)
* "Ponia Henderson pristato" (2005)
* "Airisė" (2001)
* "Įsimylėjęs Šekspyras" (1999)
* "Vaizdas per kambario langą" (1985)
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą