Vilnietė Rūta Miklušytė sako esanti pasaulio žmogus. Jaunystėje pagyvenusi JAV, grįžusi į Lietuvą, o vėliau mėginusi kurti savo gyvenimą Ispanijoje, nuo vasario ji vėl gyvena Lietuvoje ir siekia čia įgyvendinti savo svajonę - sukurti gyvenimo būdo studiją brandaus amžiaus moterims. „Man Lietuvoje niekada nebuvo blogai ir nėra blogai, tačiau, matyt, reikėjo išvažiuoti, kad galėčiau drąsiai tai pasakyti. Emigracija buvo patirtis, padėjusi subręsti, o subrendęs išdrįsti daryti tai, ką nori“, - sako moteris.
Pirmą kartą gyventi į užsienį R.Miklušytė išvyko 1992 m., vos baigusi M.K.Čiurlionio meno mokyklą, kurioje įgijo balerinos specialybę. Amerika tuo metu buvo jos svajonių šalis. Nuo penkerių metų šokusi mergina, kuri, kaip visi sakė, sutverta scenai - muzikali, geros išvaizdos ir labai gabi - galvojo, kad ten turės gerokai didesnes galimybes šokti.
Tiesa, kad ir kaip mylėjo ir iki šiol myli baletą, būdama 16 metų ji sužinojo, kad balerina nebus. Dėl kojų skausmų po kelis mėnesius per metus negalėdavo net treniruotis. Tačiau meno mokyklą ji pabaigė, nors prieš baigiamuosius egzaminus medikai įspėjo, kad jei atsidurs ant operacinio stalo, nežinia, ar apskritai dar galės vaikščioti.
„Turėjau galvą, galėjau mokytis toliau, tačiau kai nebegalėjau šokti, net nesvarsčiau likti Lietuvoje - susidėjau daiktus ir išskridau“, - prisimena moteris.
Devyniolikmetė iš posovietinės Lietuvos atvažiavusi į Los Andželą... Kaip pati sako: jauna, kvaila, negana to, nekalbanti angliškai. Jau po dviejų savaičių suprato: ne ten.
„Važiuodama planavau, kad dirbsiu modeliu, nes duomenis tam turėjau. Buvau nuėjusi ir į kelias modelių agentūras, bet neturėjau Žaliosios kortos, - pasakoja moteris. - Pradėjau mokytis anglų kalbos ir per kelis mėnesius „persilaužiau“. O po pusmečio gavau pasiūlymą dirbti su vienu Italijos konsorciumu - jiems reikėjo angliškai kalbančio žmogaus, galinčio dirbti su Baltijos šalimis. Darbas mane sugrąžino į Lietuvą.“
Su italais R.Miklušytė dirbo 5 metus. Vėliau italai ją kvietė atvažiuoti dirbti į Italiją. Tačiau moteris jau buvo gavusi pasiūlymą dirbti su kita firma Lietuvoje, tad liko čia.
„Man čia buvo labai gerai - įdomus darbas, normalus atlyginimas, kelionės, aprūpintas gyvenimas, - prisimena moteris. - Po kelerių metų gimė pirmas sūnus, vėliau - antras. Net ir tada vis sulaukdavau darbo pasiūlymų - mane susirasdavo. Žmonės aplink jau kalbėjo, kad įsidarbinti vis sunkiau, tačiau buvau įsitikinusi, kad aš darbą visada rasiu, tad lengva ranka sau leidau 5 metus nedirbti“.
Kai vaikai paaugo ir ji nusprendė, kad jau reikėtų pradėti dirbti, labiausiai stebino tai, kad Lietuvoje siunčiami CV tarsi kažkur prapuldavo. Tada ją ir ėmė lankyti mintys, kad gal iš tiesų link 40-mečio artėjanti moteris su dviem vaikais čia nereikalinga...
„Ispanijoje dažnai atostogaudavome, man labai patiko klimatas. Su vyru kalbėdavome, kad gerai būtų toje šalyje apsigyventi. Pradėjau rutulioti tą idėją ir galiausiai tiek ja patikėjau, kad net nebeliko minčių likti Lietuvoje, - prisimena R.Miklušytė. - Kai vienam sūnui buvo 9, kitam 11, mes išvažiavome. Tik gyvenimui aš pasirinkau ne žemyną, net ne Tenerifę, kur gausu atvykėlių ir net lietuvių, o Gran Kanariją, ir net ne salos sostinę, o miestelį už 15 km nuo jos. Man buvo svarbu, kad vaikai būtų saugūs, todėl rinkausi vietą, kur nėra turistų, aktyvaus gyvenimo. Visiška provincija, kuri iš dalies mane ir „užmušė“.“
Vaikai greitai adaptavosi mokykloje, pramoko kalbą. Tiesa, daug abejonių kėlė ispanų švietimo lygis, mat vietiniai nemato problemos, jei vaikas toje pačioje klasėje mokosi dvejus, trejus metus, jokių ambicijų pabaigti mokyklą geriau.
Išgąsdino ir sveikatos sistema - saloje yra tik dvi ligoninės. Dėl nugaros, sąnarių skausmų, užrašiusi vaiką ortopedo konsultacijai, moteris sužinojo, kad paklius nebent po keturių mėnesių. Visiškas neužtikrintumas, nežinia, kur besikreiptum...
Jai teko išmokti ispanų kalbą per du mėnesius, nes kitos išeities nebuvo - angliškai niekas aplink nekalbėjo, net banke ar policijoje.
Nors turėjo lėšų kurį laiką gyventi, R.Miklušytė žinojo, kad greitai jai reikės eiti dirbti, tačiau suprato, kad tame kaimelyje, net ir pramokusi kalbos, jokio darbo neras. Vienintelė išeitis - dirbti pardavinėjant nekilnojamąjį turtą, tačiau tada tektų išsikraustyti į pietus, kur vasarą oro temperatūra siekia 40 laipsnių.
Galiausiai nusprendė apsigyventi Malagoje - susirado darbą, jau turėjo ir darbo stalą. Bet kilo problema išsinuomoti būstą netoli mokyklos. Greitai susirasti butą Ispanijoje labai sudėtinga, ypač turistinėse zonose. „Tampyti“ vaikų iš vienos mokyklos į kitą, iš vieno buto į kitą, taip pat nenorėjo, palikti jų neturėjo su kuo net pusvalandžiui.
„Po pusės metų blaškymosi aš pajutau, kad tiesiog pavargau, mačiau, kad mano vaikai blogai jaučiasi, ir nusprendžiau grįžti į Lietuvą, - sako moteris. - Pamačiau, kad realybė ne tokia, kaip įsivaizdavau. Per daug provincialu. Nepakanka tik gero oro - norisi daugiau: kultūrinio gyvenimo, mielų žmonių. Nėra viso to, ką aš turėjau Vilniuje, socialine prasme. Kadangi mano vyras nuolat skraido, prieš išvykstant į Ispaniją man atrodė, kad nėra jokio skirtumo, kur gyventi. Paaiškėjo, kad klydau. Kai tėvai šalia, pažįsti žmones, gali be problemų su jais susikalbėti, yra visiškai kas kita, nei tada, kai tu esi visiškai vienas tarp svetimų žmonių, kurie niekada į atvykėlius nežiūrės kaip į savus. Vaikai grįžę namo jau po savaitės pasakė, kad jie daugiau niekur nenori važiuoti.“
Anot R.Miklušytės, galima sakyti, jog aplinkybės susiklostė taip, kad jos šeima grįžo į Lietuvą. Tačiau grįžusi ji suprato, kad ir čia turi galimybių, o emigracija jas pamatyti tik padėjo.
Anot jos, emigrantai dirba kelis darbus ir dažniausiai ne tuos, apie kuriuos svajojo. Tačiau faktas, kad tie, kurie dirba, tarkime, valytojais, čia niekada negaus tokių pinigų, kuriuos gauna, pavyzdžiui, Anglijoje. Socialinė sistema ten žmonėms palankesnė: Ispanijoje uždirbdamas 800 eurų tu gali pragyventi, nes nuo tavęs nuima labai didelę mokestinę naštą, padeda tau išlaikyti vaikus - čia to nėra. Taip emigrantai, net jei jiems daug kas nepatinka, dažniausiai „įsikinko“ ir tiesiog gyvena. Keisti kažką, išeiti iš tos vadinamosios komforto zonos, labai sunku. Tiems, kurie nusprendžia grįžti, taip pat, nes čia viską jie turi pradėti nuo nulio.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą