- Praėjo metai po "Eurovizijos". Kaip dabar žiūrite į šį konkursą?
- Tuo metu tai atrodė labai baisus išbandymas. Niekas nežinojo, kaip reaguoti. Dabar reaguočiau visiškai kitaip. Kai pereini tą vandenį, viskas atrodo labai paprasta. Ir iš tiesų viskas ten yra labai paprasta, nieko ten nėra baisaus. Tai yra labai gera pramoga ir gera pradžia jaunam atlikėjui.
- Dalyvavote ne viename tarptautiniame konkurse. Kuo "Eurovizija" skiriasi nuo kitų?
- Skiriasi tik žmonių kiekis salėje ir prie televizoriaus ekranų. Visi atlikėjai nori, kad juos pamatytų kuo daugiau žmonių. Be abejo, norisi pasirodyti geriausiai. Gal kituose konkursuose ir yra didesnis dėmesys skiriamas muzikai, bet užlipęs ant scenos apie tai negalvoji. Nesvarbu, kokio lygio konkursas, visada galvoji apie tą patį - kaip geriau padainuoti.
- Kokie apčiuopiami rezultatai liko po dalyvavimo "Eurovizijoje"?
- Iki šiol labai daug žmonių kviečia mane koncertuoti. Neseniai grįžau iš Gdansko. Ten į mano koncertą atėjo daug "Eurovizijos" gerbėjų. Nors atlikau Editos Piaf programą ir visiškai nesiruošiau dainuoti "eurovizinės" dainos, bet prie manęs priėjo žiūrovas, atnešė gėlių ir paprašė, kad padainuočiau. Neturėjau, kur dingti.
- Ką dabar važiuodama į "Euroviziją" darytumėte kitaip?
- Gal 90 proc. visko, ką dariau, daryčiau kitaip. Tuomet buvo didžiulė panika, nežinojau, ką daryti. Dabar viskas būtų ramiau ir paprasčiau.
- Ką patartumėte Donatui Montvydui?
- Atsipalaiduoti. Aš buvau labai susikaupusi. Kiekvieną dieną stengiausi susikaupti. Buvo labai daug energijos išeikvota. Tad patarčiau atsipalaiduoti, žiūrėti į tai ne kaip į konkursą, o kaip į likimo dovaną ir džiaugtis kiekviena diena, nes viskas labai greitai praeina ir pasidaro labai liūdna.
- Kaip pati vertinate jo galimybes?
- Labai sunku ką nors prognozuoti. Aš galiu vertinti vienaip, o būti gali visiškai kitaip. Žinau, koks jis yra dainininkas, ne kartą teko su juo dainuoti vienoje scenoje. Žinau, ką jis gali. Bet "Eurovizijoje" gali puikiausiai dainuoti, pasirodyti, vis tiek viską vertina žiūrovai, turintys savo simpatijas ir antipatijas. Mums nereikia taip sureikšminti šio konkurso. Reikia džiaugtis tuo, kad gerai pasirodome, kad apie mus pakalba. Aš labai džiaugiuosi, kad būtent jis važiuoja. Jis - jaunas, perspektyvus ir jam to reikia. Pasidžiaukime už jį.
- O ar mūsų klausytojai moka džiaugtis?
- Ne. Jie džiaugiasi tik tuomet, kai yra kokie nors rezultatai. Tačiau rezultatas yra kiekvieną kartą, jis tiesiog būna arba geresnis, arba blogesnis. Bet jei apskaičiuosime visas savo galimybes, suprasime, kad net ir mažiausias rezultatas yra vis dėlto rezultatas. Nes "Eurovizijoje" yra taip - arba tu užimi pirmą vietą, arba jokios.
- Ar pati pajutote tą priešiškumą?
- Tuo metu aš daug ką pajutau. Bet tai praėjo. Žmonės yra laisvi turėti savo nuomonę. Ir aš labai ją gerbiu. Tik man liūdna, kai žmonės pasiduoda bandos instinktui. Bet kad ir kaip ten buvo, aš labai džiaugiuosi, kad dalyvavau, ir dar šimtą kartų norėčiau nuvažiuoti į "Euroviziją".
- Bet šiemet atrankose nedalyvavote.
- Ne. Manau, kad tam reikia pasiruošti. Praėjusiais metais mums truputį pritrūko laiko. Nėra taip, kad parašai bet kokią dainą, nueini ir laimi. Tam reikia visus metus reikia sąžiningai dirbti, daug pinigų investuoti, pasikviesti gerų profesionalų iš užsienio.
- Kaip manote, finansai daug lemia?
- Kuo daugiau turi pinigų, tuo daugiau gali sau leisti. Gali pasisamdyti gerą prodiuserį iš užsienio, kuris už "ačiū" tikrai su tavimi nebendraus. Gali pasidaryti dainos aranžuotę kur nors Amerikoje, kur bus geras garsas. Tad pinigai lemia daug ką.
- Kaip pati vertinate šį konkursą?
- Be abejo, kad tai yra šou. Kol ten nenuvažiavau, sakiau, kad "Eurovizija" yra nesąmonė, žemas lygis ir pan. Bet kai pamačiau, kiek profesionalų joje dirba, kardinaliai pakeičiau nuomonę. Nors pinigai ir šalių draugystės lemia daug ką, manau, kad klausytojai nori gražių melodijų, gražių dainų. Jau dabar tas šou po truputį nusibosta, žmonės ima ieškoti grynumo, tikrumo ir natūralumo.
- Rudenį planuojate išleisti savo albumą. Ar jame bus ir pačios sukurtų dainų?
- Nelabai rašau dainų, bet gal ir išdrįsiu. Esu tokia, kad nedarau to, ko nemoku. Negaliu nugalėti savęs. Bet suprantu, kad nieko nebus, reikia atsisėsti ir išdrįsti. Bandysiu. Gal bus ir mano dainų.
- Kokios yra dainininkų profesinės ligos?
- Nori nenori, jie tampa šiek tiek kaprizingi. Čia yra visų žvaigždžių liga. Kai išeini į sceną, jautiesi kaip karalienė, o pasibaigia valanda, nulipi nuo scenos, ir supranti, kad esi tik paprastas žmogus. Tad vieniems susisuka galva ir jie įsivaizduoja, kad jie nuolat yra scenoje, o kiti nusileidžia ant žemės.
- Kokių ribų scenoje neperžengi?
- Nedarau to, ko nenoriu daryti, nedainuoju to, ko nenoriu dainuoti. Tikrai nenusirenginėčiau scenoje, nedainuočiau kvailų dainelių iš trijų akordų, man tai atrodo kvaila - kam aš tuomet mokiausi tiek metų? Nedainuoju negražių dainų. Viskas gyvenime man turi būti gražu. Nedarau jokių fokusų ant scenos.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV publika"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą