Fotografas Modestas Endriuška: "Prie jūros jaučiu magiją"

Tavo vaikystė Klaipėdoje. Kokia ji?

Vaikystėje daug laiko praleidau prie jūros. Aišku, to laiko daug praleidau ten, nes mano darželis buvo Giruliuose. Per pietus, jei būdavo geras oras, mus vesdavosi prie jūros. Leisdavome aitvarus, žaisdavome įvairius žaidimus.

Viskas darželyje buvo jūrinės tematikos - buvau Banginukų grupėje, kambariuose būdavo daug kriauklių ir akmenėlių. Tai mano vaikystės jūra buvo čia.

Ketverius metus šokau sportinius šokius. Ten pajaučiau labai didelę konkurenciją. Šokti labai norėjau, bet konkuruoti - ne.

Kai dar ten šokau, pradėjau dainuoti Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro ansamblyje "Keberiokšt". Ten man atsivėrė akys: patyriau bendrystę, jaučiausi visumos dalis ir man buvo gera.

Dainavau 9 metus ansamblyje. Su juo gimė geriausios vaikystės akimirkos. Tris kartus tapau "Dainų dainelės" laureatu.

Ką atsimeni iš paauglystės?

Labai anksti pradėjau dirbti. 8 klasėje jau dirbau, todėl ta mano jaunystė buvo labiau paskendusi darbuose. Nepatyriau daug to jaunatviško kvailiojimo, klaidžiojimo visur su draugais.

Visada buvau apsuptas vyresnių, todėl ir turėjau elgtis kaip suaugęs. Taip pat didelę jaunystės prisiminimų dalį sudaro mokykla. Mokykloje buvau labai aktyvus, buvau mokinių tarybos narys ir prezidentas.

SCENA. Dramos ir šokio spektakliai - Modesto sritis. Modesto ENDRIUŠKOS nuotr.

Užsiiminėjau įvairia socialine veikla. Jaunimo centruose savanoriaudavau, pamokėles, diskusijas vesdavau. Tuo metu labai koncentravausi į lyderystę. Buvau komandos vadas, be pabaigus mokyklą, kažkas manyje pasikeitė.

Supratau, kad labiau noriu būti komandos dalimi, noriu padėti žmonėms. Atsirado žmonių, kurie gali vadovauti geriau nei aš. Atradau save labiau kaip komandos narį, ne lyderį.

Koks buvo tavo pirmasis darbas?

Pradėjau dirbti statybininko padejėju savo darželyje "Gintarėlis". Ten dirbau tris vasaras, padėjau remontuoti jį. Tai nebuvo tik statybos, nes buvo be galo gera grįžti ir tarsi atiduoti jam duoklę.

Tačiau ryškesnis darbas, kuris siejasi su mano dabartine karjera, tai buvo "Jūros šventėje". Teko prižiūrėti dvi scenas, jas koordinuoti, įjungti muziką, mikrofonus.

Ar tęsei savo darbą renginiuose?

Taip, dirbau įmonėje "Trys Karaliai", kurioje buvau asistentas. Stengiausi, kad renginiai sklandžiai vyktų. Kiekvieno renginio metu pradėjau ir fotografuoti. Neprivalėjau to daryti, bet turėjau galimybę ir ja pasinaudojau. Tada supratau, kad noriu daugiau dirbti su kamera.

Kuo dabar daugiausia užsiimi?

Fotografuoju spektaklius, koncertus, konferencijas. Šiuo metu esu niekam nepriklausomas fotografas.

Ką fotografuoji dabar? Ar tai skiriasi nuo to, ką mėgsti fotografuoti?

Tai, ką fotografuoju, sutampa su tuo, ką man patinka fotografuoti. Mėgstu fotografuoti renginius, koncertus, kur galiu "pagauti" atlikėjų emocijas.

ŽMONĖS. Fotografas pratinasi fotografuoti ir portretus. Modesto ENDRIUŠKOS nuotr.

Po truputį pradedu fotografuoti ir portretus. Kadangi esu artimas scenai, labiausiai patinka fotografuoti teatro pasirodymus. Ten viskas gyva. Savo nuotraukomis bandau parodyti, apie ką spektaklis yra. Stengiuosi, kad nuotrauka kažką apie jį pasakytų.

Kalbėjai apie tai, kad mėgsti būti komandos dalimi. O kodėl dabar dirbi vienas?

Aš fotografuoju, bet kartu studijuoju kino režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kino aikštelėje aš nemėgstu būti vadovaujančiu žmogumi, todėl režiseriaus kėdė ne man.

Kino industrija labai plati, tai kur kas daugiau nei visiems įprasti aktoriai, režisieriai ir operatorius.

Aikšelėje dirbu režsisieriaus asisitentu arba montažo režisieriumi. Aikštelėje aš - komandos žmogus, o kai fotografuoju, esu vienas. Taip sukuriu reikiamą balansą.

Kodėl nusprendei studijuoti vaizdo režisūrą?

Pirmą kartą kamerą į rankas paėmiau, kai buvau kaime. Pasiėmiau tėčio kasetinę kamerą ir filmavau gėlytes, upelius. Po to visą tai labai patiko montuoti.

Po kažkiek laiko paėmiau brolio draugės fotoaparatą, kuris ir fotografuoja, ir filmuoja. Tada pabandžiau ir fotografuoti. Rinkausi tarp Vilniaus dailės akademijos fotografijos ir Lietuvos muzikos ir teatro Akdemijos vaizdo režisūros studijų.

Pagalvojau, kad fotografuoti visai moku, o režisūra bus iššūkis. Norėjau to išmokti ir pasirinkau režisūrą tam, kad man būtų sunkiau.Tačiau fotografija manęs nepaleido, netgi fotografuoju dabar daugiau, nei režisuoju.

Ar sunku buvo palikti Klaipėdą ir išvažiuoti į Vilnių?

Ne, nebuvo. Jei kažkur kitur būtų reikėję išvažiuoti, tai gal būtų sunku. Kai manęs klausdavo dar mokyklos laikais, ką ateityje veiksiu, sakiau, kad arba liksiu Klaipėdoje, arba važiuosiu į Vilnių.

Klaipėda ir Vilnius, tai miestai, kuriuose man gera būti. Tačiau nepamirštu Klaipėdos, čia man beprotiškai gera.

Ką veiki, kai grįžti į Klaipėdą?

Pirmiausia, žinoma, aplankau tėvus. Susitinku su draugais, kurie gyvena Klaipėdoje. Kiekvieną kartą grįžęs namo, nuvažiuoju prie jūros. Žiema ar vasara, nesvarbu, vis tiek aplankau. Vilniuje turbūt dar nesu atradęs tokios artimos vietos, kaip jūros Klaipėdoje. Buvo sunku tik atvažiavus į Vilnių, nes ten neturėjau tokios vietos, kaip pajūris, kur visada gera atvažiuoti.

Ar šilta, ar šalta, ar prisnigę, ten visada bus labai gera. Prie jūros jaučiu magiją. O Vilniuje visur asfaltas, na, yra keletas miškelių, bet jūros nėra. Nesu dar atradęs Vilniuje vietos, kur man būtų labai smagu ir gera būti. Niekas nepakeičia jūros, kuri ir yra čia, Klaipėdoje.