Giedrius Arbačiauskas: aš nesvajoju, aš būnu

- Kaip minėsite gimimo dieną? - „TV publika“ paklausė aktoriaus.

- Kol kas nesumaniau, kaip minėsiu. Dar daug visokių darbų reikia padaryti, turiu užsiėmimų. Gal kokią dieną su šeima išvažiuosime kur nors. Su šeima aš geriausiai pailsiu. Toli nevažiuojame, Lietuvos ribose. Mėgstame Druskininkus, Birštoną, Trakus, kartais nuvažiuojame prie jūros.

- O kuo skiriasi darbas televizijoje, teatre, koncertuose? Kuo kitoks ryšys su publika?

- Televizijoje nėra tiesioginio ryšio su publika. Kai filmuojiesi filme ar šiaip kokioje laidoje, ten yra kūrybinė grupė, stabdymai, bandymai. Gali ieškoti, daryti skirtingus dublius.

Koncertuose arba teatre darbas visiškai kitoks. Ten veiksmas nenutrūkstamai vyksta nuo pradžios iki pabaigos. Ten visai kita atmosfera, jauti žiūrovą ir pragyveni tą laiką, keitiesi čia pat, dabar, kiekvieną kartą vis kitaip. Filme nusifilmuoji ir tai lieka ilgam, o teatre kiekvieną kartą išeidamas būni vis kitoks. Kaskart atrandi personažą iš naujo, prisimeni, pereini per visus to personažo įvykius, per visą veiksmą. Tai yra jausminis, minčių kelias. Tai labai įdomu. Teatro scena yra užburianti, magiška.

- Koks jūsų ryškiausias, įsimintiniausias, daugiausia jums davęs vaidmuo?

- Aš vaidmenų neskirstau, tačiau vienas iš smagesnių - „Dviračio žiniose“, kai komedijiniame žanre vaidinau prezidentą Valdą Adamkų. Teatre įsimintiniausias vienas iš pirmųjų vaidmenų. Per diplomų gynimą spektaklyje pagal A.Čechovą vaidinau Lebedevą. Tai buvo geras personažas, toks rimtas vaidmuo diplominiame spektaklyje, pirma patirtis teatre. O paskui kiekvienas iš vaidmenų teikia savito žavesio, nes surandi tai, kas tau pačiam įdomu. O jeigu pačiam neįdomu, tai ir žiūrovui bus neįdomu. Man patinka pats žaidimas, vaidmens kūrimo procesas - repeticijos, išėjimas į sceną ir buvimas ten, kad būtų prasminga.

- Koncertuojate ir vienas, ir kartu su žmona. O ką jums gyvenime duoda muzika?

- Muzika - dar kitoks žanras. Aš dar ir piešiu. Kūryba yra daugiabriaunis požiūris į asmenybę, žmogų, išraišką. Skirtingos meno rūšys labiau praplečia kūrybinę sąmonę. Teatro dėžutėje pamatai save iš šalies, žinai perspektyvos dalykus, kaip reikia judėti, kokia amplitudė, žinai techninę pusę. Muzika yra labai jausminė. Pradedi geriau jausti ritmą, atmosferą. Visos kūrybos formos yra tarpusavyje susijusios, tačiau skirtingos išraiškos priemonės padeda pabėgti nuo rutinos.

- O ar dar yra tokia veikla, kurią norėtumėte išbandyti? Apie ką svajojate?

- Kol kas turiu visko daug. O svajonės? Aš dabar mažai svajoju. Daugiau nusibrėžiu sau, ko norėčiau. Tai ne svajonė, o siekiamybė. Išsikeliu tikslą ir einu į tai. Aš nesvajoju, aš būnu. Būnu kūrybiniame procese. Tai yra panašu, bet kai būni, tu dalyvauji, išgyveni.

O svajojimas reiškia galvojimą apie tai, kas būtų, jeigu būtų. Aš labiau linkęs į tai, kad iš tikrųjų būtų, iš tikrųjų įvyktų. Tada viso to pilnatvė yra kitokia. Neišsitaškai be reikalo. Išnaudoji tą vidinę energiją ne svajonėms, o realizacijai. Svarbu būti šią akimirką, aišku, ne visada pavyksta, bet tik šią akimirką viskas vyksta, ne vakar, ne rytoj, o tik dabar.