Gytis Paškevičius: "Žmones į Dangų pasiima tik su vaikiška širdim"

- Kur ėjo Jūsų vaikiškos dienos? Kokios jos buvo?

- Gimiau Šiauliuose, o vasaras leisdavau kaime Pakruojo, Joniškėlio pusėje, pas močiutę. Gražios tos dienos buvo. Šiauliuose gyvenau pramonės rajone: aplink įvairūs kombinatai, fabrikai. Buvo, ką veikti... (juokiasi – aut. past.) Pamenu baldų kombinatą. Kai pjaudavo lentas, likdavo daug pjuvenų – tarp jų buvome įsirengę būstinę.

- Kas žavėjo vaikystėje, ir ar tie patys dalykai žavi dabar?

- Vaikystėje žavėjo tai, kas saldu, skanu. Brandesniame amžiuje daug kas žavėjusio išlieka, bet atsiranda nauji potyriai, skoniai – aštrumas, kartumas, kas vaikystėje visai nepatikdavo. Suaugusius sužavi kiti dalykai. Apskritai vaikystėje žavi gerumas. Jeigu aplinka gera, teigiama, vaikui ji patinka. Suaugusiam žmogui – tas pats. Tik skirtumas tas, kad vaikas rinktis negali, o suaugęs žmogus gali spręsti, kur ir su kuo būti.

- Paminėjote saldumą. Ką labiausiai mėgote?

- Pats didžiausias desertas – ledai. Šokoladiniai. Juk gyvenau šalia pieno kombinato (juokiasi – aut. past.). Suvalgydavau po 10 porcijų. Ir dabar galėčiau gal net daugiau suvalgyti, bet gaila balso stygų. Nors ir labai norėtųsi, reikia ir apie sveikatą galvoti (juokiasi – aut. past.).

- Koks buvote vaikystėje: padykęs, darbštus, paklusnus?

- Kaip ir visi vaikai – padykęs. Visokių įvykių atmenu... Kartą sėdėjau ant važiuojančio dviračio vairo. Kaip kritau... Tris dienas žalias vaikščiojau (juokiasi – aut. past.). O kaip brolis pyko, kai sulaužiau jo dviratį... Gaudavau nuo jo ir sesės (brolis vyresnis šešeriais, o sesuo – penkeriais metais) į kailį. Nenorėdavo manęs niekur vestis, nes visur lįsdavau. Bet su jų draugais gerai sutardavau, tai ir bendravau daugiau su jais, visur mane pasiimdavo.

- Ar su vaikystės draugais bendraujate iki šiol?

- Nelabai susitinkame. Visi išsibastę: vieni Vilniuje, kiti Panevėžy, kiti dar kažkur išvykę. Smagu, kai kartais po koncertų prie manęs prieina ir klausia: "Ar prisimeni mane, juk kartu augom?". Gera matyti, kaip pasikeičia žmonės, sužinoti, kaip sekasi. Šiaip gatvėje jų turbūt nepažinčiau. Po dešimties metų kai kuriuos sunku pažinti, o ką čia jau kalbėti apie tokį laiko tarpą.

- Ar bent viena vaikystės svajonė sutampa su realybe, esamais pasiekimais?

- Nesutampa. Visai. Maži svajojome būti indėnais (juokiasi – aut. past.). Vaikystėje labai mėgau knygas apie juos. Atmenu, draugas davė dokumentinę knygą "Indėnai be tomahaukų". Labai ji mane sudomino. Ypač indėnus vaidinti galėjome, kai persikėlėme gyventi į kitą rajoną, kuris buvo šalia miško, ežero. Kartais net per naktį paežerėj likdavome, žvejodavome.

- Nebijodavo tėvai išleisti paauglį per naktį būti miške? Vadinasi, buvote ne tik padykęs, bet ir patikimas?

- Nebijodavo. Tėvas visą gyvenimą žvejojo. Ir naktimis. Tad suprato, kokia smagi yra naktinė žūklė. O leisdavo negrįžti namo, nes nė karto neteko raudonuoti: blogais dalykais neužsiiminėdavome, policijai nebuvo dėl ko įkliūti.

- Kokių dar pomėgių turėjote be žūklės ir žaidimų pjuvenose?

- Kaip ir visi vaikai lankiau įvairiausius būrelius. Mėgau sportą. Rimčiau sportavau lengvąją atletiką, bet mėgau ir futbolą, krepšinį. Tiesa, krepšiniui trūko ūgio, o futbolas – puikus komandinis žaidimas. Labai patiko jį žaisti.

- O kada į rankas paėmėte pirmąjį muzikos instrumentą? Koks jis buvo?

- Turbūt antroje klasėje. Brolis man neduodavo savo keturstygės gitaros. Bet ją vis pasiimdavau ir bandydavau groti.

- Kaip Jūs manote, kada baigiasi vaikystė?

- Man ji dar nesibaigė (juokiasi – aut. past.). Tik žaislai didesni ir brangesni (juokiasi – aut. past.). Vaikystė neturi baigtis: visą gyvenimą į daugelį dalykų reikia žiūrėti su šypsena, neprarasti vaikiškumo, naivumo, gerumo. Juk sakoma, kad žmones į Dangų pasiima tik su vaikiška širdim...

- Dėkoju už pokalbį ir linkiu artėjančiuose koncertuose, užlipus ant didžiųjų Kauno, Vilniaus ir Šiaulių arenų scenos, pamatyti ne vieną vaikystę ir gerąsias jos patirtis primenantį veidą.