Humoristai, išėję per anksti

Kviečiame prisiminti įsimintinas asmenybes bei ryškiausius jų pasisakymus.

Vitalijus Cololo

Druskininkuose gimęs graikų kilmės humoristas V. Cololo netikėtai mirė gruodžio 2-ąją, su žmona viešėdamas Ispanijoje. Druskininkuose gimęs graikų kilmės V. Cololo dirbo TV3 televizijoje, vedė laidas „La maistas“, „Namų idėja su IKEA“, „Miestas ir kaimas“, „Puikusis šou“, dalyvavo TV projektuose ir šou, vedė renginius.

Tiesa, tik nedaugelis žino, kad humoristas, laidų vedėjas, aktorius ir režisierius Vitalijus Cololo ne veltui tituluojamas dar ir pedagogu – Šiaulių universitete jis įgijo pradinių klasių mokytojo specialybę. Šis faktas skamba kaip vienas iš V. Cololo pokštų, tačiau iš tiesų visuomenės veikėjui šios studijos buvo puiki plotmė atsiskleisti: jis aktyviai dalyvavo studentų „Linksmųjų ir išradingųjų klube“ ir net buvo šio klubo kapitonas.

Televizijos žvaigždė V. Cololo aplinkinius akimirksniu užkrėsdavo gera nuotaika, vis dėlto dar anksčiau žinomas vyras yra sakęs, kad namuose jis toli gražu nėra toks juokingas, kaip gali pasirodyti. „Namuose aš labai rimtas tėvelis, labai rimtas vyras ir labai rimtas Lietuvos pilietis. Man niekas neleidžia namuose juokauti. Pripažįstu, žmona man namuose neduoda juokauti“, – su šypsena sakė V. Cololo.

Tiesa, apie savo žmoną jis visuomet atsiliepdavo be galo gražiai: „Meilė yra viskas: gera nuotaika, drugeliai pilve, ryškios spalvos. Meilė yra gėris, kuriuo norisi dalintis, jausmas atskleidžiantis žmogaus vidines jėgas ir galimybes. Meilė tave priverčia daryti netikėčiausius dalykus, pavyzdžiui, dainuoti serenadas po balkonu. Aš, pavyzdžiui, dainuodavau serenadas prie pedagoginio bendrabučių, nes ten mokėmės mes su žmona. Budinčioji manęs neįleisdavo, tai ne tik dainuodavau po balkonu, bet ir lipdavau pas žmoną balkonais!“

Gatvėje praeivių dažnai atpažįstamas laidų vedėjas yra tikinęs, kad gerbėjų dėmesys ir populiarumas – malonus. „Tai yra normalu, tai kažkaip tave sukoncentruoja. Kadangi aš esu humoristas, tai mane pamatę žmonės nusišypso ir aš turiu šypsotis, nepriklausomai, kaip jaučiuosi. Tai kelia man nuotaiką ir man patinka“, – atviravo jis. 

Kartą jis yra susižeidęs scenoje, vis dėlto niekas to nepastebėjo, mat, anot V. Cololo, svarbu ne tik grimas, bet ir aktoriaus profesionalumas.

„Tik labai silpni žmonės ir ne aktoriai gali pasiteisinti sakydami: „Nepykite, sergu, skauda, užkimęs – todėl gerai neatlikome pasirodymo“. Silpniems žmonėms scenoje – ne vieta. Tikras aktorius užkulisiuose palieka ne tik savo kasdienius drabužius, bet ir emocijas, skausmus, blogas nuotaikas ir išeina pas žmones atlikti vaidmens“, – dėstė Vitalijus.

Vytautas Šapranauskas

2013-aisiais Lietuvą paliko ir maestro Vytautas Šapranauskas. Jam tebuvo 54 metai.

Aštrialiežuvis V. Šapranauskas turėjo puikų humoro jausmą, mėgo juodą humorą, tad su „Juodojo humoro klubu“ keliaudavo po Lietuvą. Aktoriaus balsą ir galima išgirsti gerai žinomuose jo įgarsintuose animaciniuose filmuose „Op“, „Garfildas“, „La troškinys“, „Zebriukas Dryžius“, „Ledynmetis 3“.

Ilgus metus aktorius dirbo TV3 televizijoje kaip laidų vedėjas. Taip pat jis kūrė humoro laidas „Puikusis šou“, „TV šeškas“, „Šapro šou“. Paskutiniais savo gyvenimo metais V. Šapranauskas buvo nepamainomas TV3 šokių projekto „Šok su manimi“ bei „Chorų karai“ vedėjas, komisijos vaidmenyje dalyvavo projektuose „Lietuvos talentai“ bei „X faktorius“.

Dar anksčiau kalbintas V. Cololo sakė, kad Lietuvos šou pasaulis buvo šokiruotas po V. Šapranausko mirties. „Niekas tuo netikėjo. Nes jis nebuvo dingęs. Trys dienos iki jo išėjimo mes matėmės. Londone jis nusipirko didelį puodelį kavai, pasakėme vienas kitam „Susimatysime, susiskambinsime“, – pasakojo V. Cololo. - Mes su juo labai daug bendraudavome telefonu, tik sužinodavome naujus „bajerius“ ir skambindavome vienas kitam. Humoru bendraudavome. Tikrai buvo labai „čiotkų“ akimirkų“.

V. Cololo V. Šapranauską minėjo tik pačiais geriausias žodžiais: „Yra sakoma, kad yra nepakeičiamų žmonių. Bet norėčiau, kad atsirastų naujų... Nereikia bandyti daryti to, ką darė jis, o surasti kažką naujo. Labai gerbsiu jaunimą, kuris pabandys pasiekti bent pusę Vytauto Šapranausko lygio. Labai gaila, kad mūsų dienomis į humorą bandoma eiti kažką kopijuojant. Ne, taip negalima. Norėčiau, kad visi bandytų savo keliu žingsniuoti po vieną žingsnį. Nemanau, kad kas nors stabdys, atvirkščiai – bandys padėti, pagelbėti“.

Kišenėje žodžio neieškantis aktorius mėgo juodąjį humorą ir šmaikščius posakius. Kai žmonės prieidavo ir paprašydavo Vytauto kartu nusifotografuoti, jis sakydavo: „Nuvažiuok į Palangą, nueik prie tilto, ten sutiksi žmogų su beždžionėle – tai su ta beždžionėle gali ir fotografuotis.“

„Visi mano televiziniai personažai gimdavo iš gyvenimo – pavyzdžiui, vaikščiojant gatvėmis ir stebint žmones: pasisemdavau peno savo herojams, kurių aplinkui galima įžvelgti labai daug“, „Visuomet sakiau: svarbu ne ką vaidinti, o kaip“ – apie darbus yra sakęs jis.

Nemaža dalis ir jo garsių minčių apie moteris bei meilę: „Moteris – atspirties taškas, be kurio vyrai negali gyventi“, „Valentino diena turėtų būti kasdien – mylėti reikia kiekvieną dieną“,  „Gyvenimas duotas vienas, trečdalį jo normaliai žmogus pramiega, o moterys vieną trečdalį dar ir prasidažo“, „Pasirinkti spindinčią moterį, kuri susuka smegenis, daug pastangų nereikia, bet atsikratyti ja būna labai sunku.“

Vytautas Šerėnas

Šių metų gegužės 10-ąją Lietuvą sudrebino ir kita be galo liūdna netektis – tądien mirė „Dviračio žinių“ laidos vedėjas bei ekonomikos mokslų daktaras Vytautas Šerėnas. Žinomas vyras ėjo 60-uosius savo gyvenimo metus.

Nepamirštamus personažus kūręs, štai ir legendinius dvynius „bratkas“ įkūnijęs Vytautas Šerėnas, ko gero, labiausiai prisimenamas kaip šalto ir aštraus proto, tačiau kandaus ir preciziško humoro „Dviračio šou“ vedėjas.

Dar anksčiau dalyvaudamas kitame pokštų projekte, V. Šerėnas, pats turintis didžiulę patirtį, atsiskleidė kaip nepalaužiamas komisijos narys – jį prajuokinti buvo ypač sudėtinga. Humoristas, lyg pasiteisindamas, tąkart kukliai atsakė: „Aš nesu anekdotų gerbėjas. Visus žinau kone mintinai, todėl jie man jau seniai nebejuokingi.“ 

V. Šerėnas patiko, kad vis dėlto juokingų dalykų gyvenime jam dar buvo likę: „Tikėtina, mane prajuokinti galėtumėte su parodijomis, dainomis, grimasomis. Pavyktų, jei žmogus pats iš savęs būtų juokingas.“

Kituose savo interviu V. Šerėnas pasakojo, koks yra namų aplinkoje: „Žiūrovai humoristus mato tik linksmus. Kai jiems liūdna, nesirodo žmonėms. Aš taip pat nosį nukabinęs vaikštau tik namie ir niekam nekliudau.“

Vis dėlto tąkart paklaustas, ar dažnai būdavo nukabinęs nosį, humoristas nepraleido progos pajuokauti: „Vienas humoristas yra sakęs, kad nuolat juokauti gali tik beprotis. Vadinasi, aš esu pusrimtis.“

Gintaras Ruplėnas

2014-aisiais Lietuva neteko ir kito „Dviračio šou“ veido, Gintaro Ruplėno. Šis mirė Jordanijoje, sustojus širdžiai. Vėliau buvo palaidotas Antakalnio kapinėse.

G. Ruplėnas gimė 1964 metais Vilniuje, kur įgijo teisininko specialybę. Nuo 1986 metų dirbo šou grupėje „Dviratis“, nuo 1993 metų – televizijos laidose „Dviračio šou“, „Pusę per pusę“, „Dviračio žinios“. Kurį laiką G. Ruplėnas vadovavo radijo stoties „Radiocentras“ programų direktoriumi.

„Kai humoras tampa darbu, jis padeda užsidirbti duonos. Bet kai esi humoristas, visai kitaip pradedi reaguoti į aplinkinių humorą – vertini: ar geras, ar naujas, ar senas pokštas, tik naujai panaudotas. Tikriausiai ir koks nors baleto šokėjas, nuėjęs į kitą spektaklį, nemato jo kaip visumos, o pastebi atlikėjų klaidas. Šia prasme šiek tiek prarandi gyvenime. Ir kompanijoje pasidaro sunku: būna tokių kompanijos sielų, kurie juokina visus, o tu norom nenorom pradedi jį vertinti – čia banalu, čia gerai, čia nepataikė ir panašiai“, – anksčiau apie savo humoristo darbo dalią yra sakęs G. Ruplėnas.

Tąkart paklaustas, ar malonu būti žinomam, G. Ruplėnas sakė, kad yra dvi pusės. „Blogoji - eini gatve ir tave visi pažįsta. Kai tave pažįsta jau dešimt metų, pasidaro blogai. Televizijos darbuotojams yra sunkiau, nei kokiems žymiems dailininkams, kurių veidų niekas nemato. O tu nuolat turi būti pasitempęs. Išgėręs į gatvę jau neišeisi. Aišku, sąmoningai atėjai į šį darbą, tad turi priimti ir gerąsias, ir blogąsias puses“, – yra sakęs jis.

Paklaustas, ko reikia, kad pavyktų žmones prajuokinti, G. Ruplėnas sakė: „Jeigu žinočiau receptą, pasakyčiau. Universalių receptų nėra. Gali parašyti nuostabų tekstą, o aktoriai ar režisieriai nesupras tavo minčių. O kartais tekstas būna mažiau pavykęs, tačiau aktorius puikiai pajaučia personažą ir viskas pavyksta. Labai svarbus yra komandos įdirbis; scenarijaus autoriaus, aktorių ir režisieriaus santykiai, tarpusavio supratimas. Na ir šmaikštumas.“