Ingeborga Dapkūnaitė: "Mano lagaminas visada atidarytas"

Tu jautiesi žmogumi, kuris gimė Tarybų Sąjungoje?

Taip.

Kitaip tariant, tu esi tarybinis žmogus?

Ne. Aš didelių permainų žmogus.

Jeigu tavęs užsienyje klausia "Where are you from?" - ką atsakai?

Iš Lietuvos, bet šiuo metu gyvenu Maskvoje.

Logiška, norėjau apie "Oskarą" paklausti, tu gi važiavai į apdovanojimą...

Ne.

Nevažiavai?

Ne.

Kodėl? Tavęs nesivežė?

Viskas paprasčiau. Aš tuo metu filmavausi.

Kitaip tariant, tu žmogus, kuris, užuot važiavęs į "Oskarus", filmavosi kitame filme.

Taip, tai aš.

Manau, reikia tuo ir baigti interviu - su tavim visiškai nėra apie ką kalbėti. Tau nesinorėjo ten pakliūti? Nors suprantu, "Oskaras" - tai taip nuobodu...

Aš tada buvau su agentu, kuris man pasakė: "Žinai, tavo filmas nieko negaus, ko tau ten važiuoti?" Laikai buvo kiti.

Draugai, atkreipkite dėmesį! Kiekvieną dieną Maskvos gatvėmis vaikšto aktorė, kuri nevažiavo atsiimti "Oskaro", nes filmavosi "Neįmanomoje misijoje". Tai buvo pirmas filmas su Kruzu toje serijoje?

Taip. Filmavo Prahoje. Kitą rytą po ceremonijos aš grimavausi, sėdėjau šalia Tomo Kruzo (Tom Cruise), ir visi džiaugėsi, kad grimuotojos vyras, operatorius, gavo "Oskarą". O aš tyliai savo grimuotojai pasakiau: "Mano filmas irgi gavo." Iš pradžių ji pritilo, paskui tiesiog ėmė rėkti: "Žiūrėkite, ji gi tame filme filmavosi!" Paskui man Kruzas sakė: "Tu gal išprotėjai? Kodėl nevažiavai?"

O tu jam: "Dėl tavęs, Tomai, atsisakiau "Oskaro".

Nesugalvojau taip atsakyti.

Kaip manai, Tomas Kruzas kietas?

Taip, buvo labai.

Kaip labai?

Tai buvo labai seniai. Bet tada tikriausiai jis buvo tarsi realios žvaigždės įkūnijimas. Be to, jis buvo labai rūpestingas, mandagus, žmogiškas, apskritai susirinko nuostabi komanda.

Kas tik ten nevaidino.

Emanuelė Bear (Emmanuelle Beart), Kristina Skot Tomas (Kristin Scott Thomas), Emilijus Estevesas (Emilio Estevez).

Andželinos Džoli tėvas.

Džonas Voitas (Jon Voight). Jis tada buvo žinomas kaip Džonas Voitas, o ne kaip Džoli tėvas.

Taip, juokinga. Taip mes ir prarandame vardus. Dabar jis Džoli tėvas.

Viskas buvo puiku, išskyrus tai, kad mane susprogdino pirmąją filmo sekundę.

Kas čia dabar atsimena. Galėtum dirbti žvalgybininke?

Ne. Aš moku saugoti paslaptis, bet tik jeigu jos - svetimų žmonių. Bijočiau būti žvalgybininke.

Tu išsigandai?! Cirke skraidai po kupolu.

Po kupolu nebaisu. Man šiaip patinka kur nors užsikabaroti.

Be vaidmenų likti nebijai?

Likti be vaidmenų - tai beprasmiška baimė.

Kodėl?

Negaliu tau to paaiškinti. Esmė ta, kad aš noriu dirbti. Ir man atrodo, kad jeigu aš noriu...

Tai darbas bus?

Kaip nors turi atsirasti.

Man sakė, kad tu šalta, pasipūtusi, laikaisi atstumo. Mes susidraugavome, tu man artimas žmogus, aš tave pažįstu kaip labai atvirą, lengvai bendraujančią, tą, kuriai galima paskambinti naktį. Tai šmeižtas?

Ne, čia tu toks nuostabus.

Sarkazmas. Gerai. Tu laikai save profesionale, ištobulinai savo meistriškumą?

Tikiuosi, kad taip. Žinai, aš dirbau Anglijoje, ten yra tam tikri reikalavimai aktoriui. Jis privalo ateiti laiku, mokėti tekstą, būti blaivus, nedaryti kriminalinių nusikaltimų. Aš visa tai atitinku.

Gerbiu! Kitai tariant, atleisti iš darbo už blogą vaidybą Anglijoje negalima?

Ne.

Išvažiuoju.

Tu pavėluosi jau į pirmą spektaklį ir prieš tai išgersi.

Tik nesakyk, kad ką nors pavogsiu.

Ne, tu sąžiningas.

Ačiū. Žodžiu, tu nevėluodavai į spektaklį?

Į patį spektaklį? Štai dabar man net šalta pasidarė, kai tai pasakei.

Štai. Radome baimę, atradome tavo baimę.

Net bloga pasidarė. Tarsi baisus sapnas! Visi sėdi, laukia, o aš atbėgu vaidinti spektaklio.

Nė karto nebuvo?

Aš net neplanuoju skrydžio spektaklio dieną.

Žinai, kodėl tau pavydi?

Man pavydi?

Gerai, aš pavydžiu.

Kodėl gi?

Užtenka tik pasakyti tavo vardą, net pavardės nereikia, ir bet kuris žmogus šitoje šalyje žinos, apie ką kalbama.

Manai?

Esu tuo tikras. Ar daug Lietuvoje dar yra Ingeborgų?

Aš ir mama. Turbūt yra ir daugiau, bet tai iš tikrųjų retas vardas.

Ar teisingai manau, kad jeigu turėtum pistoletą, tai kaskart, kai tave pavadina Inga, imtum šaudyti?

Ne. Kam?

Bet tau tai nepatinka?

Paprasčiausiai tai ne mano vardas.

VYRAS. Trečiasis aktorės vyras - 12 metų už ją jaunesnis juristas, verslininkas Dmitrijus Jampolskis. Rusų žiniasklaida rašo, kad jie jau išsiskyrė.

Štai tu bendrauji su žmogumi, kuris tave myli, su vyriškiu. Jis gi negali kiekvieną kartą sakyti Ingeborga, to neįmanoma ištarti. Turi būti koks nors mažybinis vardas...

Turi galvoje Zaja? (liet. Kiškutė. - Red. past.)

Zaja, taip. Pavyzdžiui, Zaja. Zaja Ingeborga.

Arba Rybka moja, Kotik. (Mano žuvytė, Katinėlis)

Kotik - jau užimtas.

Tegu lieka paslaptis.

Paslaptis? Gerai, tegu lieka paslaptis.

Na, artimi žmonės turi...

Turi?

Taip.

Gerai, nesakyk. Grįžkime prie vėlavimų. Tekstą esi bent kartą pamiršusi?

Taip.

Taip?

Aš gerai atsimenu, kad tai buvo vienintelį kartą.

Ir ką darei?

Kažką kalbėjau.

Kažką kita?

Taip.

Kuria kalba tau lengviau vaidinti - anglų, rusų, lietuvių?

Nėra skirtumo. Persijungiu automatiškai.

O kalbėti? Irgi nėra skirtumo?

Nėra skirtumo.

Anglų moki taip pat kaip rusų?

Taip.

Rusų, sprendžiant iš to, kaip bandai redaguoti mano apsakymus, tu moki gerai. Tarkim, rytoj tau pasiūlys metų projektą, serialą Amerikoje. Važiuotum filmuotis metams į Ameriką? Arba į Europą? Tu jauti, kad čia tavo namai?

Metams... Na, priklauso nuo to... Aš gi važiavau į Norvegiją filmuotis.

Ne, tu ten skraidei. O gyventi ten?

Gyventi? Na, tai eksperimentas, kodėl ne?

O Anglijoje kiek gyvenai?

Labai ilgai, 15 metų.

15 metų.

Mažiausiai, bet aš skraidžiau. Mano gyvenimas nepririštas prie vienos vietos.

Tu neturi tokios sąvokos kaip pastovūs namai?

Aš iš pasąmonės jaučiu, kad mano lagaminas visada atidarytas.

Jeigu rašytum testamentą, kur nurodytum save palaidoti?

Aš nenoriu, kad būtų mano kapas.

Nenori?

Ne.

O jeigu aš tave pergyvensiu, kur man ateiti?

O tu apie mane galvosi? Man to pakaks. Aš noriu, kad mane sudegintų ir pelenus išbarstytų. Man nesvarbu, kas bus su mano kūnu.

Neblogas kūnas, beje, reikia pasakyti.

Ačiū.

Ką tu darai, kad jis būtų toks neblogas?

Einu sportuoti.

Kaip dažnai?

Taip dažnai, kaip galiu, bet ne kasdien.

Bet du tris kartus per savaitę nueini?

Taip, stengiuosi. Na, ir mano spektakliai turi krūvio.

Štai ir visa paslaptis, taip ir aš galiu. Su krūviu.

Pasiimsiu tave į repeticiją.

Nereikia, mane visiškai tenkina mano svoris. Per didelis, bet savas. Ar tave yra kada nors iškirpę iš jau nufilmuotos juostos?

Taip. Vakarų projektas, daug žvaigždžių. Vadinosi, atrodo, "Vampyro šešėlis". Turėjau didelį vaidmenį. Ir tai buvo antras siužetas. Kitaip tariant, buvo pagrindinis siužetas ir, kaip būna, paralelinis siužetas. Ir štai visą tą paralelinį siužetą nutarė pašalinti. Aš vaidinau vampyrę, Viljemo Defo žmoną. Laukiu premjeros, ir staiga skambina režisierius, aš iškart jo paklausiau: "Nori pasakyti, kad mane iškirpo?"

Žodžiu, išėmė visą liniją.

Aha.

Verkei?

Ne, na, nusiminiau truputį.

Tomas Kruzas, Defo, Malkovičius, Miren. Tavo partnerių sąrašas - kaip raudonas kilimas "Oskaruose". Ar lengva buvo su jais bendrą kalbą rasti?

Su kai kuriais net susidraugavome.

Tau liūdna, kai projektai baigiasi?

Kartais labai. Aš labai ilgėjausi serialo "Tiltas" filmavimo. Buvo fantastiškas kolektyvas. Rytais norėjosi bėgti į darbą. Paskui visų ilgėjausi.

Kitaip tariant, "pribaltės" (liet. baltų moterys. - Red. past.) vis dėlto turi kažką gyva viduje. Nes įvaizdis tai visiškai akmeninis.

Akmeninės, bet jaučiančios. Ne viskas prarasta.

Asmeninis klausimas. Užaugo Aleksas, gražus vaikinas. Tu supranti, kad jis šiandien turės vieną merginą, kitą dieną kitą, paskui trečią. Imsi jam kalbėti: "Klausyk, taip nėra gerai. Reikia susiimti." Arba: "Baik daužyti širdis." Apskritai ar kišiesi?

Aš kol kas negalvoju. Eisiu per tuos tiltus, kurie priešais mane iškils.

Tiesiog man įdomu, kokia tu būsi anyta.

Anyta?

Na, tu gi būsi anyta.

Va dabar jau apie tai visąlaik galvosiu. Paklausk kurio nors kito klausimo.

Ar talentingiems žmonėms leidžiama daugiau nei paprastiems?

(Atodūsis)

Puškinas galėjo būti niekšas, kalbant sąlygiškai? Tik todėl, kad jis Puškinas?

Tai dabar Puškinas legenda. O tada jis gyveno ir buvo tiesiog žmogus. Na, taip, superpopuliarus. Minios laidotuvėse ir visa kita.

Gerai, o šiandieniniam, ne Puškinui, bet atitinkamo talento žmogui, tu daugiau leistum?

Ne.

O tu pasirengus dirbti su nemaloniu, bet talentingu žmogumi? Žinai, kad režisierius tikras niekšas, bet talentingas. Ir jis kviečia tave filmuotis. Eisi?

Pagalvosiu.

Pagalvosi?

Aš galvoju. Labai rimtai. Todėl, kad laikui bėgant vis mažiau norisi dirbti su nemaloniais žmonėmis. Tam ir tu eikvoji savo gyvenimą. Ir jeigu žmogus akivaizdus menkysta... Vadinasi, mums dabar reikia apibrėžti, kas yra akivaizdus menkysta.

Pavyzdžiui, tavo herojė iš filmo "Saulės nualinti" sužino apie savo vyro išdavystę, tiksliau, apie tai, kad jis atėmė iš jos žmogų, kurį ji mylėjo, ir vis tiek ji su juo mylisi. Tu ją pateisini?

Jei suvaidinau, vadinasi, pateisinu. Ar bent jau suprantu.

Kitaip negalima?

Reikia suprasti, kodėl žmogus tai padarė, mes visi save pateisiname.

Kitaip tariant, kai vaidini, tu visiškai tampi tuo žmogumi?

Kitaip negalima.

O jeigu vaidinsi žmogžudę, įsijausi, pateisinsi, o paskui, baigusi vaidinti, pasiliksi tą pateisinimą savo viduje?

Taip stipriai kaukė neprilimpa... Aš tikiuosi. Yra buvę, kad vaidinau vaidmenį su stipriu akcentu ir paskui kurį laiką dar taip kalbėjau. Bet tai ne poelgiai.

Esi padariusi niekšybių?

Aš padariau dalykų, kurie kitiems suteikė skausmo.

Kažkas yra pasakęs, kad verčiau jau aktorius nebūtų labai protingas ir per daug vaidmens neanalizuotų, tiesiog darytų, ką sako režisierius.

Nesutinku. Yra protingų aktorių, yra kvailų - su jų profesionalumu tai nesusiję.

Tavo manymu, bendravimas internetu - blogis?

Kaip pastebėjai, mes reguliariai susiskambiname, vadinasi, norime asmeninio bendravimo, o kažkas nenori - yra internetas. Tai nei blogis, nei gėris, tai tiesiog alternatyva. Manau, kad internetas - tai išgalvotas pasaulis, o mano darbas - tai įtikinamai išgalvoto pasaulio kūrimas, todėl apskritai į iliuzijas žiūriu filosofiškai.

Kai žiūri filmą, kuriame vaidina tavo draugai, gali atsiriboti nuo to, kad aktorius tavo draugas?

Jeigu jis vaidins gerai, aš pamiršiu, jog jis man artimas žmogus, o jeigu blogai - nusiminsiu.

Tu nuo pat jaunystės esi žvaigždė, ar tavęs nevaržo tai, kad vyrams esi įdomi pirmiausiai kaip kino dievaitė ir tik paskui jau kaip graži moteris? Supranti, apie ką aš.

Suprantu, ir turiu ką pasakyti. Aš daug kartų esu buvusi šalyse, kur manęs išvis niekas nepažįsta, ir...

Ir viskas gerai?

Normaliai.

Normaliai tai normaliai. Grįžkim prie kalbos. Tu išsirenki mano apsakymus, kuriuose daug keiksmažodžių, ir skaitai būtent tuos žodžius ypač išraiškingai. Tu užsienietė, bet tu taip jauti kalbą, kad tai kelia nuostabą.

Man tai tik lingvistinės konstrukcijos, ir jos man patinka. Tiems, kuriems rusų kalba yra gimtoji, manau, skamba šiurkščiau.

Ar laikaisi išankstinės nuostatos, kad kažkas yra geras ar, atvirkščiai, blogas?

Aš manau, kad žmogus yra geras, ir jam reikia tai įrodyti.

Ar gali vyras užsitarnauti meilę? Moters. Turiu galvoje, kad iš pradžių tau žmogus nelabai įdomus, o paskui taip ima tavimi rūpintis, kad tu nejučia jį įsimyli. Buvo taip?

(Tyli)

Kodėl tyli?

Persijoju situacijas.

Išvis ar atsimeni, kiek jų turėjai?

Palikime atsakymą į šį žavingą klausimą už interviu ribų.

Provokacija nepavyko. Tada nuobodus klausimas. Aš daug rašau apie melą. Tarkime, turėjai kokį nors atominį romaną, kuris susprogdino tave į gabalus, vos susirinkai, jis baigėsi, ir tu nutarei pradėti santykius su vaikinu, apie kurį tiesiog gerai galvoji. Ir jis tavęs klausia: "Ingeborga, ar aš esu tavo didžiausia gyvenimo meilė?" Pasakysi tiesą?

Nežinau... Žinoma, iš idėjos tau reikia tokių santykių, apie kuriuos gali pasakyti, kad jie geriausi, arba įtikinti save tuo. Man taip yra su režisieriais. Tas, su kuriuos aš dirbu, man yra pats geriausias.

Tikiuosi, tu taip ir apie mane galvoji. Kad aš dabar geriausias tavo rašytojas.

Kitas klausimas.

Galėjai pameluoti.

Cypkinai, kaip tau ne gėda, aš tave kartą vos ne su Šekspyru palyginau, o tu dar kažko reikalauji!

Tiek to. Tu tikinti?

Įdomus perėjimas nuo tavęs prie Dievo, tavo stilius. Jeigu rimtai... sudėtingas klausimas, aš tikiu tuo, kad pasaulis nėra tik materialus. Yra tam tikra energija, o gal mes žaidimas kažkieno galvoje.

Gal ir taip. Tada džiaugiuosi, kad pasirodei mano žaidime.

Aš taip pat. Čia jau jokių abejonių.

SŪNUS Aleksas. Kadrai iš šiemet Rusijoje sukurto dokumentinio filmo apie aktorę Ingeborgą Dapkūnaitę.

"Visa tai netiesa"...

Šiais metais aktorei Ingeborgai Dapkūnaitei sukako 55 metai. Ta proga Rusijoje apie ją buvo sukurtas dokumentinis filmas "Viskas, ką apie mane rašo, yra netiesa".

Filmas paremtais aktorės dialogais su draugais ir kolegomis: Eugenijumi Mironovu, Tatjana Drubič, Valerijumi Todorovskiu, Džonu Malkovičiumi ir kt. Be pokalbių, rodomi kadrai iš I. Dapkūnaitės filmų, archyviniai vaizdai, ištraukos iš spektaklių.

Aktorė slepia nuo žurnalistų savo asmeninį gyvenimą, vis dėlto filmo pabaigoje žiūrovams parodomas netikėtas dalykas, kurio gerbėjai nebuvo matę: tai jau ūgtelėjęs, maždaug dvejų metų, I. Dapkūnaitės sūnus Aleksas.

2013 m. aktorė ištekėjo trečią kartą. Jungtuvės vyko Jungtinėje Karalystėje ir buvo slaptos. Trečiasis jos vyras - 12 metų už ją jaunesnis juristas, verslininkas Dmitrijus Jampolskis. Jam priklauso daug restoranų, keli klubai Maskvoje, taip pat jis yra teisininkų kompanijos "Pavda, Cheslam-Džons ir partneriai" bendraturtis. D. Jampolskis turi dvi dukras iš pirmosios santuokos. Rusų žiniasklaidoje buvo rašoma, kad būtent dėl aktorės jis palikęs žmoną.

Pirmą kartą I. Dapkūnaitė ištekėjo už lietuvių aktoriaus, buvusio kurso draugo Arūno Sakalausko. Kartu jie vaidino Raimundo Banionio filme "Mano mažytė žmona". Netrukus I. Dapkūnaitė ėmė kilti karjeros laiptais, dažnai važinėjo filmuotis į Rusiją. Po pasirodymo filmuose "Cinikai", "Saulės nualinti" (gavo "Oskarą") ji sulaukė kvietimo iš britų teatro režisieriaus Saimono Stoukso, kuris Amerikoje statė spektaklį "Kalbos klaidos"; jame pagrindinį vaidmenį atliko amerikiečių žvaigždė Džonas Malkovičius (John Malkovich). Amerikoje I. Dapkūnaitė užmezgė romaną su S. Stouksu, ištekėjo už jo ir kartu pragyveno dešimt metų.

I. Dapkūnaitės nusistatymas nekalbėti apie asmeninį gyvenimą aitrina žiniasklaidos ir socialinių tinklų vartotojų fantazijas. Pasirodžius filmui, Rusijos spauda ėmė rašyti, kad iširo ir trečioji aktorės santuoka, nors pora to oficialiai neskelbė. Taip pat rašoma, kad jų biologinis sūnus gimė pasinaudojus pakaitinės motinos paslaugomis. Kai kas netgi abejoja, ar jis apskritai yra I. Dapkūnaitės sūnus - juk esą filmas vadinasi "Viskas, kas apie mane rašoma, yra netiesa"...