Ir kaip mes išgyvenome tarybinius laikus?

Mašinose važinėjome be saugos diržų ir pagalvių.

Pasivažinėjimas arkliu kinkytu vežimu buvo neapsakomas malonumas.

Mūsų lovytės būdavo išmargintos ryškiais dažais, turinčiais didelį švino kiekį.

Ant vaistų buteliukų nebuvo jokių slaptų dangtelių, durys neužsirakindavo, o spintos nebuvo rakinamos niekada.

Mes gėrėme vandenį iš kolonėlės už kampo, o ne iš plastikinių buteliukų.

Niekam negalėdavo šauti į galvą važiuoti dviračiu užsidėjus šalmą. Siaubas.

Valandų valandas mes meistravome vežimėlius ir paspirtukus iš lentų ir sąvartyne rastų guolių, o kai pirmąkart leidomės nuo kalno, prisimindavom, kad užmiršome pritaisyti stabdžius.

Kaletą kartų įvažiavę į spygliuotus krūmus šią problemą mes išspręsdavome.

Mes išeidavom iš namų ryte, žaisdavome visą dieną ir grįždavome tik tada, kai užsidegdavo gatvės žibintai ant medinių stulpų.( Jeigu ten jie būdavo).

Visą dieną niekas negalėdavo sužinoti, kur mes. Mobiliųjų telefonų nebuvo.

Sunku tai įsivaizduoti. Mes susipjaustydavome rankas ir kojas, susilaužydavome kaulus,išsimušdavome dantis ir niekas nieko už tai nepaduodavo į teismą.

Visko buvo. Buvome kalti tik mes. Ir niekas kitas.

Atsimenate? Mes mušėmės iki kraujo ir vaikščiodavome su mėlynėmis, priprasdami nekreipti į tai dėmesio.

Mes valgėm pyragėlius, ledus, gėrėm limonadą, bet nuo to niekas nestorėjo.

Iš vieno butelio gėrė keli žmonės ir niekas nuo to nenumirė.

Mes neturėjome žaidimų priedėlių, kompiuterių, 165 palydovinės televizijos kanalų, kompaktinių diskų, mobiliųjų telefonų, interneto, "flešų"...

Žiūrėti multiplikacinio filmo visu būriu nešdavomės į artimiausius namus, videomagnetofonų taip pat nebuvo.

Užtat mes turėjome draugų. Išėję iš namų mes juos rasdavom.

Mes važinėdavom dviračiais, pavasario upeliuose plukdydavome laivelius ir degtukus, sėdėdavom ant suoliuko ar ant tvoros ir kiemuose žaisdavom futbolą.

Draugus pasišaukdavome šūkaliodami po langais arba užėję į jų namus. Be jokio skambučio.

Mes susigalvodavome žaidimus su pagaliais ir konservų dėžutėmis, soduose vogdavom obuolius, vyšnias valgydavom su visais kauliukais ir tie kauliukai mūsų pilvuose nesudygdavo.

Kiekvienas nors kartą būdavo užsirašęs į rankinį ar ledo ritulį, bet retas kuris papuldavo į komandą.

Kai kurie mokiniai likdavo antriems metams kartoti kurso.

Kontroliniai ir egzaminai nebuvo dalinami į 10 lygių. Pažymiai teoriškai apimdavo penkis, o iš tikro tris balus.

Per pertraukas mes laistydavom vienas kitą vandeniu iš senų daugkartinių švirkštų.

Mūsų poelgiai buvo mūsų. Mes buvome pasiruošę atsakyti už savo veiksmų pasekmes. Slėptis nebuvo už ko.

Mes neturėjome supratimo apie tai, kaip galima išsipirkti nuo milicijos ar išvengti armijos.

Visi tėvai stodavo Įstatymo pusėn. Galite tai įsivaizduoti?

Ta karta davė daugybę žmonių, kurie moka rizikuoti, spręsti problemas ir sukurti tai, ko iki tol nebuvo, kas tiesiog neegzistavo.

Mes turėjome pasirinkimo laisvę, rizikos ir nesėkmės teisę, atsakomybę, ir mes kažkaip išmokome visu tuo naudotis.

Jei Jūs esate iš tos kartos - aš Jus sveikinu.

Mums pasisekė, kad mūsų vaikystė ir jaunystė pasibaigė iki tol, kai buvo nupirkta jaunimo laisvė už riedučius, mobilius telefonus, žvaigždžių fabrikus ir čipsus.

Su jų bendru sutikimu. Jų pačių labui.

Pasaulio stebuklų yra ne septyni, o gerokai daugiau. Tiesiog mes prie jų pripratome ir kartais nepastebime.

Argi ne stebuklas - pirma priemonė vyrams po skutimosi?

Atsimenate tokį stebuklą, kaip automobilio"Moskvič" tiuningą?

O gal atsimenate monetas, priklijuotas priekinio stiklo pakraščiais, kailiu aptrauktą vairą, pavarų lazdelės galą iš epoksidinės dervos su rožyte viduje?

Kelnaičių guma - tai juk irgi stebuklas. Ji puikiai laikydavo ne tik kelnaites, bet ir pirštinaites.

O kino teatruose? Lazerinės rodyklės taškas ant pagrindinio veikėjo kaktos - kokia gausybė žiūrovų stebėjo jį drebančia širdimi.

Pyragėlis su uogiene - argi ne stebuklas?

Niekada neatspėsi, iš kurios pusės ta uogienė ištekės.

O šitas nuostabus mamos išvedžiojimas:"Aš tau dabar perku, bet tai tau gimtadienio dovana".

Arba ši stebuklinga močiutės frazė: "Tik stiklainius grąžinkit".

O šaldytuvą ZIL atsimenat su TOKIA rankena? Tai buvo toks vienarankis banditas. Trauki jį už rankenos, o stiklainiai byra...

O, tarp kitko, kas iki šiol guli šaldytuvo durelių šone? Ne, ne kiaušiniai ir ne pomidorų padažas.

Durelių šone guli... vaistai.

Nemokama medicina - irgi stebuklas. Gydytojas vienas, o eilės - dvi. Viena - su talonais, kita - užsirašiusiųjų.

Dar yra trečia:" Aš tik paklausiu".

Kiek jų dar buvo tų pasaulio stebuklų.

Mažas langelis iš virtuvės į vonią - į ką pro jį žiūrėti, paaiškinkit?

Avalynės šaukštas - arkliukas. Dantų milteliai - valo ir dantis, ir sidabrą. Dar balina sportinius batelius.

Sysiojantis berniukas ant tualeto durų.

Televizorius "Rubin"- imi reples ir "bim" "bim", "bim"...

Glaudės su inkariuku. Atsimenat?

Pienas trikampiuose paketuose.

O Jūs sakote "Septyni pasaulio stebuklai".

Mes anksčiau darėme tai, ko dabar nerdįstume padaryti. Tavęs tiesiog nesuprastų.

Na, pavyzdžiui, gazuoto vandens automatai, atsimenat?

Juose stovėdavo stiklinė visiems - viena. Šiandien niekam į galvą neateitų gerti iš bendros stiklinės. Papurkšdavo į ją vandeniu iš fontanėlio ir gerdavo.

Fontanėlis kartais neveikdavo.

Aplink besisukiojantys mėlynanosiai naudodavo tą stiklinę savo gėrimams.

Įsivaizduokit, tik įsivaizduokit- jie tą stiklinę SUGRĄŽINDAVO.

Tada tai buvo įprasta.

Dar kartais namuose pasklisdavo dūmai. Kartą metuose. Buvo tokia lentelė su juodomis linijomis. Ir ką Jūs sau įsivaizduojat? Milijonai vaikų išdegindavo mamoms atvirutes Kovo 8 proga.

Mergaitės, o ar prisimenate "gumytes"?

Smagu, kad nė vienas pasaulio berniukas iki šiol nežino šio žaidimo taisyklių.

Tada tai buvo įprasta: talkos pavasarį, darbas ūkiuose rudenį, skiestas alus aludėje.

Ir kaip mes išgyvenome?

O, Dieve...

Be mobiliųjų, be botoksų, be "aifonų", be silikono?