Jaunasis klaipėdietis taip ir nepamilo žurnalistikos studijų

Jaunasis klaipėdietis taip ir nepamilo žurnalistikos studijų

Adomas Zubė - jaunasis kultūros žurnalistas, kurio balsą galima išgirsti LRT radijuje vedant laidas. Klaipėdietis vaikinas pirmąsias savo laidas ėmė vesti dar ankstyvoje paauglystėje, tad šiuo metu kalbėti tūkstančiams žmonių tiesioginio eterio metu jam nėra baisu. Adomas įsitikinęs, kad geriausia žurnalistikos mokykla - tai praktika redakcijose.

Vaikinas pasakojo, kad garsų pasaulis jį domino jau nuo vaikystės - jis be galo mėgo muzikuoti. Tačiau klaipėdietis teigia, kad švietimo sistema, į kurią įklimpsta jauni, savo svajonių siekiantys jaunuoliai, gali ir kaip reikiant atbaidyti nuo šios svajonės.

Sakėte, kad jus itin domina garsai. Ko gero, mokykloje mėgote muzikos pamokas, tiesa?

Taip, tai tiesa. Jau tada, kai mokiausi pradinėse klasėse, visur dainuodavau. Baigiau ir muzikos mokyklą, dainavau chore. Turiu nemažai nuotraukų, kuriose esu įamžintas grojantis gitara scenoje.

Kiek laiko mokėtės muzikos mokykloje?

Septynerius metus. Tačiau turiu pasakyti, kad muzikos mokyklos baigimas nėra itin didelis pasiekimas. Dažniausiai žmonės joje nieko neatranda, priešingai - mokykla kaip tik juos sugadina.

Kodėl taip manote?

Labai daug žmonių, besimokydami muzikos mokykloje, jaučiasi taip, tarytum juos groti kažkas kone verstų. Tai yra susiję su spaudimu iš tėvų, mokytojų. Kai kalbuosi su žmonėmis, kurie mokėsi muzikos mokyklose, jie pripažįsta, kad ši patirtis juos kaip tik atstumia. Net jei jie ir grįžta į muzikos pasaulį, tai daroma kitaip.

Nepasakyčiau, kad ir aš į muzikos mokyklą labai troškau eiti, tačiau stengiausi įgyti įgūdžių ir priemones, kurias suteikdavo mokytojai. Po to darydavau savo "nesąmones": turėjau fortepijono pamokas, kuriose reikėjo groti specialius kūrinius, tai aš to nedarydavau - tiesiog šį tą maigydavau. Taip išmokau klavišus, net atskirti kairę ir dešinę rankas (juokiasi - aut. past.).

Bet kuriuo atveju garsai ir muzika jus žavėjo.

Muzika ir garsas visuomet eina šalia vienas kito, o tai man be galo patinka. Mokiausi Klaipėdos Vydūno gimnazijoje, kurią drąsiai galima vadinti muzikinės krypties mokykla.

Beje, besimokydamas pažinti muziką ir garsus, esu parašęs mišias. Mišios - muzikinis žanras, formatas, kurį rašai liturginiu raštu, yra daug kompozitorių, kurie jas yra parašę. Ir aš irgi vienu metu sugalvojau tai padaryti. Tomis dienomis eidavau į chorą, dainuodavom liturginius kūrinius. Taigi, man buvo labai įdomu.

Taigi, jūs turėjote pasirinkti muziką (bent iš to, ką pasakojate apie savo paauglystę). Bet staiga užsimojote užkariauti radiją. Kodėl?

Išties visuomet save išreiškiau per muziką, dainavimą, bet radijas taip pat buvo šalia. Pradžioje tai buvo tik užsiėmimas, užklasinė veikla, kuri buvo įdomi, ir temos, nagrinėjamos radijuje, buvo tikrai įdomios.

O nutiko taip. Vienu metu pradėjau klausytis radijo ir tą darydavau labai dažnai. Susidomėjau. Pagalvojau - noriu būti vedėju. Pasakiau mamai. Sako: "Gerai, gali juo būti." Ji kartu su kolege sugalvojo sukurti kultūrinę radijo laidą jaunimui ir pakvietė mane ją vesti.

Pirmomis laidomis nedarydavau jokių interviu - mokiausi kalbėti, įrašinėti garsą, skaityti. Pirmųjų pavyzdžių šiuo metu net negaliu klausytis (juokiasi - aut. past.). Aš pamenu, kaip man buvo baisu. Juk tuo metu man buvo 12 metų!

Beje, vienu metu man net atrodė, kad man tai tampa ne itin įdomu, bet kai man pasiūlė tą laidą atiduoti vesti kitam, nenorėjau (juokiasi - aut. past.).

Prisirišote?

Taip, tiesa. 2 metus skaitydavau tekstus. O po to ėmiau rengti interviu su jaunais žmonėmis kultūriniais klausimais, pavyzdžiui: "O kas tau labiau patinka - "Akropolis" ar teatras?"

Laida augo, vystėsi, dažnai klausydavausi Lietuvos radijo, buvau išmokęs visų vedėjų, kurie šiuo metu yra mano kolegos, vardus, studijos telefoną.

Man net keista, kad kai patekau į LRT radijo būstinę, tai per sezono atidarymo šventę vedėjas uždavė klausimą naujiems vedėjams, koks yra studijos telefono numeris. Aš staigiai atsakiau, ir tuomet net visi tie senieji veidai, kuriais aš žavėjausi, sakė: "O ką aš žinau, tai ten parašyta studijoje!"

Tai man buvo lūžis. Atėjau iš klausytojo, fano pozicijos ir pamačiau visai kitą vaizdą, perėjau į kūrėjo poziciją.

Kai baigėte 12 klasių, ar galvojote apie studijas?

Lietuvos radijo kultūros korespondentu Klaipėdoje tapau dar prieš baigdamas gimnaziją. Jau net 12-os klasės praktiškai nelankiau - susitariau su mokytojais, kad atsiskaitysiu dalykus, ir, tiesą sakant, derinau darbą su mokslais.

Nors nėjau į mokyklą, labai gerais pažymiais baigiau norimus dalykus.

Žinoma, pradžioje galvodavau, kad reikia studijuoti žurnalistiką tam, kad patekčiau į LRT, tačiau pasikalbėjęs su žmonėmis, kurie jau studijuoja, supratau, kad tos studijos nėra tai, ko man reikia.

Dirbdamas tą darbą - rašydamas tekstus, imdamas interviu, pasakodamas istorijas - išmokau daug dalykų, kurių net universitetuose ne visada moko.

Iki baigdamas mokyklą, pakalbinau apie 200 žmonių. Patirtis man pasirodė tai, ko aš negaučiau studijose.

Mėgindamas suvokti žiniasklaidos problemas Lietuvoje dažnai atsiremdavau į žurnalistikos studijas ir kartu pagalvojau, kad Lietuvoje žiniasklaidos studijos nėra tai, ko man reikia.

O kodėl jus nuvylė žurnalistikos studijos? Juk net nemėginote...

Klausydamas užsienio šalių radiją, skaitydamas spaudą supratau, kad tai, kokie žurnalistai paruošiami Lietuvoje, nėra itin kokybiška - neišeinama į platesnę erdvę.

Studentai taip ir nesupranta, kokios yra radijo galimybės, tendencijos, kaip įvairiai galima pasakoti istorijas.

Jaučiu, kad yra pasenusios programos, nesuteikiančios reikiamų įgūdžių.

Nors, žinoma, išties niekada ten nebuvau. Man atrodo, kad dirbdamas LRT nenusileidžiu praktiniais įgūdžiais tiems žmonėms, kurie tik ką baigę studijas. Labai daug mokiausi pats.

Kalbate radijuje tiesioginio eterio metu, o galbūt įrašus parengiate iš anksto?

Nutinka įvairiai. Aš nesu LRT darbuotojas, aš tiesiog dirbu kaip laisvai samdomas žurnalistas, mano pagrindinis darbas - laidoje "Kultūros savaitė", kuriai aš rengiu pasakojimus, reportažus. Yra pasakojimų, kurie yra įrašyti, bet kartais tenka kalbėti ir tiesioginio eterio metu.

Manau, kad tiesioginis eteris nėra atgyvena, bet montuojant ir darant įrašus yra daug daugiau galimybių, ką būtų galima padaryti su garsais. Kalbėdamas tiesioginio eterio metu nejaučiu kažkokio didelio įvykio. Ar adrenalinas vertas to, kad yra paaukojamos kai kurios kokybinės detalės?

Galbūt tiesioginio eterio metu yra nutikę netikėtų dalykų?

Išties kartais pasitaiko, nors tiesioginiame eteryje ir nesu kalbėjęs labai daug. Pavyzdžiui, prasprūdo frazė "Nu tai jau leiskime tą dainą", kuri turėjo būti skirta tik operatorei, bet nespustelėjau reikiamo mygtuko, tai viskas išėjo į eterį. Yra buvę ir taip, kad atvykęs į rytinę laidą piniginėje pamiršau kortelę, ten buvo reikiama informacija, bėgiojau visur, bet galiausiai viskas baigėsi gerai, nes yra nuostabių kolegų, kurie padeda.

Kalbant apie pašnekovus, kokie tai būna žmonės?

Mano pašnekovai dažniausiai būna susiję su kultūra, yra specialistai, kažką veikia meno srityje, nors aš stengiuosi neskirstyti, kas yra kultūros žmogus, o kas - ne. Juk kultūra yra labai platus dalykas, kuris prasiskverbęs į mūsų visų gyvenimą.

Ar yra įsimintiniausių žmonių, kuriuos pavyko pakalbinti? Arba pašnekovų, kuriuos norėjote pakalbinti ilgą laiką?

Mano temos probleminės, liečiančios socialinės, politinės kultūros klausimus. Tai yra dalykai, kurie įvyksta kokią savaitę, ir yra pašnekovai, kurie puikiai toms temoms tinka.

Įvykiai nutinka greitai, tai aš net neturiu svajonių kalbinti specialiai vieną ar kitą žmogų. Noriu turėti pašnekovą, kuris turi papasakoti apie mano nagrinėjamas temas.

Bet yra buvę žmonių, kuriuos aš ilgai sekiau socialinėse medijose, jie yra labai įdomūs. Ir kartais nutinka taip, kad jie ateina.

Turbūt esate kalbinęs ir eilinius žmones gatvėse klausinėdamas, ką jie mąsto vienomis ar kitomis temomis. Įsivaizduoju, kad prieinate prie žmonių su dideliu mikrofonu - juk vis dėlto dirbate radijuje. Kai kuriems gali pasirodyti baugu...

Taip, tai tiesa. Esu tai daręs nedažnai, bet kelis kartus teko. Kai kurie žmonės, pamatę mane stovintį su mikrofonu, pereidavo į kitą gatvės pusę.

Vis dėlto stengiuosi kalbinti tik tuos žmones, kurie išties patiria vieną ar kitą situaciją ar išmano tam tikrą sritį.

Nereikia mėginti klausti žmogaus, ką jis galvoja, kai dažniausiai jis nieko negalvoja. Tą gali padaryti ir sociologiniai tyrimai.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder