"Jeigu nebūčiau gimęs gruzinu, norėčiau būti lietuvis"

Saba, Jūs taip puikiai kalbate lietuviškai. Tarsi būtumėte Lietuvoje gimęs. Kaip įvaldėte dažnam užsieniečiui sunkiai įkandamą kalbą?

Kai tėvas buvo paskirtas Gruzijos konsulu Lietuvoje (iki tol buvo oficialus Gruzijos atstovas Lietuvai, Latvijai, Estijai), mums su mama ir mano jaunesniuoju broliuku reikėjo ryžtis kraustytis į Vilnių. Mudu su juo dar buvom moksleiviai. Tėvai labai norėjo, kad mokytumėmės lietuvių mokykloje. Tačiau kaip su ta lietuvių kalba? Per kelias savaites juk jos neišmoksi. Ir atidavė į rusakalbę Mstislavo Dobužinskio mokyklą. Aš lankiau vienuoliktą klasę ir jau galvojau apie savo ateitį - kur ir ko mokysiuos. Vilniaus universitete buvo specialybės, kurias norėjau studijuoti. Man patinka Lietuvos įstatymai dėl valstybinės kalbos. Suvokiau - turiu ją "įkąsti", kad galėčiau studijuoti tai, kas man patinka. Ir šalia vidurinės mokyklos pradėjau lankyti dar ir lietuvių kalbos kursus užsieniečiams Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Labai marga publika čia susirinko: profesoriai, kurie nori rašyti mokslinius darbus ar knygas, diplomatų žmonos arba vyrai, studentai. Pačių įvairiausių tautybių ir pilietybių žmonės. Tarp tuzino pasišovusių išmokti lietuvių kalbos moksleivis tebuvau aš vienas. Ir - jauniausias. Bet visi mes labai susidraugavome. Kai kursą baigėm, bičiuliaujamės ir toliau. Tapome mažąja šeima, na, toks klubas. Man buvo malonu, kai pedagogai gyrė esant gabų kalboms.

Kiek dabar jų mokate?

Gruzinų, lietuvių, rusų ir anglų.

Ką rinkotės studijuoti?

Politikos mokslus - dabar jau esu ketvirtakursis. Ir dar studijuoju turizmo verslą - antrame kurse.

Ką Jums dabar reiškia Gruzija ir ką - Lietuva?

Mano tėvas 2008 metais pasakė: "Jeigu nebūčiau gimęs gruzinu, norėčiau būti lietuvis." Aš tik galiu pakartoti jo žodžius. Esu Gruzijos patriotas ir noriu dirbti jos labui ir naudai. Bet įsimylėjau ir Lietuvą.

Klaipėdoje ponaitį Sabą dažnai galėjai matyti su lietuviais bendramoksliais ir gerais draugais Povilu Oželiu ir Linartu Urniežiumi.

Gal dėl tokio jausmo kalta ir kokia lietuvaitė?

Neneigsiu. Kai apsigyvenome Lietuvoje, įsitikinau, kad lietuvių mentalitetas labai panašus į gruzinų. Turime vienijantį segmentą - patyrėme labai panašius istorinius vingius ir tą pačią okupaciją. Per aštuonerius gyvenimo Lietuvoje metus iš lietuvių išmokau daug ko. Ir tvirtai galiu pasakyti: nepaisant to, kad Lietuva ir Gruzija - mažos valstybės, bet esam tautos su didelėmis širdimis ir vertybėmis.

Jūsų tėvas gimęs Goryje. O kur gimėte Jūs?

Goryje gimė ne tik tėvas, bet ir mama Inga. Jų draugystė užsimezgė mokantis. Jie klasės draugai. Kai atvažiavau į Lietuvą ir pažindindavausi su merginomis Ingomis ir Irmomis, klausdavau, kodėl jų gruziniški vardai. Ir atvirkščiai - manęs klausdavo, kodėl mano brangiosios mamos lietuviškas vardas... Matote, dar ir vardai mūsų tautas vienija.

Aš gimiau 1989 metais Tbilisyje, kai jau buvo prasidėję išsivadavimo procesai. Bet visos mano šaknys - Goryje, kuriame vis dar gyvena ir seneliai, ir proseneliai. Gausiai susirenkame ten Kalėdoms ir Velykoms, jubiliejų progomis.

Jūs - tikintis žmogus?

Nuoširdžiai. Nes suprantu, kad per okupacijos metus mes būtume praradę tikrąsias vertybes, jei mūsų tautos nebūtų vienijęs tikėjimas.

O ką Jums reiškia Gruzijos kalnai?

Laisvę, skrydį. Kai vaikas stovėdavau kalno viršūnėje, galvodavau: kas už jų? Kokia valstybė, kokie žmonės? Panašų jausmą patyriau ir Lietuvoje prie Baltijos jūros. O kas už šios begalybės? Kokie žmonės, kokie jų papročiai?

Kalnai ir jūra - tai stichijos, stiprinančios laisvės pojūtį. Manau, kad kalnai ir jūra teikia stiprybės gruzinų ir lietuvių tautų charakteriams ir užsispyrimui.

Daugiau kaip savaitę kone kasdien "Švyturio" arenoje su keliais tūkstančiais tautiečių iš Gruzijos giedojote savo šalies himną ir džiaugėtės dėl komandos pergalių, sielvartavote dėl pralaimėjimų. Ką veikėte tarp rungtynių?

Su bičiuliais lietuviais eidavau prie jūros, su jais ar su tautiečiais nepraleisdavau mūsų šalies kolektyvų koncertų Friedricho pasaže, Teatro aikštėje. Buvau išvykęs ir į Panevėžį stebėti Lietuvos krepšininkų rinktinės kovos su Ispanijos komanda. Žinoma, sirgau už lietuvius. Kas vyko Klaipėdoje, arenoje ar užeigose, man buvo labai panašu į gruziniškas emocijas. Nors šiaip jau lietuviai yra santūrūs. Bet tokie pat svetingi, kaip ir gruzinai. Tuo įsitikindavau beveik kiekviename žingsnyje. Žinoma, tą lietuvių svetingumą jau esu patyręs ir anksčiau.

Į Klaipėdą buvo atvykęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, ministras pirmininkas Nikolozas Gilauri. Yra diplomatinio korpuso bendravimo protokolai, yra ir tiesiog bendravimas. Šiame kontekste - koks yra ambasadoriaus sūnaus statusas? Ar teko Jums bendrauti su Gruzijos pirmaisiais asmenimis jų vizito į Klaipėdą metu?

Ambasadoriaus darbas nelengvas. Didelė atsakomybė tenka ir šeimos nariams. Man būti ambasadoriaus sūnumi labai malonu, bet ir sunku. Visi mane pažįsta, ypač Lietuvoje, tad esu atsakingas už kiekvieną ištartą žodį ar žingsnį. Žinoma, yra bendravimo su pirmaisiais asmenimis protokoliniai dalykai, bet būna ir neoficialių susitikimų namų aplinkoje. Pažįstu šalies pirmąją ledi, abu prezidento sūnus. Kadangi studijuoju politikos mokslus, man didžiulė patirtis, kaip prezidentas elgiasi, kaip mąsto, kaip formuluoja tarpvalstybinius reikalus. Jis didžiai išsilavinęs žmogus, mokantis septynias užsienio kalbas. Jis didis Gruzijos patriotas, deramai atstovaujantis šaliai pasaulyje. Man tai yra laimė tą prezidento darbą stebėti gyvai.

Su prezidentu teko bendrauti per Gruzijos - Belgijos rungtynes "Švyturio" arenoje. Bet lygiai kaip aš, su juo galėjo kalbėtis kiekvienas gruzinas aistruolis. Kai "vipinėje" ložėje buvo pasodintas mūsų prezidentas, visi Gruzijos aistruoliai persikėlė į tribūną, kurioje sėdėjo jis. Ir mes visi kartu sirgome už mūsų krepšininkus.

Neoficialiai bendrauti tenka ir su ministru pirmininku. Jis didelis krepšinio aistruolis. Tad Panevėžio arenoje drauge sirgome už lietuvius.

Na, o kaip su mokslais, kol Jūs buvote Klaipėdoje?

Man labai neblogai sekasi mokytis. Jeigu lietuvių kalba būtų gimtoji, aš turbūt būčiau pats geriausias studentas. Tad toji savaitė Klaipėdoje, tikiuosi, man kojos nepakiš...