Tarp Rusijoje įsigytų Lietuvos kino studijos filmų kopijų - ir Marijono Giedrio „Nesėtų rugių žydėjimas“, sukurtas pagal to paties pradininko Vytauto Bubnio romaną. Skaitant tiek šį, tiek kitus rašytojo romanus, akivaizdu, kad jie buvo rašomi siekiant ne padėti „laiką užmušti“ ar bestseleriais tapti, o pamėginti gilintis į istorinių lūžių keičiamą eilinių Lietuvos žmonių dvasinio ir fizinio gyvenimo kokybę, svarstyti problemas, aktualias ne vien literatūrai. Rašytojui rūpėjo į miestą išsikraustantis Lietuvos kaimas, to išsikraustymo keičiamas moralinis kodeksas, visuomenės prioritetai, jų gyvenimo filosofija...
- Kaip manote, ar šiandien „Nesėtų rugių žydėjimo“ problematika Lietuvoje tebėra aktuali, ar tebesuprantama giluminė šio kūrinio mintis?
- Pats labai teisingai įvardijote: man rūpėjo ir teberūpi nykstantis Lietuvos kaimas, drauge su visomis iš jo plūstančiomis kultūros apraiškomis, moralės kodeksu, gyvenimo būdu, principais, filosofija... Rūpėjo ir teberūpi mūsų tautos atmintis, kuri tolydžio blunka, mūsų tautos turinys, kuris tolydžio kinta... Todėl manau, kad „Nesėtų rugių žydėjimas“ ne tik nepraradęs savo aktualumo, bet ir jo svarstomos problemos šiandien yra dar skaudesnės.
Savomis akimis mačiau vadinamąją kolektyvizaciją, kai žmonės buvo nuo savo žemės suvaromi į kolūkius, todėl ir savo kūriniuose gilinausi į tai, kaip šie išoriniai gyvenimo kokybės pasikeitimai veikia Lietuvos visuomenės vidų, tautos savivoką ir turinį. Kaimo tuštėjimas, šeimos institucijos nykimas šiandien pastebimas dar skaudžiau ir dar visuotiniau nei anuomet, tad šiandien skaitydami „Nesėtų rugių žydėjimą“ ar žiūrėdami išties puikų režisieriaus M.Giedrio filmą pagal jį galime atsekti, nuo kada ta mūsų mentaliteto korozija prasidėjo.
Apibendrintai būtų galima pasakyti, kad šis kūrinys apie tai, kuo virsta kaime augusi ir dvasiškai brendusi tauta, prievarta iškraustyta į miestą, kurio nemyli, nesupranta ir prie kurio neįstengia širdimi prigyti. Čia telpa ir suniokota, suniekinta šeimos sąvoka, ir nelaimingi vaikai, kurie neignoruoja, o jau tiesiog nebejaučia savųjų šaknų, ir visai tautai būdingi psichologiniai kompleksai, savinieka, naujos tapatybės paieškos... Todėl ir pavadinimas toks - žmogus nustojo daryti tai, kas lig šiol jam buvo gyvybiškai svarbu, beveik šventa, - nebepasėjo rugių, tačiau negalėjo nuspėti, kad ir nepasėti rugiai pražys - ilgesiu, grauduliu ir kalės pojūčiu.
- Padėti žmogui susiorientuoti savyje ir vertybėse. Puikus meno kūrinio tikslas. Kaip manote, ar nūdienos menas dar tebekelia sau tokių tikslų?
- Deja. Apie problemas, kurios išties mums skauda ir rūpi, nūdienos menas sąmoningai atsisako kalbėti. Labiau nei pažinti save ir įvertinti savąją būtį, mums šiandien rūpi patikti Vakarams ar bent sau patiems įteigti, kad esame į juos panašūs. Todėl geriau jau rašysime apie čia neegzistuojančias, dirbtinai aktualizuojamas problemas, nei mąstysime apie savąsias. Nes antraip juk sau teks pripažinti, kad nesame identiški. O visi mūsų nepanašumai į vakariečius šiandien mums regisi ne išskirtinumais, o trūkumais ir ydomis.
Todėl šiandien motyvas rašyti knygą ar imtis kokio kito meno kūrinio dažniau yra ne noras sau ir kitiems kaži ką atsakyti, o tik noras, kad tą knygą pirktų. Kitaip tariant, ne kūrinys kuriamas, o gaminamas produktas.
Bet juk visi didieji pasaulio rašytojai gilinasi būtent į žmogų, į sunkiai peržvelgiamas jo gelmes, tad kodėl tokių rašytojų nesirenkame sau pavyzdžiais? Juk ir jie - iš Vakarų. Deja, ir anie rašytojai savose visuomenėse jaučiasi it svetimkūniai. Todėl, manau, ne Vakarų ar Rytų kryptis po teisybei šiandien yra svarbu, tiesiog nemadinga kvaršinti visuomenei galvos giluminiais svarstymais - šiuolaikiška ir vertinga šiandien skelbiama tik tai, kas pasiteisina komerciškai, kas nesistengia čiuopti giliau spalvingų paviršių.
Sovietiniais laikais „kultūros šulai“ man priekaištavo, kad neva manojoje kūryboje nesama teigiamų herojų, kad viskas skaudu ir liūdna. Šiandien, pasirodo, ir vėl būtina kurti vien teigiamus herojus ir pozityvias emocijas, nors jie tik išmonė, butaforija.
- Tad džiaugiatės, kad kino filmas „Nesėtų rugių žydėjimas“ yra išpirktas iš Rusijos ir bus išleistas skaitmeniniu formatu, ar manote, kad šiam laikui tokio filmo nereikia, kad visuomenė jo nesupras?
- Literatūra mėgina sisteminti nacionalinę klasiką leisdama „XX a. lietuvių literatūros aukso fondą“, kinas - šią nacionalinės svarbos filmų kolekciją skaitmeniniu formatu. Manau, tai labai svarbu ir tai teikia Lietuvai vilties. Gan netrumpai jau šiame pasaulyje gyvenu, tad iš patirties galiu spėti, kad Lietuvos visuomenei greitai nusibos paviršiai, blizgučiai, maivymasis prieš save ir prieš kitus. Ji pasiilgs visavertės būties, atsigręš į žmogų. O štai tuomet jai prireiks klasikos, prireiks meno ne kaip pramogos, o kaip sukrečiančio, skaudaus, bet prasmingo kalbėjimo, įgalinančio geriau pažinti save ir pasaulį.
Viliuosi, kad ir šis M.Giedrio filmas vertas atsidurti tarp tokių kūrinių.
- Dalyvavote kuriant šį ir kitus filmus pagal jūsų literatūrinius kūrinius?
- Beveik visada būdavau kviečiamas dalyvauti, bet iš principo stengdavausi nesikišti. Net ir prie scenarijų rašymo neprisidėdavau, nes jutau, kad tai ne mano užduotis ir ne mano pašaukimas. Tik kartą, tam pačiam M.Giedriui statant kino filmą „Perskeltas dangus“ pagal manąjį romaną „Po vasaros dangum“, paprieštaravau, kai pagrindiniam vaidmeniui buvo pasirinktas ukrainiečių aktorius. Tada sakiau: „Režisieriau, nejaugi mes jau taip visai neturim savų aktorių, kad tikro lietuvio, žemdirbio vaidmeniui renkamės mūsų mentaliteto nežinantį žmogų?“ O jis man atsakė: „Vytautai, bet juk jis - iš Vakarų Ukrainos ir jis - katalikas.“ Labai juokinga buvo, bet nusileidau. O „Nesėtų rugių žydėjimui“ jokių nuolaidų neprireikė - nekuklu prisipažinti, bet šis filmas lig šiolei mane įstengia sujaudinti iki ašarų.
Pripratome prie lėkštesnio kino
Ką „Nesėtų rugių žydėjimas“ reiškė jame vaidinusiam aktoriui Rimantui Bagdzevičiui anuomet, kai jis tebuvo vos studijas pabaigęs, rimtų vaidmenų dar neturėjęs aktorius, nesunku nuspėti. Smalsu būtų išgirsti, ką tas vaidmuo ir tas filmas reiškia jam dabar.
Rimantas Bagdzevičius.
- Tai buvo mano pati aktorystės pradžia, todėl kiekviena diena, kiekviena filmavimo akimirka man buvo pamoka, patirtis ir atradimas. Režisieriaus labai bijojau, tad su juo veik nebendravau, tačiau niekad nepamiršiu scenos, kai su D.Banioniu, vaidinusiu mano tėvą, alų bufetėlyje gėrėme. Štai jis pasakė frazę, štai nubraukė ašarą, štai vėl kažką padarė... O operatorius po to man ir sako: „Matei, koks asas? Viską išvaidino, pasiglemžė laiko sau - ir nieko neiškirpsi. Juk arba frazė prapuls, arba ašara.“ Buvau sužavėtas. Tada slapčia nusprendžiau, jog ir aš šitaip darysiu.
Arba štai einu Kauno Laisvės alėja drauge su didžiausio ryškumo primadona R.Staliliūnaite ir svaigstu nuo praeivių žvilgsnių, kurie šnabždasi, kumščiuojasi alkūnėmis, akyse žėri susižavėjimas... Sakau aktorei: „Malonu su jumis prasieiti - niekaip neliksi nepastebėtas.“ O ji tik nusišypsojo: „Ne, mielasis, šį kartą jie žiūri ne į Staliliūnaitę, o į jaunąjį Viktorą iš „Nesėtų rugių žydėjimo“...“
Štai taip buvo anuomet, o dabar...
Dabartinio žiūrovo sąmonė, manau, sunkiai gebės ir vargu ar panorės brautis pro gausias sovietinio laiko dekoracijas, matomas, girdimas ir juntamas šiame kino filme. Ko gero, net ir jums pačiam, pamačiusiam mane su sovietinio kareivėlio uniforma, vargu ar kiltų noras mane užjausti dėl žmonos neištikimybės... Ar akis dar įstengtų sekti asmenines kino herojų dramas, kai filme kalbama apie naujos darbininkijos klasės atsiradimą, visiems herojams tarsi ir priimtina politinė santvarka, visiems natūraliai būdingi sovietiniai įsitikinimai?.. Vargu. Nūdienos žiūrovas, pripratintas prie lėkšto turinio, vargu ar ryšis kapstyti giliau.
Šiandien daug kas ten atrodo dirbtina, karikatūriška, ideologiškai aprobuota, bet išties vaidinti šiame filme buvo labai lengva - tiesiog liudijome savuosius laikus ir natūralią to laikotarpio atmosferą. Tuo metu, kai vyko filmavimas, išties buvau neseniai pargrįžęs iš tarnybos sovietinėje armijoje, tad ir kareivio vaidmuo man susilipdė labai natūraliai.
Tačiau džiaugiuosi, kad kažkas iš šiandien suvokia šio filmo išliekamąją vertę. Juk šiuo atveju kalbėti reikėtų ne vien apie filmo siužetą, bet ir apie aktorius, jų vaidybą, operatoriaus, režisieriaus darbą... Reikia turėti omeny, kad ši kino klasikos kolekcija drauge dar yra ir istorinio laiko liudijimas, ir lietuvių kino raidos istorija.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą