"Kai pats sau esi darbdavys ir darbuotojas - atsakomybė didesnė"

Įdomu, ar taip elgiamasi taupant pinigus, ar tiesiog sunku rasti patikimų darbuotojų? "Vakarų ekspreso" kalbinti verslininkai turi ir kitą atsakymą.

KODĖL? "Niekas už tavo verslą nesirgs taip, kaip pats", - įsitikinusi Loreta Želnienė.

Eina ne "į", o "pas"

Klaipėdoje verslą kuriantys užsieniečiai sako kitaip ir neįsivaizduojantys nedidelio verslo modelio - tai turi būti šeimos reikalas. Esą sunkiai įsivaizduojama, kad pats savininkas tik užsiriša kaklaraištį, sėdi užsidaręs kontoroje ir tik skaičiuoja pelną. Jų tėvynėje nuo seno susiformavusios tokios tradicijos, kad savininkai patys dirba įvairiausius darbus.

"Man atrodo visiškai normalu pačiam dirbti savo versle. Juk į parduotuvę ateinantys pirkėjai nori žinoti, ką jie perka. Kas geriau apie produktus papasakos, jei ne šeimininkas? Jei bendrauti nesinori, eikite į maksimas ir norfas. Ten greitai net kasininkių neliks, už prekes patys galite susimokėti specialiose kasose, tad bendravimo iš viso nelieka.

Bet, mano nuomone, žmonėms norisi bendrauti. Aš savo pirkėjams galiu papasakoti, kodėl šioje parduotuvėje yra, pavyzdžiui, šie karameliniai saldainiai - jie tiesiog primena mano vaikystę. O aš maloniomis vaikystės akimirkomis noriu dalintis su kitais. Argi samdyta pardavėja galėtų perteikti šią emociją?" - teiravosi prancūziškų maisto produktų parduotuvėlę Klaipėdoje turintis Olivjė Kriju (Olivier Criou).

Pasak jo, Prancūzijoje tai įprasta, kai šeimos versle dažniausiai dirba patys šeimos nariai.

ŽINIOS. "Kas geriau papasakos apie produktus, jei ne patys šeimininkai?" - esminę priežastį, kodėl nesamdo pardavėjos, o dirba patys, atskleidė Olivjė (Olivier) ir Rima Kriju (Criou).

"Ypač tai priimtina mažuose restoranėliuose. Prancūzijoje mes paprastai neiname "į" restoraną, o einame "pas" Olivjė, Žaną ir t.t. Tai ir yra esminis skirtumas. Net ir gyvendamas Lietuvoje mieliau lankausi tuose restoranuose, kuriuose, žinau, virtuvės šefas yra pats šeimininkas. Deja, tokių Lietuvoje kol kas randu mažai", - pasakojo O. Kriju.

Parduotuvėje dažniausiai dirba Olivjė žmona Rima. Moteris juokauja, kad šią parduotuvę vadina savo kūdikiu, o pati yra tarsi maitinanti mama, kuri niekur negali ilgesniam laikui pasitraukti.

"Kadangi dvylika metų gyvenu su prancūzu, man šie produktai puikiai pažįstami. Gal kartais ir pagalvoju, kad trūktų pagalbininkės, bet, neslėpsiu, kol kas nėra ir finansinių galimybių ką nors samdyti. Parduotuvėlė veikia tik metus, tad kol kas nelabai galiu galvoti ir apie atlyginimą sau pačiai", - atviravo Rima.

Moteris pasakojo anksčiau dirbusi kirpėja.

"Adaptuotis naujoje veikloje nebuvo sunku. Tik tokiomis valandomis, kai į parduotuvę niekas neateina, būna liūdna ir į galvą lenda įkyrios mintys, ką aš iš viso čia darau? Bet kai klientai grįžta vėl ir vėl - viskas atsiperka", - pasakojo Rima.

Tačiau moteris atvira - jei būtų žinojusi, kokius biurokratinius barjerus teks įveikti, norint atsidaryti maisto prekių parduotuvę, būtų nesiryžusi šiam žingsniui.

"Bet kai nežinai, bandai ir galų gale viską įveiki", - šypsojosi moteris.

Beje, ji pati save vadina prekybos centrų, o ne nišinių parduotuvėlių kliente.

"Manau, kad, norint lankytis tokiose nišinėse, šeiminėse parduotuvėse ar restoranuose, reikia turėti atitinkamas pajamas. Be to, mano nuomone, tokių išskirtinių vietų labiau ieško gurmanai, išskirtinių produktų ieškantys žmonės, o tokių klientų nėra labai daug", - svarstė Rima.

Kuria namų atmosferą

"Savininkas yra tarsi įstaigos siela, veidas. Tad Italijoje įprasta, kad užėjęs į restoraną ar parduotuvėlę sutiksi plušantį savininką. Nebent tinklas didelis, daug filialų, tada visų neaprėpsi", - pasakoja šį rugsėjį uostamiesčio centre enoteką "A Casa mia" atidaręs italas Frančesko Peceti (Francesco Pezzeti).

Jo verslo filosofiją ir atspindi pats pavadinimas "A Casa Mia", kas išvertus iš italų kalbos reiškia "Mano namai".

"Kas geriau gali sukurti jausmą, tarsi būtum atėjęs į namus? Tik pats savininkas. Aš nebijau prieiti prie kliento ir paimti iš jo trumpam telefoną ar kompiuterį, kol jis mėgausis maistu ar kava. Taip, kaip pasielgtų jo mama ar tėtis, kurie nori, kad sėdint prie stalo būtų bendraujama, o ne spoksoma į telefono ekraną", - temperamentingai pasakojo Frančesko.

PADEDA TOBULĖTI. "Savininkui gerai pačiam iš pirmų lūpų išgirsti klientų pastabas. Tada lengviau tobulėti", - įsitikinusios Regina Doseth ir Edita Vigelytė.

Jo nuomone, į tokias įstaigas, kuriose nuoširdžiai dirba patys savininkai, užsukę klientai žino, kad savininkas tenkins visus jų norus, ką, galbūt, ne visada ryžtųsi daryti samdomas darbuotojas.

"Ateisite pas mane ir užsimanysite lazanijos, nors jos, tarkim, nėra meniu. Kokios problemos? Atsidarai šaldytuvą, susirandi reikiamus produktus ir gamini..." - pasakojo Frančesko.

Lietuvę vedęs italas dar tik mokosi lietuviškai, bet dėl to esą nekyla jokių bėdų kai reikia susikalbėti su vietiniais klientais.

"Daugelis lietuvių puikiai kalba angliškai, o jei ne - jokių problemų: jei nežinau kokio žodžio, juk yra kūno ir širdies kalba", - kvatoja linksmasis italas.

Frančesko pasakojo vaikystėje neturėjęs patirties, kaip kurti šeimos restoraną, nes tėvai nieko bendro su tokiu verslu neturėjo.

"Buvau šeimoje kaip juoda avis arba, lietuviškai kalbant, - balta varna. Mama buvo vertėja, tėtis - istorijos mokytojas, o aš nei iš šio, nei iš to pradėjau domėtis, kaip gaminamas maistas, ruošiama gera kava. Šeima iš pradžių buvo nusivylusi mano pasirinkimu, bet dabar didžiuojasi", - prisiminė Frančesko.

"Kas geriau perteiks kavinės filosofiją?"

Užsienyje populiarų šeiminio verslo modelį vis dažniau taiko ir lietuviai. Jau beveik pusantrų metų kepinių be gliuteno kavinukę turinti Loreta Želnienė - puikus pavyzdys, kaip savininkas tampa savo verslo siela. Tačiau kaip vienai viską spėti ir dar išlikti geros nuotaikos?

"Neslėpsiu, nėra lengva, kai vienas pats turi atlikti ir direktoriaus, ir rinkodaros specialisto, ir pardavėjo, ir valytojo funkcijas, bet visgi malonumas kur kas didesnis nei nuovargis. Be to, kai žinai, jog tai tavo kūdikis, gali verstis ir per galvą. Niekas už tavo verslą nesirgs taip, kaip pats", - pasakojo L. Želnienė.

Ji svarstė, kad pastaraisiais metais požiūris į nuosavą verslą pamažu keičiasi. Esą baigėsi tie laikai, kai verslininkai patys nenorėdavo nė piršto pakrutinti - tik sėdėdavo prašmatniame kabinete ir vaikydavo pavaldinius.

"Tie, kurie kuria verslus, puikiai žino, kad ypač mažieji nelabai ir turi už ką samdyti darbuotojus. Mokesčių sistema nėra palanki mažiesiems, esi toje pačioje lentynoje, kaip ir visi didieji magnatai. Jei būtų taikomos nors kokios nors lengvatos mažus versliukus kuriantiems verslininkams, būtų lengviau kvėpuoti", - svarstė moteris.

Mėgstanti keliauti L. Želnienė užsienio šalyse visada džiaugdavosi stebėdama, kaip viešbučiuose, restoranėliuose dirba visa šeima.

"Tad atidarydama kavinę net nesvarsčiau, kas joje dirbs. Kas gi geriau perteiks visą kavinės filosofiją, jeigu ne pats?" - sakė ji.

Juolab kad šiais laikais rasti gerų ir lojalių darbuotojų - nelengva užduotis.

"Ypač jaunimui svarbu tik pinigai. Atrodo, kad pakaktų, jei kitas darbdavys pasiūlytų 5 eurais didesnį atlyginimą, kaip mat pabėgtų", - tendencijas pastebėjo Loreta.

Gali išgirsti klientų pastabas

"O jūs pagalvojote, kodėl ta mada ateina į Lietuvą, kai patys savininkai stojasi už prekystalio ar kavą nešioja? Todėl, kad neįgali pasamdyti darbuotojų. Nebėra perkamosios galios, tad ir dirbame patys", - tiesiai šviesiai rėžė dizainerė Regina Doseth, visai neseniai su kolege Edita Vigelyte atvėrusi naują Baltijos dizaino prekių ženklų parduotuvę.

Dizainerė juokavo, kad tokiems verslininkams, kurie atverdami nišines kavinukes, kepyklėles ar butikus gaivina miesto centrą, galėtų ir medalius kabinti.

"Jokios abejonės, kad klientui daug maloniau, kai jį aptarnauja pats savininkas. Ir savininkui gerai pačiam iš pirmų lūpų išgirsti pastabas. Tada lengviau tobulėti. Juk darbuotojas nebūtinai perduos savininkui klientų pastabas ar užuominas", - svarstė R. Doseth.

"O ir kuriant viešuosius ryšius kur kas geriau, kai tai darai pats, nei samdai kokį Londone reziduojantį specialistą. Gal ir jis gerai parašytų, bet būdamas savo veiklos epicentre tu tiesiog realiau komunikuoji. Mažame versle daugybę funkcijų turi atlikti pats savininkas. Kaip ir Prancūzijoje ar Italijoje įprasta, kai ateini į kavinę, o savininkas tau jau neša ką tik iškeptą pyragą..." - pritarė bendraturtė E. Vigelytė.

Ji pasidžiaugė, kad pamažu praeina mada, kai visi norėjo būti labai svarbūs.

"Man kartais būna juokinga, kai mažos kepyklėlės savininkas save pozicionuoja tarsi vadovautų tūkstantį naftos gręžinių turinčiam verslui", - šypsojosi E. Vigelytė.

Tačiau ne visi savininkai turi galimybę nuolat patys dirbti ir aptarnauti klientus. Pasak R. Doseth, verslas kuriamas ne tik tam, kad turėtum darbo vietą, bet kad galėtum įgyvendinti savo idėjas.

"Aš iki šiol neapsisprendžiu - ar aš kūrybinis žmogus, ar verslininkė. Bet, kadangi turiu kurti drabužius, negalėčiau vien pati visko apžioti", - R. Doseth neslėpė, kad parduotuvėje jai ir kolegei talkins ir samdyta pardavėja.

Paprasčiau kontroliuoti

"Kai pats sau esi ir darbdavys, ir darbuotojas, atsakomybė yra kur kas didesnė", - įsitikinusi kartu su vyru nuosavoje kavinėje nuo pat atidarymo dienos jau ketvirtus metus dirbanti Lina Jaruševičiūtė-Alšauskienė.

Pasak jos, natūraliai taip susiklostė, kad ir patys su vyru dažniausiai lankosi tokiose parduotuvėse ar kavinėse, kur, žino, nuoširdžiai dirba pats šeimininkas.

"Ir kai svečiams norime ką nors rekomenduoti Klaipėdoje, ieškome būtent tokio tipo vietų", - minėjo L. Jaruševičiūtė-Alšauskienė.

Ji neslėpė, kad prieš pradėdami šį verslą abu su vyru baiminosi, kad nesiseks, nes niekada nebuvo dirbę kavinėje.

VERTA. "Jei pats nuolatos nebūtum savo versle, galbūt praleistum labai daug problemų, kurias reikia spręsti", - svarstė Lina ir Vytautas Alšauskai.

"Tiesiog dirbome taip, kaip sufleravo mūsų vidus. Visada pagalvoju, kaip aš pati norėčiau, kad su manimi elgtųsi kavinės darbuotojai. Taip ir aš elgiuosi. Iš klientų sulaukiame ir pastabų, bet jos tik padeda tobulėti", - pasakojo moteris.

Vytautas Alšauskas antrino, kad būdamas pats sau darbdavys ir darbuotojas gali puikiai viską kontroliuoti. Pavyzdžiui, atostogų laiką. Jų kavinės klientai jau priprato, kad vieną dieną gali išvysti ant lango užrašą, kad kavinė kurį laiką neveiks, nes savininkai išvykę atostogauti.

"Man patinka, kad šitaip dirbdamas viską žinai nuo pradžios iki pabaigos. Jei pats nuolatos nebūtum savo versle, galbūt praleistum labai daug problemų, kurias reikia spręsti", - svarstė V. Alšauskas.

Jis sakė ne kartą girdėjęs pastabų iš aplinkinių, kad, ko gero, negalėtų šitaip dirbti kartu su sutuoktiniu, bet, pasak jo, jiedviem su Lina tai įprasta ir kitaip jau nenorėtų.

"Tiesiog stengiamės nesuasmeninti vienas kitam išsakytų darbinių pastabų", - kaip nesusipykti dirbant kartu, patarė Vytautas.

Vyras svarstė, kad vis daugiau žmonių ieško išskirtinių prekių ir vietų, tad vylėsi, kad tokių šeimos verslo modelių tik daugės.

"Tiesiog žmonės nori įsigyti ne tik prekę, bet ir patirti emociją", - akcentavo V. Alšauskas.