Kaip viena smalsi Palangos panelė tapo solidžių žurnalų redaktore

– Živile, ar mėgsti vasaras?

– Ne tas žodis! Tai mano mylimiausias metų laikas, kuomet į Palangą užsuku dažniausiai. Beje, ši vasara man pirmoji, kuomet nesiilsiu nuo studijų. Ketveri metai žurnalistikos bakalauro, po to dar dveji tarptautinės komunikacijos magistro studijų Vilniaus universitete sudėliojo tokį gyvenimo ritmą, kad tik dabar mokausi bent trumpam sustoti. Jei atvirai, net nežinau, ar kada tai pavyks tobulai įgyvendinti. (juokiasi)

– Kaip vasaras leisdavai Palangoje?

– Kaip ir dauguma Palangos vaikų, vasaromis dirbau ir išbandžiau save įvairiausiose srityse. Iš pradžių sugalvojau pardavinėti laikraščius (turbūt tada ir gimė noras į juos kažką parašyti), vėliau tapau padavėja, tuomet išbandžiau darbą už baro. Nuo ankstyvos paauglystės norėjau būti bent kažkiek savarankiška ir savo svajones įgyvendinti pati. Santaupų reikėdavo kelionėms į įvairiausius jaunųjų žurnalistų projektus, suvažiavimus ar mokymus. Su tuo metu sutiktais žmonėmis bendraujame iki šiol, gaila tik, kad retas jų savo kelią susiejo su žurnalistika.

– Kokie tavo ryškiausi vaikystės prisiminimai?

– Vaikystėje aš gyvenau Būtingės kaime, o darželį lankiau Šventojoje. Kadangi aplink nebuvo daug pramogų, su seserimi prisigalvodavome jų pačios. Tai statydavome namą medyje, tai ant tvenkinio sugalvodavome pasidaryti ledo čiuožyklą. Vasarą saldainių nusipirkti nukulniuodavome penkis kilometrus. Aplink pievos, viskas žydi, įvairiausių gyvių skleidžiama garsų simfonija nenutildama groja… Vilniaus senamiestyje, kur dabar gyvenu, apie tai lieka tik pasvajoti (juokiasi).

– Kaip dažnai jūrą matydavai, kai gyvenai Palangoje?

– Myliu jūrą nuo mažumės, dėl to Palangoje su draugais ar šeima ją dažnai aplankydavome – bent porą kartų per savaitę. Iki šiol niekas negali patikėti, kad per kūno kultūros pamokas pavasarį mes bėgiodavome pajūryje, pušyne. Dabar, kai tik grįžtu į Palangą, pirmiausia keliauju prie jūros.

– Tu – dabar vilnietė. Ir ne šiaip eilinė panelė, o solidaus žurnalo „Žmonės“ internetinio puslapio zmones.lt redaktorė, anksčiau dirbai žurnalo „Panelė“ redaktore. Kaip čia tau taip pavyko?

– Jau dešimtmetį vienaip ar kitaip esu žiniasklaidoje, anksti supratau, kad žurnalistika yra mano kelias, kuriuo turiu kryptingai eiti. Bakalauro ir magistro studijos, įvairūs projektai ir laimėjimai man padėjo išsiskirti iš minios, o tuo metu atsakingas pareigas einantys žmonės man davė šansą pabandyti. Atėjau į tuo metu „Delfi“ valdomo žurnalo „Panelė“ redakciją antro kurso pabaigoje, vos grįžusi iš „Erasmus“ studijų Norvegijoje. Labai daug nemokėjau, bet buvau pasiryžusi padaryti viską, kad išmokčiau. Perrašinėjau tekstus po tris-keturis kartus. Buvo ir tokių tekstų, kurių galiausiai visai neišspausdindavo. Dabar net pati stebiuosi, kaip nepasidaviau, bet per dvejus metus ten užaugau profesine prasme. „Delfi“ portale pasirodė mano sėkmingas interviu projektas „Būti emigrantu“, vėliau gavau pasiūlymą dirbti „Delfi.lt“ specialiųjų turinio projektų redaktore. Galiausiai buvo priimtas sprendimas žurnalą „Panelė“ leisti kas ketvirtį, būtent tuo metu stojau ir už jo redakcijos vairo. Dirbti dvejose pozicijose vienu metu buvo sudėtinga, dėl to žinojau, kad tai ilgai nesitęs – po pusmečio „Delfi“ savo žurnalų grupę pardavė. Mūsų komanda „Panelę“ iš sarkastiško pajuokų leidinio pavertė jaunimui skirtu žurnalu, kupinu įkvepiančių istorijų, pagarbos vertų, nusipelniusių jaunų žmonių, kurie keičia ne tik Lietuvą, bet ir pasaulį. Jutau, kad per tuos metus padariau viską, tad laikas naujiems iššūkiams. Žurnalus nupirkusi savininkė man pasirodė kompetencijų žiniasklaidoje stokojantis žmogus, kuriuo nenorėjau sekti. Juolab, buvo įtarimų, jog slypi ryšiai su tam tikra politine jėga. Tuo momentu pasirinkau neplaukti pasroviui ir nepratęsiau sutarties su įtartina įmone.

Tą pačią dieną, kai buvo paskelbta apie „Panelės“ pardavimą, sulaukiau dviejų darbo pasiūlymų. Žmonės pastebėjo, jog darbui atiduodu visas jėgas, jaučiausi įvertinta. Taip susitiko mūsų su Tomu Balžeku keliai, prie kurio komandos „Žmonėse“ prisijungiau. Jam nebuvo lengva patikėti, kad tokio amžiaus žmogus gali rodyti kryptį už save vyresniems profesionalams, tačiau savo darbu kasdien bandau tai įrodyti. Manau, kad kol kas man neblogai sekasi (juokiasi).

– Niekada nepasigailėjai pasirinkusi žurnalistikos studijas?

– Nė karto!

– Kaip manai, kuriais metais regioninė spauda užkabins spynas ant redakcijų?

– Dar mokiausi mokykloje, kuomet visi pradėjo gąsdinti, jog regioninė spauda žlugs, o galiausiai nebebus reikalinga ir nacionalinė – esą visi vartosime informaciją skaitmeniniuose įrenginiuose. Tačiau metai bėga, verslininkai investuoja į spausdintą žodį, žmonės vis dar ją perka, o jauni žurnalistai svajoja, kad jų tekstai būtų išspausdinti popieriuje. Žinoma, regionams šiuo atveju žymiai sunkiau, bet tame yra ir žurnalistų, redaktorių kaltės. Daug regioninės žiniasklaidos netiesiogiai priklauso vietos valdžios atstovams ar yra stipriai išlaikomi vienos partinės organizacijos. Žmonės, praradę pasitikėjimą, neperka ir netiki leidiniais, kurie nesiteikia jiems pateikti objektyvios informacijos. Kitaip tariant, žurnalistų pareiga suteikti žodį pirmiausia gyventojams, bet ne valdžios atstovams, o Lietuvos regionuose situacija priešinga. Kur dingo sarginio šuns funkcija? Anksčiau žmonės pirko laikraštį, kad sužinotų tiesą, visų pusių versijas. Tikiu, jog jauni žurnalistai regionuose galėtų padaryti labai daug, jeigu neprarastų vilties situacijos pakeisti. Dabar pačios redakcijos regionuose pradėjo save laidoti anksčiau laiko, dešimtimis metų dirbantys žurnalistai nebeprisimena, kokiu tikslu pravėrė redakcijos duris.

– Tave žeidžia, kai kas nors sako, kad „visa žiniasklaida“ groja pagal kieno nors dūdelę? Ar tu viskuo tiki, kas yra rašoma, sakoma ir rodoma?

– Magistro studijose visi buvo labai linkę kaltinti žurnalistus ir žiniasklaidos priemones, o aš buvau vienintelė, kuri stodavo jų ginti, nes žinojau, kaip darbas atrodo redakcijos viduje. Daugelis kitų krypčių studentų tik tuomet pradėdavo suprasti žurnalisto atsakomybę ir padėtį. Asmeniškai nepriimu tokių įžeidinėjimų, nes matau, kiek juose yra ir tiesos. Jeigu nebus žurnalistų, kurie norėtų tokiose „šokdinamose“ redakcijose dirbti, nebus ir tų redakcijų. Žinau, kaip baisu gali atrodyti likti be darbo, pati tą mačiau žmonių akyse, kai pasakiau, jog „Delfi“ pardavus žurnalų leidybos grupę neisiu į įtartiną įmonę. Kiti žurnalistai užsimerkė, man tai atrodė mažų mažiausiai keista.

– Ar galima „nusipirkti“ jūsų žurnalo viršelį? Kaip atrenkate, koks herojus ar herojė „traukia“ iki jo, o kuris - ne?

– Man dar nėra tekę dirbti tokiame žurnale, kurio viršelį būtų galima nusipirkti. Ar tai reiškia, kad atsakingai renkuosi darbovietes? (juokiasi) Viršelį gali remti atitinkami reklamos davėjai, bet veidą „parduoti“ būtų neprotinga, nors gal ir pelninga. Tapti tokiu, kurį galima papirkti, turėtų būti labai nemalonu. Linkėčiau jauniems žurnalistams tokiose darbovietėse nedirbti, nes tuomet žurnalistikos ir verslo etikos vertybių skalė gali labai išsikreipti.

– Koks santykis tarp tų įžymių žmonių, kurie niekada nesutiks, kad apie juos būtų rašoma ir tų, kurie kiekviena proga „lenda“ į puslapius?

– Tie žmonės gyvenime labai retai susitinka, dažniau turbūt mūsų portale ar atsinaujinusio žurnalo puslapiuose. Tačiau ne veltui sakome – visi mes žmonės. Tik mūsų svajonės, tikslai, ar būdai juos pasiekti, skiriasi. Nėra tame nieko bloga, tad ir santykis, jeigu jie susitiktų, manau, nebūtų piktybinis. Juk įdomu kartais pabendrauti su kitaip mąstančiu ar pasaulį matančiu žmogumi. Mes bandome visuomenei parodyti kuo įvairesnių žmonių gyvenimus ir labai norėtume, kad skaitytojas bent pabandytų juos suprasti.

– Su kuo iš Lietuvos įžymybių norėtum papusryčiauti?

– Mielai papusryčiaučiau su Dalia Ibelhauptaite, kurios statytos operos „Trubadūras“ ir „Visos jos tokios“ paliko labai gerą įspūdį.

– Tu esi griežta redaktorė?

– Esu ir pati turėjusi ne vieną redaktorių, tad dabar stengiuosi būti tokia, kokią pati norėčiau turėti –sąžininga, reikli, negailinti gero žodžio. Mūsų darbe neįmanoma apsieiti be klaidų, tad iš pradžių stengiuosi suprasti, kodėl taip įvyko, bet nepuolu kaltinti žmogaus. Esu patyrusi, ką reiškia atsisveikinti su žmogumi, kurio darbo rezultatai manęs netenkino, tačiau jokiu būdu nesakau, kad tas žmogus neturi talento ar nėra sutvertas būti žurnalistu. Tiesiog mes visi ieškome tinkamos aplinkos, kurioje mūsų talentas galėtų atsiskleisti, o aš noriu, kad mano komanda žydėtų.

– Kas tave darbe suerzina?

– Esu planuoti mėgstantis žmogus, turiu du asmeninius darbo kalendorius ir dar vieną, kuriuo dalinuosi su kolegomis. Kai vyksta tiek daug renginių ir įvykių, kuriuos reikia nušviesti žiniasklaidoje, privalu iš anksto dėlioti savo ir kolegų laiką minučių tikslumu. Taigi, tuo momentu, kai kažkas kažką užmiršta, pavėluoja ar nepadaro, visa diena pradeda griūti, o man – nykti neuronai (juokiasi).

– Tau lengviau klausti ar šnekėti pačiai?

– Nors nuo vaikystės labai mėgau kalbėti, įstojusi į žurnalistiką pradėjau dažniau klausyti ir supratau, kad nereikia skubėti praverti burną. Taigi, dabar pirma pagalvoju, o po to kalbu (juokiasi). Nesustojamai kalbantys žmonės man kelia įtarimą ir tam tikra prasme atrodo nepatikimi. Dirbant redaktore tokių sutinku vis mažiau.

– Pastebėjau, kad modernios kartos jauni žmonės, ir žurnalistai, gerokai prasčiau moka lietuvių kalbą. Sutinki?

– Labai nemėgstu bendrinti dalykų ir jų hiperbolizuoti. Jeigu būčiau jūsų redaktorė, pakeisčiau šitą klausimą, nes jis primeta nuomonę ir menkina jaunąją kartą. Jeigu klausimą paliksite, noriu pasakyti, kad visai su juo nesutinku. Darbe sutinku tiek jaunų, tiek ir vyresnių kone beraščių žmonių. Kartais stebiuosi, kaip jie sugeba užauginti vaikus, baigti universitetus ir susirasti darbus taip nemokėdami lietuvių kalbos… Man dėl to labai gaila. Kita vertus, gal kažkam gaila, kad aš beviltiškai neišmanau chemijos? (juokiasi)

– Pasakyk vienu sakiniu jaunai, dabar plunksną skrebenančiai ar „pelę“ maigančiai mergaičiukei iš provincijos, kaip parašyti gerą straipsnį tavo redaguojamiems zmones.lt?

– Geras straipsnis yra pirmiausia straipsnis be klaidų ir su lietuviškais skyrybos ženklais. Dažnai mokiniai nemoka taisyklingai cituoti, ypač viduryje sakinio, nesugeba šnekamosios kalbos paversti rašytine. Tai išmokus, svarbu atkreipti dėmesį į struktūrą – pasidomėti apversto trikampio taisykle, nepamiršti straipsnio struktūros, estetikos. Nors visi jauni žmonės, kurie ieško darbo, tvirtina, kad jiems geriausiai sekasi interviu žanras, dažnai jauni žurnalistai nesuvaldo pašnekovo. Žurnalistas turėtų diktuoti taisykles, ne pašnekovas kalbėti, kas šauna į galvą. Kitas dalykas – pajautimas. Svarbu pajausti, kiek straipsnyje bus įdomi paties autoriaus patirtis ar kokius pašnekovus pasitelkus tema atsiskleis geriausiai. Vieniems žurnalistams tai gaunasi natūraliai, kiti tą pajautimą įgauna tik po ilgų metų darbo.

– Kas tau gyvenime svarbiausia?

– Šeima ir savirealizacija. Šie du dalykai labai susiję, mat be šeimos paramos nebūčiau galėjusi savęs ieškoti ir atrasti. Artimų žmonių palaikymas man – labai svarbus.

– Meilė? Esi įsimylėjusi?..

– Klausimai apie meilę – pabaigoje, pagal visas taisykles (juokiasi). Nors nežinau, kam tai turėtų būti įdomu, bet net sunku apsakyti, kaip stipriai džiaugiuosi atradusi savo žmogų, su kuriuo prasideda ir baigiasi kiekviena diena.

– Jei ne žurnalistika, tai kas…

– Vis klausinėjau savęs to dvyliktoje klasėje, tačiau taip ir nesugebėjau atsakyti. Manau, kad vienaip ar kitaip būčiau likusi komunikacijos srityje, kurią studijavau magistrantūroje.

– Pabaik, prašau, sakinį: „Palanga man yra…“

– Namai. Buvo, yra ir visada bus!