Septyniolikmetė šilutiškė Karolina Toleikytė svarbiausius savo gyvenimo įvykius kuria pati. Kaip modelis ji jau dirbo Milane, Niujorke, Seule, bendradarbiavo su tokiais mados namais kaip "Blumarine", "Lanvine", o artimiausios ateities planuose - Majamis, Paryžius, Tokijas... Dar ji planuoja karjerą Meksikoje, Australijoje, Singapūre, Europos mados sostinėse bei JAV. Svajoja padirbėti su "Victoria's Secret".
Karolina, pirmiausiai turbūt norėtumėte perduoti linkėjimus kraštiečiams...
Taip! Nuoširdžiausi linkėjimai visiems šilutiškimas!
Kuri vieta Šilutėje jums pati gražiausia ir mieliausia?
Mano namai. Juose užaugo mano mama, užaugau ir aš. Pasiilgstu savo kambario, kuriame ir dabar manęs laukia mano pianinas...
Šilutė gražėja. Labai džiaugiuosi, kad atsirado daugiau vietų, kur žmonės gali susitikti, pabendrauti. Viena tokių vietų - parkelis su fontanu Tilžės gatvėje. Sutvarkius aplinką, įrengus apšvietimą ir atgaivinus fontaną, jame dieną su vaikučiais susitinka mamos, o vakarais jaunimas. Kai su mama grįžtame į Šilutę, visuomet pirmiausiai pervažiuojame per visą miestą ir tik tada sukame namų ink.
Ar galėčiau paklausti apie jūsų tėvelius?
Apie savo artimiausius žmones nenorėčiau kalbėti, traukti jų į viešumą, sieti juos su savo daroma karjera... Visi mano artimieji yra verslo žmonės. Savo tikslo ir aš siekiu savarankiškai. Galiu pasakyti tik tiek, kad jų meilė ir parama man yra svarbiau negu bet koks kitas dalykas pasaulyje.
Kokią save mažytę prisimenate? Ką mėgdavote veikti, kas vykdavo jūsų vaikystės kieme?
Mane krikštijo per mano pirmąjį gimtadienį. Kol visi meldėsi už mane, aš vis bėgau ratus apie bažnyčią... Nemokėjau vaikščioti, mokėjau tik bėgioti, todėl mano keliai visuomet būdavo nubrozdinti... Būdama vos dvejų pati išmokau važiuoti dviračiu (dviračiu, o ne triračiu!), tuo įvarydama neviltį vyresniems pusbroliams, nes jiems vis nepavykdavo, - juokiasi. - Trejų metų pati išmokau važiuoti riedučiais, o Klaipėdoje atsidarius ledo arenai ir čiuožti pačiūžomis. Visko išmokdavau greitai, nebijojau nugriūti.
Šią savybę turite ir šiandien?
Taip, nebijau nudegti, nebijau suklysti. Tik tie, kurie nieko nesiekia, neklysta.
Geriausias jūsų vaikystės draugas. Prisimenate vardą?
Osvaldas. Mano bendraamžis pusbrolis.
Gindavo jus?
Tai aš jį gindavau, - juokiasi. - Buvau drąsi. Kieme ir pusbrolį, ir jaunesnįjį brolį nuo kitų vaikų gindavau kumščiu. Visuomet apgindavau.
Kuo dar pasireikšdavo jūsų drąsa?
Atsimenu, kad visiems vis įvarydavau baimės, nes nuo kokių trejų metų vis išsprukdavau pasivaikščioti po miestą. Mamai, močiutei, seneliui ir tetoms tekdavo manęs ieškoti... Nesuprasdavau, ko jie sielojasi, man atrodė, kad aš didelė, savarankiška, viską moku ir žinau. Ir nepasiklysdavau! Jai jau tada buvo aišku, kad užaugusi keliausiu, nebūsiu prie namų prisirišusi, kad man reikės viso pasaulio, - šypsosi.
Kiekgi pasaulio jau matėte?
Įspūdingiausi prisiminimai - iš pirmųjų mano kelionių su mama. Pati pirmoji kelionė buvo per vienas pavasario atostogas - didelis turas po Europos sostines. Disneilendas, Paryžius... Jau tuomet mamai sakiau, kad padarė didelę klaidą, kad mane ten nusivežė, - juokiasi, - nes aš iškart supratau, kad turiu gyventi tik tokiame dideliame mieste.
Mada domėjotės nuo mažumės?
Augau kaip princesė. Visuomet turėjau išeiginius batelius, skrybėlaičių, paltukų, kvepaliukų... Reikia už visa tai padėkoti mamai... - šypsisi. - Jei jau pamatydavau suknelę - širdis sustodavo, užplūsdavo svajonės, kaip aš puošiuosi ja. Paskui mane auga dar keturios jaunesnės pusseserės, jos vis varžosi dėl mano suknelių, bet turiu keletą išsaugojusi sau - jos man labai brangios. Tikiuosi kada nors jomis papuošti savo ar brolio dukrelę. Ypač branginu savo rausvą krikšto suknelę su skrybėlaite...
Modelių pasaulyje atsiradau būdama trylikos metų. Klaipėdoje. Su tėčiu išsiruošėme į kiną "Akropolyje", pamačiau ten kažkokį susibūrimą, pasidarė smalsu, kas vyksta, ir mane pastebėjo modelių agentūros atstovai. Padarė kelias nuotraukas ir pakvietė tapti modeliu. Nuo tada pradėjau domėtis mada jau plačiąja prasme.
Kuo dar buvo galvelė pramušta?
Labiausia mėgau koncertus. Mama vesdavosi į visus koncertus, vykstančius Šilutėje, o sekmadieniais važiuodavome į vaikiškus muzikinius spektaklius Klaipėdos muzikiniame teatre. Manau, esu mačiusi visus ten pastatytus spektaklius. Jei neidavome į koncertą, tai eidavome į kino teatrą "Žemaitija", žiūrėdavom vaikiškus filmukus... Dar darželyje pradėjau lankyti šokių kolektyvus, vėliau mokiausi muzikos mokykloje, o pabaigusi vėl tęsiau šokius. Kai visi sumigdavo, aš tyliai, kad neprižadinčiau, piešdavau, karpydavau, klijuodavau, pati išmokau dekupažo, mano kambarys visuomet buvo mano dailės dirbtuvės.
Ką prisimenat apie mokyklą?
Gražiausi mano prisiminimai - iš darželio ir Šilutės pradinės mokyklos. Kai Šilutėje rinko svajonių mokyklą, ja tapo būtent ši mokykla. Mums, pradinukams, nereikėjo stumdytis su vyresniaisiais nei valgykloje, nei koridoriuose. Patys puošdavome mokyklą, visos šventės buvo skirtos mums.
Visai kitokie įspūdžiai iš pagrindinės mokyklos. Joje pasitiko visiškai nedraugiška aplinka. Viskas baigėsi tuo, kad mano bendraklasės šeštokės buvo įrašytos į įskaitą. Tokio atvejo dar nebuvo, kad tokio amžiaus mergaites už elgesį tektų įrašyti į įskaitą.
Dažnai tekdavo pajusti mergaičių antipatiją dėl to, kad esate graži?
Neapykantą ir pavydą - pačiu brutaliausia forma - pajutau ir šių metų pavasarį. Policija ir teismas merginų elgesį pripažino chuliganišku ir skyrė baudas.
Už ką?
Už tai, kad mano veidą jos norėjo sumaišyti su asfaltu... Už panaudotą fizinę jėgą. Buvau vieną, o jų - visas būrys. Merginos tikėjosi, kad liks nenubaustos, mat vienos iš jų tėvas, jos žodžiais, "mentas", atseit išsuks.
Ir Šilutėje dėl savo išvaizdos kęsdavau kitų merginų bandymus mane pažeminti, sužeisti, įžeisti.
Kas mūsų nenužudo, tas užgrūdina...
Taip. Nepaisant visko, manęs, kaip žmogaus, tai nesužlugdė. Aš pasiryžusi imtis projektų, kad padėčiau tiems, kurie kenčia savo bendraamžių žiaurumą. O tiems, kurie taip elgiasi su kitais, padėti atsikratyti agresijos.
Ką patartumėte mergaitėms, kurios patiria tokias brutalias patyčias?
Svarbiausias mano patarimas toks: jeigu patyrėte tokius dalykus, neleiskite jiems tapti svarbiausiu įvykiu savo gyvenime. Atvirkščiai - tai priežastis įrodyti, kad esi pranašesnis, stipresnis, garbingesnis žmogus. Tu daug pasieksi ir būsi įvertintas, žinomas tikrų profesionalų. Manau, svarbiausius gyvenimo įvykius turime susikurti patys. Reikia kuo didesnį žingsnį žengti į priekį ir palikti tokius nelaimingus žmones toli sau už nugaros, kad jų net nebūtų matyti horizonte.
Dabar gyvenate Vilniuje. Kuo esama mokykla kitokia, kaip sekasi mokslai?
Dabar lankau Vilniaus privačią gimnazija. Mokomės mažose grupėse, nedidelėse klasėse, individualiai siekiame savo rezultatų. Mėgstu matematiką, istoriją, teatrą bei užsienio kalbas.
Gimnazijoje mokosi daugelio politikų, verslininkų, ambasadorių vaikai, netgi brolis su sese iš Kinijos. Todėl mokyklos teritorija yra griežtai stebima. Esame tarsi didelė šeima, dauguma mano klasiokų jau turi savo verslus arba darbus verslo įmonėse, kaupia kapitalą ir idėjas ateičiai. Tai, kad aš dirbu modeliu, niekieno nestebina, niekam nekelia problemų.
Koks jums atrodo Vilnius? Kas patinka, kas nelabai?
Esu gyvenusi pačiuose didžiausiuose pasaulio miestuose, bet Vilnius man labai jaukus. Senamiestis ir jame verdantis gyvenimas primena sumažintą Niujorką. Čia vyksta daug gerų renginių, koncertų, parodų, teatrų, yra įdomių žmonių, geras gyvenimo ritmas... Tai atitinka mano gyvenimo būdą. Vienintelis minusas - vis labiau varginantys transporto kamščiai, nes miestas niekaip neįveikia didžiausios savo problemos - neturi gero visuomeninio transporto.
Ką studijuosite toliau?
Ilgą laiką svajojau apie žurnalistikos studijas universitete, norėjau sekti mamos pėdomis. Pradėjusi lankyti teatro pamokas, aplinkinius nustebinau savo vaidybiniais gebėjimais. Turiu ryžto vieną dieną studijuoti vienoje iš užsienio aktorių akademijų. O jei aukštojo išsilavinimo sieksiu Lietuvoje, mielai rinkčiausi studijuoti istoriją, politiką ar ekonomiką.
Kaip save įsivaizduojate po 10 metų?
Ateinančius 10 metų sieju save su modelio darbu ir kelionėmis po pasauliu. Kurioje mados sostinėje įsikursiu - Paryžiui, Milane, Tokijuje ar Niujorke - dar nežinau. Daugiausiai perspektyvų ir galimybių šią dieną matau Niujorke bei Majamyje. Dirbti JAV rinkoje man sekasi geriausiai, ir ši šalis man labai patinka.
Su kuriuo dizaineriu norėtumėte bendradarbiauti?
Mados namų, su kuriais norėčiau dirbti, yra apstu... Nuo garsiausių ir talentingiausių dizainerių iki pradedančiųjų ir labai įdomių. Labiausia man, kaip merginai, patinka pasaulinis tinklas "Victoria's Secret", nes tai išskirtinai gražiausias pasaulyje moteris vienijanti kompanija, jų pasirodymuose dalyvauja tik garsiausi pasaulio modeliai. Su šia kompanija labai norėčiau pradėti dirbti netolimoje ateityje.
Koks jūsų kasdienių drabužių stilius?
Labai mėgstu dėvėti sijonus ir sukneles, kelnes, švarkelius su odos elementais, laisvai krentančius marškinėlius, paltukus. Nesu dažna vakarėlių ar renginių viešnia, bet jei esu pakviesta, stengiuosi pasipuošti. Pavyzdžiui, į kino premjerą "Moterys meluoja geriau. Kristina" mane aprengė dizaineris Donatas Šilkaitis. Tai buvo labai graži ir idealiai man tinkanti suknelė, tą vakarą tiesiog buvau apipilta komplimentais. Visada žinau, kad rasiu ką nors įspūdingo ir mamos spintoje - ji sukaupė ir išsaugojo labai gražių suknelių, kuriomis puošėsi pati...
Kiek laiko kasdien užtrunkate prie veidrodžio?
Man užtenka ir natūralaus grožio. Sunkiausias ryto ritualas yra ilgų plaukų trinkimas ir džiovinimas, bet jie - didžiausia mano puošmena. Niujorke, kai modelių agentūra nusprendė, kad jie per ilgi ir nusiuntė pas stilistą jų patrumpinti, šis kategoriškai atsisakė tai daryti. Anot jo, turėti tokius natūraliai šviesius ir ilgus plaukus - didžiausia visų žvaigždžių svajonė. Už ją jie moka didžiausius pinigus. O man juos padovanojo gamta.
Kiek daugiau savimi tenka pasirūpinti po fotosesijų, nes makiažas vargina odą, tuomet stengiuosi ją palepinti kremu ar kauke, drėkinti.
Beje, einant į atrankas pagrindinis reikalavimas yra natūralumas. Tai man labiausia patinka ir labiausia padeda. Niujorke daugelis fotografų fotografavo mane be makiažo.
Kuris iš modelių jus labiausiai įkvepia?
Žaviuosi Keite Mos (Kate Moss). Ji sulaužė labai daug standartų mados pasaulyje, pavyzdžiui, tai, kad, norint tapti supermodeliu, turi būti labai aukšta. Aš taip pat nesu laikoma standartiniu komerciniu modeliu. Neturiu ryškiai išsišovusių skruostikaulių, figūra - irgi ne kaulai, aptempti oda. Jei man pasiseks, mados rinkoje sukursiu naują modelio tipažo erą.
Esate dar labai jauna. Kita vertus, jau turite kuo didžiuotis. Kuriuos iš savo pasiekimų įvardytumėte tiems, kurie nieko apie jus nežino?
Ateinantį rugpjūtį atšvęsiu savo aštuonioliktą gimtadienį... Pirmojo pripažinimo sulaukiau būdama vos 15 metų: laimėjau konkursą "Mados naktis 2011" ir tapau renginio reklaminiu veidu. Iš karto po to buvo fotosesija žurnalui "Ieva" bei mano pirmasis žurnalo viršelis su fotografu Gediminu Žilinsku. Taip pradėjau savo karjerą. Šiandien jau galiu pasidžiaugti, kad esu dirbusi Milane, Niujorke, Seoule (Pietų Korėja). Bendradarbiavau su didžiausiais mados namais "Blumarine" (Milanas), "Lanvine" (Paryžius), "Yellow Fever" (Niujorkas), "Erin Fetherston" (Pensilvanija) bei žurnalais "Seventeen" (Niujorkas), "Elle" (Rio de Žaneiras). Ir, žinoma, su daugelių lietuviškų žurnalų.
Manau, didieji mano laimėjimai manęs dar laukia ateityje. Šią vasarą pasirašiau dešimties metų kontraktą su MC2 agentūra, veikiančia Niujorke, Majamyje, Paryžiuje ir Tokijuje. Kartu su savo agente Giedre Rusyte, šiuo metu gyvenančia Niujorke, planuoju karjerą ir Meksikoje, Australijoje, Singapūre, Europos mados sostinėse bei JAV. Laukia tikrai įdomūs metai.
Ką manote apie modelių konkurenciją mados pasaulyje? Jame, sakoma, irgi tyko pavydas, kitokie pavojai?
Taip, mados pasaulyje konkurencija didelė, bet jos esmė yra siekti geriausio, padaryti kuo geriau, profesionaliau, efektingiau už kitus. Tokia konkurencija man priimtina, aš pasiruošusi darbui atiduoti save visą ir visada.
Kai esate toli nuo namų, ko labiausiai pasiilgstate?
Savo šeimos. Pasiilgstu žmonių, su kuriais bendrauju, draugų. Nors dabar, kad ir kur nukeliaučiau, ranadu pažįstamų veidų... bet išvykdama iš Lietuvos visada sunkiai skiriuosi su žmonėmis, kurie mane visapusiškai ir visada palaiko. Nerimauju dėl jų, nes tie žmonės man reiškia daugiausiai.
Akivaizdu, jog sulaukiate daug vaikinų dėmesio. Neįkyri jie jums?
Dėmesio tikrai sulaukiu kasdien... Ir gėles siunčia į namus, ir į mokyklą, ir net brangias dovanas... Ką jau kalbėti apie žinutes į socialiniuose tinkluose... Kviečia į pasimatymą, į kiną, pavakarieniauti, - šypsosi. - Daugiausiai turbūt turiu slaptų gerbėjų.
Ko jie gali tikėtis?
Visa tai malonu, negražių dalykų nėra nutikę, bet nereikia tikėtis, kad atsiliepsiu į tokius kvietimus. Vaikinams keliu aukštus reikalavimus; man nereikia raumenų kalno, išpuikusio turtuolio ar gražių merginų mėgėjo. Ir jaunas žmogus jau turi būti asmenybė, turi turėti tikslų gyvenime, būti įvairiapusiškas, padorus, gebėti vertinti ir mane kaip asmenybę.
Aukšti, bet realūs reikalavimai. Kaip manote, tarp lietuvaičių tokių vaikinų daug? Ką apie juos manote?
Lietuvos vaikinai yra šiek tiek susikaustę. Linkę į stereotipus. Ypač apie blondines... - juokiasi. - Jie arba per kuklūs, arba pernelyg geros nuomonės apie save. Daugelis tikrai šaunūs ir įdomūs žmonės, tik nemoka to parodyti...
Žinoma, dar apie tai negalvojate, bet vis dėlto kokios šeimos norėtumėte ateityje?
Pamąstau apie tai, nors šeimos kūrimo ir nėra artimiausiuose planuose. Žinau tik, kad norėčiau šeimą kurti Lietuvoje ir tekėti už lietuvio.
Karolina, ką pasakytumėte merginai, kuri save laiko negražia?
Pasakyčiau, kad graži mergina - tai save mylinti ir gerbianti mergina. Grožis nėra tik išvaizda; tai ir elgesys, ir mąstymas, ir kūrybiškumas, išsilavinimas, gyvenimiška patirtis... Blogai, kai rūpinamasi tik savo atvaizdu veidrodyje, o pamirštamas vidinis pasaulis. Nuo charizmatiškų žmonių sklinda ypatinga energija. Patikėkite - modeliais nori tapti labai daug išoriškai gražių merginų, bet kuri iš jų taps supermodeliu, lemia vidinė energija.
Kitas kraštutinumas - kai ignoruojama fizinė išvaizda. Vargu ar verta dangstytis intelektualumu, jei negerbi savęs ir nesirūpini savimi - nesportuoji, nesidomi savo sveikata... Nepykite, bet kartais ne guodimas padeda, o spyris į vieną vietą...- juokiasi.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą